Korupcija ir „blatas“

Pasak istoriko dr. Saulius Grybkausko, be abejonės, didžiausią vaidmenį deficito visuomenėje suvaidino planinė ekonomika. Gamindamos produkciją, gamyklos tiesiog įgyvendindavo joms skirtus gamybos planus, kurie dažniausiai nekoreliuodavo su tikrąja prekių paklausa. Taip pat svarbu tai, kad Sovietų Sąjungos ekonomika buvo mobilizacinė. Todėl į sunkiąją pramonę būdavo investuojama kur kas daugiau lėšų nei į kasdienio vartojimo prekes, o tai lėmė jų trūkumą.

„Aštuntojo dešimtmečio pradžioje, Vakarams išgyvenant naftos krizę, Sovietų Sąjungai atsirado galimybė eksportuoti naftą ir už užsienio valiutą įsigyti paklausių vakarietiškų prekių. Tuo laikotarpiu sovietinėje rinkoje atsirado daugiau užsienietiškų lengvosios pramonės gaminių, tačiau tikimybė jų įsigyti eiliniam žmogui buvo labai maža. Sovietinė paskirstymo ir prekybos sistema neveikė tobulai, tad klestėjo korupcija ir vadinamasis „blatas“. Prekės būdavo laikomos sandėliuose ir net nepasiekdavo prekystalių. Tad jų įsigyti galėjo tik ryšių turėję žmonės“, – pasakojo jis.

Su nostalgija sovietmetį prisimenantiems ar prisiklausiusiems apie jį mitų istorikas primena: deficitas buvo didžiulis, tad prekyboje atsiradus reikalingesnių prekių, susidarydavo milžiniškos eilės. „Ne veltui tais laikais prekybininko profesija laikyta prestižine. Populiari buvo ir maisto pramonės inžinieriaus specialybė, kuri reiškė, kad po studijų būsi paskirtas į kokį nors mėsos kombinatą, kur turėsi priėjimą prie deficitinių prekių. Stojant į šią specialybę, būdavo didžiuliai konkursai“, – pasakojo dr. S. Grybkauskas.

Pasak istoriko, visi, galintys prieiti prie norimų prekių, stengėsi jomis apsirūpinti ir aprūpinti artimuosius. Tad mėsos ar sviesto fabrikuose buvo populiaru dalį produkcijos parsinešti namo, ją tiesiog pasikišus po drabužiais. Susitarus su gamyklos apsauga, produktai netgi būdavo išvežami didesniais kiekiais.

„Vagysčių ir „blato“ mastai buvo tokie dideli, kad Vidaus reikalų ministerijoje netgi buvo įsteigtas Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu padalinys, kuris turėjo užtikrinti tvarką. Čia dirbo samdomi agentai, kurie turėjo sekti žmones ir žiūrėti, kas ką išsineša iš darboviečių. Vis dėlto, nepaisant pastangų sustabdyti vagystes, deficitinių prekių trauka buvo tokia didelė, kad to tiesiog nebuvo įmanoma užkardyti“, – pabrėžė pašnekovas.

Skurdas: buitinė technika, prekės vaikams ar  majonezas ir žirneliai šventinei mišrainei – paprastam sovietinės Lietuvos gyventojui buvo neprieinamos net pačios banaliausios prekės. / ELTA, I. Čiutytės asmeninio archyvo nuotr.

Turėjo specialias parduotuves

Pasak dr. S. Grybkausko, norint lengviau gauti deficitinių prekių, būdavo labai svarbu turėti gerą darbą. Per įmonių profsąjungas būdavo išduodami talonai tam tikroms, šiai įstaigai skirtoms prekėms įsigyti. Užimdamas geras pareigas darbovietėje, taip pat galėjai „apeiti“ ilgą bendradarbių eilę butui gauti ar automobiliui įsigyti, nes tai buvo didžiausias deficitas. Kartais netgi būdavo organizuojamos loterijos, kuriose būdavo galima laimėti galimybę įsigyti patalynės ar baldų komplektą.

