Kaip praneša Vokietijos radijas „Deutsche Welle“, kultūrinės industrijos marketingo tikslais save pristato kaip kūrybiškos laisvės zona, kaip vieta, kurioje laužomos taisyklės ir kritiškai mąstoma, tačiau tarptautinės platformos sumanytojai pasiryžę papasakoti kitokią istoriją.

Puslapį „ArtLeaks“ menininkai, kuratoriai, meno istorikai ir kritikai įkūrė 2011-aisiais. Jų tikslas – pasisakyti prieš politiškai nusistačiusią kultūrą ir viešinti įvairiausius susidorojimo su menininkais atvejus, siekiant jog šios institucijos būtų patrauktos atsakomybėn. Šios institucijos, kurios šūkis „Mes sulaužyti tylą!“, sumanytojai neslepia, jog juos įkvėpė slaptus dokumentus viešinanti „WikiLeaks“.

„Projekto esmė – padaryti tai, kas nebuvo viešai žinoma, vieša“, – aiškina vienas projekto sumanytojų Rusijos menininkas Dmitrijus Vilennsky`is.

Londone kuriantis Rumunijos menininkas Vladas Morariu priduria, kad šios internetinės platformos tikslas ne sukurti sensaciją, o kritiškai parodyti, kaip menininkas yra priklausomas nuo valstybės arba rinkos.

„Stengiamės parodyti struktūrines problemas. Mūsų sumanymas – parodyti visas sistemos ligas. Ši platforma yra lyg saugykla, lyg įvairiausių tai patvirtinančių atvejų kolekcija“, – aiškina V. Morariu.

Skatina solidarumą

Tai, kad valstybė kišasi į menininkų kūryba ir karjerą, anot „Deutsche Welle“, atskleidžia  fotografės Larisos Sansour ir „Lacoste Elysée“ prizo už fotografiją konfliktas 2011-aisiais. L. Sansour buvo viena iš 8 menininkų, kuriems Šveicarijos muziejus „Musée de l'Elysée“  skyrė 4 tūkst. eurų už savo fotografijų portfolio.  Tris fotografijos iš jos projekto „Tautos rūmai“ buvo įkvėptos Palestinos siekio būti pripažintos Jungtinių Tautų. Šias fotografijas atrinko ir muziejaus žiuri. Tačiau vėliau aukšto rango „Lacoste“ darbuotojas pareikalavo, jog ši menininkė būtų pašalinta iš muziejaus nominantų sąrašo, mat jos darbai „per daug propalestiniški“. Jos pavardė dingo iš konkurso tinklalapio, jos fotografijų reprodukcijas staiga atsisakyta publikuoti sekančio mėnesio „Artreview“ žurnale. Po to muziejus paprašė, kad menininkė sutiktų su pranešimu spaudai, jog ji traukiasi iš konkurso, nes „siekia kitų tikslų“. Šiai atsisakius, vietos lygio skandalas buvo aprašytas ir tarptautinėje spaudoje. Galiausiai „Lacoste“ apskritai nusprendė neberemti konkurso ir prizas niekam nebuvo įteiktas.

L. Sansour atvejis nėra unikalus, todėl „ArtLeaks“ platformos sumanytojai siekia, kad menininkai solidariai pradėtų kalbėti apie tokias problemas.

Priešingai nei „WikiLeaks“, „ArtLeaks“ informatoriai paprastai nebūna anonimai: meno pasaulis per daug mažas, kad paslaptis pavyktų išsaugoti. Be to, tokiu būdu siekiama išvengti „institucinių apkalbų“. Teiginius reikalaujama įrodyti įrodymais: pirminiais dokumentais, e-pašto susirašinėjimu, vidiniais dokumentais ar įrašais.