Profesoriaus darbuose – pasaulio gatvės

Sekundžių piešinys

Galaunių namų-muziejaus antrame aukšte sukasi pasaulis, daug metų nešiotas Kauno technologijos universiteto (KTU) profesoriaus, architekto ir architektūrologo Jono Minkevičiaus segtuve. Įvairių kelionių metu bičiuliams ir kolegoms kraštovaizdį fiksuojant fotoaparatu, šviesuolis iš kišenės traukdavo skirtingų spalvų žymeklius ir pamatytus vaizdus perkeldavo ant popieriaus lapo.

„Nesvarbu, kur keliaučiau, su savimi nešiodavausi kelių spalvų žymeklių ir popieriaus lapų. Kiti fotografuodavo, o aš turėjau savotišką uždavinį – viską fiksuoti ranka. Taip gali ne tik įamžinti, bet ir interpretuoti“, – pasveikinęs Galaunių namų-muziejaus viešnias ir svečius, J. Minkevičius kvietė leistis jam įkandin.

Santrauka: parodoje eksponuojama daugiau nei pusšimtis piešinių, pasakojančių apie skirtingus profesoriaus gyvenimo etapus. (Edgaro Cickevičiaus nuotr.)

Parodoje „Per pasaulio gatves“ eksponuojama daugiau nei pusšimtis grafikos ir akvarelės darbų, menančių profesoriaus matytus kraštovaizdžius, jo lankytus architektūros objektus. Tai Indijos Elefano salos Požeminė šventykla, Mumbajaus pakrantės viešbutis, Vokietija su Šv. Lorenco bažnyčia ir Niurnbergo pilimi, Graikijos Korfu sala ir Paleokastricos vienuolynas, Abchazijos Gagrai, Atėnų Akropolio architektūrinis ansamblis...

Kiti fotografuodavo, o aš turėjau savotišką uždavinį – viską fiksuoti ranka.

Akvarelinė Lietuva

Nors kai kuriose šalyse lankėsi dar studijų metais, atmintis gyva, tarsi viskas būtų nutikę vakar. Atsigręžęs į paveikslą už nugaros, J. Minkevičius prisiminė Ispanijos Konsuegrą, kai važiuodamas autobusu pro langą pamatė vėjo malūnus, su kuriais kovojo Don Kichotas iš La Mančos. Tąkart profesorius sparnų nebandė įveikti. Išsitraukęs juodos spalvos žymeklį, per 7 sekundes nupiešė pro autobuso langą matytą vaizdą.

Žemėlapyje nuo Ispanijos Toledo provincijos nutolusi maždaug 2 tūkst. km, o Galaunių namų antrame aukšte vos per kelis žingsnius – Kroatija su Diokletiano rūmų dalimi. Ją piešdamas profesorius sugaišo kiek daugiau nei minutę.

„Štai čia – Norvegijos peizažas. Charakteringos laivelių pastogės su ypatingais velėniniais stogais“, – nuošalyje palikęs šiuos, architektas ir architektūrologas lėtu žingsniu priartėjo prie širdžiai mielesnių akvarele lietų stogų.

Čia – Palūšės Šv. Juozapo ir Pavoverės Šv. Kazimiero bažnyčios, Degučių ir Pakruojo vandens malūnai, Preilos laivelių vėduoklė. Kauniečiai ekspozicijoje turėtų atpažinti ir miesto vaizdų – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo Dangun bažnyčią, maršalkos Aleksandro Masalskio namą.

Visuomenės atspindys

Galaunių namuose-muziejuje J. Minkevičių galima pažinti ne tik per jo piešinius, bet ir skirtingus leidinius. Knygų autorius ir bendraautoris per  savo gyvenimą jų parašė bemaž kelias dešimtis, o kai kuriuos leidinius ir jūs rasite savo namuose. Tarkim, „Kauno architektūrą“, „Lietuvos architektūros istoriją“ ar „Dailės žodyną“.

Pašaukimas: architektūra J. Minkevičiui – daugiau nei aistra, tai visas jo gyvenimas. (Edgaro Cickevičiaus nuotr.)

Šiemet 95-ąjį jubiliejų minėsiantis, ko gero, žymiausias ir svarbiausias lietuvių liaudies architektūros tyrėjas, pasaulinės architektūrologijos šiuolaikinio interjero ir monumentaliosios dekoratyvinės dailės sintezės pagrindų pradininkas vylėsi, kad jo sukaupta ir eksponuota kolekcija apsilankiusiems duos tokios naudos, apie kokią svajoja kiekvienas architektas.

„Noriu, kad ekspozicija būtų paveiki. Noriu, kad žmonėms ji sužadintų norą susipažinti su architektūra ir padėtų suprasti, kad šis menas yra ne tik sudėtingas, bet ir istoriškai labai reikšmingas. Architektūra atspindi valstybės, žmonių idėjas, ekonomikos lygį. Tai nėra tiesiog gražus paveikslėlis. Architektūra – materializuota mintis, kuri stengiasi įsirašyti į pasaulio harmoniją kaip gėrio forma, gėrio skleidėja, – profesorius neslėpė, kad jam skauda širdį matant architektūrą, pažymėtą karo ir mirties pėdsakais. – Architektams nieko nėra skaudžiau, nei žiūrėti į sugriautus miestus, kaip tai vyksta Ukrainoje, ir jausti, kad jo darbas yra sunaikintas. Linkiu, kad architektūra niekada nebūtų naikinimo objektas.“