Kol eiliniai žmonės sukdavo galvą, kaip gauti reikiamą daiktą, sovietinis elitas mėgavosi tik jam skirtomis parduotuvėmis ir išskirtinėmis sąlygomis.

„Ne tik nomenklatūra – partinių ir valdymo įstaigų vadovai, bet ir kariškiai, saugumiečiai turėjo savo specialias parduotuves ar netgi ligonines, kurių paslaugomis galėjo naudotis tik jie ir jų šeimos nariai. Tad nomenklatūros atstovai ne tik gaudavo solidžius atlyginimus, bet taip pat jiems nereikėdavo rūpintis, kur rasti reikiamą prekę. Naudodamiesi specialių parduotuvių paslaugomis, jie galėdavo ir kitiems padėti įsigyti deficitinių daiktų ar net automobilį. Tad turėti pažįstamą nomenklatūros darbuotoją buvo be galo naudinga“, – atskleidė jis.

ELTA, I. Čiutytės asmeninio archyvo nuotr.

Deficitą maskavo reklama

Kauno technologijos universiteto istorikė dr. Brigita Tranavičiūtė pastebi, kad nors deficitas vyravo visą sovietmetį, situacija laikui bėgant keitėsi. Ankstyvuoju sovietmečiu trūko beveik visų prekių, ypač pirmojo būtinumo, o vėlyvuoju laikotarpiu prekių rinkoje atsirado daugiau, bet didelės jų dalies kokybė buvo abejotina. Iš pradžių pirkėjai pirkdavo viską, ką tik rasdavo parduotuvėse, o didėjant sovietinės pramonės gaminamų prekių kiekiui, jie jau tapo išrankesni.

Ankstyvuoju sovietmečiu trūko beveik visų prekių, ypač pirmojo būtinumo, o vėlyvuoju laikotarpiu prekių rinkoje atsirado daugiau, bet didelės jų dalies kokybė buvo abejotina.

„Dėl šios priežasties pradėta naudoti reklama, kuri tikrai negarantavo, kad daiktas bus geros kokybės. To laikotarpio reklamose galima pamatyti daugybę vitrinose išrikiuotų tos pačios rūšies prekių, kurios tarsi reiškė, kad deficito nėra, bet realybėje pirkėjai jų nenorėjo pirkti. Tuo tarpu kokybiškos prekės neretai iš parduotuvių buvo išgraibstomos naudojantis vadinamojo „blato“ ryšiais – „iš po prekystalio“, arba laukiant ilgose eilėse", – sako istorikė.

„Blatas“ tuo metu atliko bene pagrindinį vaidmenį įsigyjant deficitines prekes. „Atskirą vartotojų grupę sudarė sovietinė nomenklatūra, kuriai veikė specialios, eiliniams pirkėjams neprieinamos parduotuvės. Dėl ryšių užsienyje ir galimybių keliauti į Vakarų šalis nomenklatūrai taip pat buvo lengviau įsigyti ir užsienietiškų prekių“, – primena istorikė.

Pašnekovės teigimu, reklama buvo vienas iš pagrindinių būdų maskuoti deficitą, ją pasitelkiant kaip įrankį propagandai, esą rinkoje visko yra pakankamai, skleisti. Šią funkciją atliko ne tik spaudoje matomos reklamos, bet ir įvairios gaminių parodos. Jose siekta parodyti, kokie gražūs ir kokybiški yra netrukus parduotuvėse pasirodysiantys gaminiai. Vis dėlto parodose palikti vartotojų atsiliepimai patvirtina, kad parduotuvių tokie gaminiai dažniausiai nepasiekdavo. O tie, kurie jose atsidurdavo, būdavo tokie nepatrauklūs, kad niekas jų net dovanai nebūtų ėmę.

Brigita Tranavičiūtė / Asmeninio archyvo nuotr.

Vertino šešėlinę rinką

Anot dr. B. Tranavičiūtės, šešėlinei rinkai buvo priskiriama praktiškai viskas, kas nepagaminta sovietinėje pramonėje, iš užsienio neimportuota pačios valstybės arba neparduodama valstybinėje prekyboje.

Tam tikra legali alternatyva valstybinei prekybai buvo turgūs, kur paviljonuose ir kioskuose kai kuriais maisto produktais prekiavo valstybės įmonės. Be to, turguose savo smulkius dirbinius ar užaugintą perteklinę žemės ūkio produkciją galėjo parduoti vadinamieji privatininkai. Tad turgūs tapo viena ryškiausių viešos prekybos, kurią tam tikra apimtimi leido pati valstybė, erdvių. Vis dėlto turgaus prekeiviai ir pirkėjai labiau vertino šešėlinės prekybos privalumus.

„Turgūs taip pat tapo ir viena iš pagrindinių šešėlinės rinkos vietų, kurioje buvo galima įsigyti įvairesnių prekių. Čia buvo aukštesnėmis kainomis perparduodamos iš parduotuvių nupirktos ar jūreivių ir tolimųjų reisų vairuotojų kontrabanda iš užsienio pargabentos prekės, pogrindyje pagaminta produkcija, iš fabrikų ir gamyklų pavogti gaminiai ir pan. Tokia veikla buvo vadinama spekuliacija ir už ją baudė", – pasakojo istorikė.

Turgus nebuvo vienintelė šešėlinės rinkos veikimo vieta – kiekvienas miestas turėjo savo tam skirtas erdves. „Kauniečiai spekuliantų paslaugomis galėjo pasinaudoti keliuose stambiuose taškuose: prie Soboro, „Merkurijaus“, Miesto sodo, Rotušės aikštėje ir net viešuosiuose Kauno tualetuose. Spekuliantai, tikėjęsi parduoti prekes turistams, koncentruodavosi geležinkelio stotyje, prie Kauno pilies, miesto muziejų, restoranų. Užmiestyje, kur buvo įmanoma išlaikyti daugiau privatumo, šešėlinės rinkos prekių buvo galima įsigyti ir iš namų“, – pasakojo dr. B. Tranavičiūtė.

Gabeno kontrabanda

Dr. B. Tranavičiūtės teigimu, bet kurioje visuomenėje žmonės perka prekes dėl dviejų priežasčių – būtinojo poreikio ir siekio pabrėžti savo prestižą. Didelė dalis sovietinės šešėlinės rinkos veikė būtent dėl gyventojų noro pabrėžti savo prestižą deficitinėmis vietinėmis arba importinėmis prekėmis ir jų padirbiniais.

„Kultūrinio laisvėjimo tendencijos ypač sustiprėjo septintąjį dešimtmetį. Sovietų Sąjungą pasiekusi bitlomanijos banga sudarė sąlygas šio muzikos žanro gerbėjų ir kitų alternatyvių grupių, kurios savo idėjomis ir gyvenimo būdu prieštaravo sovietinei ideologijai, formavimuisi, – pasakojo ji. – Vakarietiškos kultūros idėjomis ir gyvenimo būdu susižavėjęs jaunimas ėmėsi tai imituoti, todėl Vakaruose pagaminti džinsai ir kiti drabužiai ar bent jau jų kopijos tapo simboline asmens laisvės išraiška. Trokštamų originalių vakarietiškų prekių ir jų imitacijų galėjo pasiūlyti būtent sovietinė šešėlinė rinka.“

Pasak istorikės, originalios vakarietiškos prekės dažniausiai būdavo atgabenamos kontrabandiniu būdu. Pavyzdžiui, jūreiviai pargabendavo vakarietiškos buitinės technikos, džinsų ir kitokių drabužių, audinių, kilimų, japoniškų magnetofonų, laikrodžių, užsienietiško alkoholio. Kai ko sovietiniams piliečiams atsiųsdavo ir užsienyje gyvenantys giminaičiai. Tačiau didžiausią prekių dalį sudarė vakarietiškų gaminių padirbiniai, pagaminti pogrindiniuose cechuose. Dažniausiai buvo padirbinėjami drabužiai ar batai, išardant vakarietišką pavyzdį ir bandant pagaminti jiems prilygstančias kopijas.

Skurdas: S. Grybkauskas primena — vagystės iš maisto kombinatų klestėjo ne dėl prekių parduotuvėse pertekliaus. / Asmeninio archyvo nuotr.

Deficitinė kasdienybė

„Deficitas buvo didžiulis, trūko visko – nuo tualetinio popieriaus ir konservuotų žirnelių iki lėkščių ar patalynės. Norint įsigyti reikiamą daiktą, tekdavo stovėti ilgose eilėse arba pasidairyti turguje, kur vakarietiškų prekių siūlydavo perpardavinėtojai. Tačiau kainos čia buvo didžiulės – džinsai galėjo kainuoti pusę mėnesio atlyginimo ar net jį visą, – prisimena Plungėje sovietmečiu augusi kaunietė Ilona Čiutytė. – Būdavo, išeini į miesto centrą ir pamatai didžiulę eilę, nusidriekusią gatvėje į antrą universalinės parduotuvės aukštą. Iškart stodavai į jos galą ir klausdavai žmonių, ką duoda? Dažniausiai būdavo net nesvarbu, kokią prekę tądien atvežė. Kadangi visko trūko, žmonės stodavo į eilę iš pradžių nė nežinodami, ko laukia.“

Pasak I. Čiutytės, kadangi sovietinė produkcija būdavo vienoda ir retai pasitaikydavo galimybė įsigyti įdomesnę, kokybiškesnę prekę, žmonės atrodydavo panašiai. Moksleiviai turėdavo tokius pačius portfelius, tad kartais net supainiodavo ir namo parsinešdavo ne savo. Per fizinio lavinimo pamokas visi sportuodavo su tokia pačia sportine apranga, išskyrus porą vaikų, kurių tėvai užėmė aukštas pareigas ir galėjo gauti vakarietiškų drabužių.

„Jei pasitaikydavo galimybė įsigyti užsienietiškos avalynės ar aprangos, pirkdavome net nežiūrėdami jų dydžio. Porą kartų man yra pavykę įsigyti gerus itališkus batelius. Avėjau juos ir didžiavausi, nors ir buvo mažoki, – šypsosi kaunietė. – Norint įsigyti trokštamą prekę, kartais užvirdavo nuožmi kova. Atsimenu situaciją, kai sesuo dėl tos pačios batų poros kovojo su kita moterimi. Viena pasiėmė vieną batą, kita – kitą. Sesuo, apsikabinusi batą, vaikščiojo po parduotuvę tol, kol jos priešininkei atsibodo laukti ir ji savo batą paliko. Norėdami gauti geresnių prekių, su šeima esame važiavę ir į Rygą. Tačiau čia reikėdavo neišsiduoti, kad esi lietuvis, nes ne latviams prekių kartais tiesiog neparduodavo.“

Gėrybių – į turgų

Vakarietiškų prekių Plungės gyventojai galėdavo įsigyti miesto turguje, kur sukiodavosi perpardavinėtojai. Tiesa, jie būdavo atsargūs, nes turguje neretai apsilankydavo milicija. Prekeiviai galėdavo pasiūlyti daugybę trokštamų prekių: kramtomos gumos, japonų gamybos skėčių ir striukių, vakarietiškų paltų, rankinukų, batų, džinsų. Vis dėlto šios prekės būdavo be galo brangios, pavyzdžiui, batai galėjo kainuoti dvi mėnesio algas.

„Tėvai kartais leisdavo nueiti į turgų ir įsigyti kramtomosios gumos „Wrigley‘s“. Ji būdavo sena, sutrupėjusi į gabaliukus, tačiau be galo skani. Turguje esu pirkusi ir vakarietiškos dantų pastos „Aquafresh“ su trimis juostelėmis. Įprastai dantis valydavome su sovietiniais milteliais „Žemčiug“, tad atrodė, kad šią pastą galėčiau tiesiog valgyti. Turguje esu pirkusi ir džinsus, kai jų labai reikėjo, tačiau dažnai čia apsipirkti nebuvo įmanoma, nes perpardavinėtojai prekėms uždėdavo didžiulį antkainį. – pasakoja I. Čiutytė. – Saugodamiesi milicijos, prekeiviai prekes parodydavo nebent praskleidę skverną, apie drabužių pasimatavimą negalėjo būti nė kalbos – perki arba ne.“

Tada buvo labai keista – kaip pardavėja tau gali ką nors siūlyti? Juk tai tu prašai, kad ji parduotų reikiamą daiktą.

Pašnekovė prisiminė sovietmečiu veikusias vadinamąsias „bonines“ parduotuves, į kurias patekti galėdavo ne visi. Šiose parduotuvėse būdavo galima įsigyti kokybiškų vakarietiškų prekių, tačiau valiutą čia atstodavo čekių knygelės, papildytos „bonais“. Čia pirkdavo jūrininkai, nes jiems dalis atlyginimo būdavo išmokama šia netradicine valiuta. Turguje veikusioje juodojoje rinkoje su milžinišku antkainiu dažnai būdavo perpardavinėjamos būtent šiose parduotuvėse įsigytos prekės.

Atidėdavo pažįstamiems

„Tuo metu į viską žvelgdama vaiko akimis, jau supratau, kad yra tam tikras sluoksnis valdininkų, aukštesnes pareigas užimančių žmonių, kurie užsiėmė mainais – aš tau tą, tu man – aną. Puikiai prisimenu eiles mėsinėje, kur geriausi gabaliukai būdavo atidedami parduotuvės vedėjos pažįstamiems, ateinantiems pro kitas duris. Savaitgalį tėvai keldavosi anksti ir važiuodavo nusipirkti mėsos, nes anksčiau atėjus dar buvo galimybė jos gauti. Tačiau nomenklatūrininkams ar gydytojams geriausių gabaliukų visada būdavo paliekama, – prisiminimais dalijosi pašnekovė. – Visi, kaip tik galėdami, stengėsi pasinaudoti „blato“ ryšiais. Kadangi mano tėvelis užėmė aukštas pareigas lininių audinių fabrike, kartais ir mūsų šeima gaudavo deficitinių prekių. Pavyzdžiui, tėtis turėjo pažįstamą knygyno vedėją, su kuria vykdavo mainai: jis jai dažų, ji jam – gražiai iliustruotą lietuviškų pasakų knygą.“

Pasak I. Čiutytės, deficitas skatino žmonių kūrybiškumą ir daug ką kiekvienas pasigamindavo pats. Moterys megzdavo ir siūdavo drabužius visai šeimai, o nusidėvėjusį paltą išversdavo į kitą pusę ir persiūdavo. Artėjant svarbiam jubiliejui, parduotuvėje ne visada galėdavai rasti torto, tad tekdavo kreiptis į kepėją. Vis dėlto tai buvo daroma tik ypatingomis progomis.

„Pripratus prie dabartinės prekių gausos parduotuvėse, net keista prisiminti, kad anuomet negalėdavai tiesiog nueiti ir nusipirkti to, ko tau reikia. Dabar, užsimanęs pasigaminti įmantriausią patiekalą, visus reikiamus ingredientus gali rasti parduotuvėje prie namų, o tada visai dienai išeidavai į miestą, vaikščiodavai po parduotuves, tikėdamasis rasti ką nors gero, ir pietus gamindavai iš to, ką gavai, – skirtingas situacijas lygino ji. – 1981 m. grįžęs iš kelionės po Rytų Vokietiją, tėtis su nuostaba pasakojo, kad parduotuvėse pilna prekių, jos švarios, gražiai sudėtos, o pardavėjos maloniai tau jų siūlo. Tada buvo labai keista – kaip pardavėja tau gali ką nors siūlyti? Juk tai tu prašai, kad ji parduotų reikiamą daiktą. Žlugus Sovietų Sąjungai, prireikė laiko priprasti prie to, kad parduotuvėse prekės tau yra siūlomos, iš pradžių būdavo net kažkaip nejauku.“