Ši tema yra ketvirtoji straipsnių ciklo „Profesiniai konstruktai“ dalis, kuriame įvairių sričių specialistus kviečiu reflektuoti savo profesinę patirtį, analizuoti vidinius konfliktus ir ieškoti alternatyvių požiūrio taškų. Taip pat  skaitykite pirmą [4], antrą [5] ir trečią [6] dalis.

Straipsnių ciklo autorė Nomeda Jerochova, supervizorė, socialinių mokslų magistrė, mokymų lektorė, metodikų autorė, metodinės knygos „Streso valdymas“ bendraautorė, socialinė darbuotoja, mokymų centro „Patirtys ir idėjos“ [7] įkūrėja.

Pokalbiai apie gyvenimą

Mano senyvi klientai dažnai kalbėdavo apie mirtį, o aš nevengdavau to pokalbio išplėtoti. „Ką tau reiškia mirtis? Dėl ko apie ją galvoji?“ – klausdavau.

Atsakymai būdavo įvairūs: kai mirsiu, nebebus ko nors, kas dabar yra; kai mirsiu, įdomu, ar kas ateis manęs aplankyti; kai mirsiu, sutiksiu tuos, kuriuos mylėjau; kai mirsiu, bus ramu; nenoriu numirti, dar įdomu pamatyti, kas bus toliau pasaulyje, bet jaučiu, kad nesulauksiu; kai mirsiu, visi turbūt mane pamirš; kai mirsiu, jau jūs galėsite pailsėti; kai mirsiu, mane sudeginkite; visą turtą pardaviau, niekam nieko nepalikau, galiu ramiai mirti; noriu greičiau numirti.

O tada imdavo pasakoti apie savo jaunystę, darbus, patirtis, santykius, vaikus, pasiektus ir pamirštus tikslus. Ir prasidėdavo ilgas pokalbis apie... gyvenimą.

Skiriame per mažai dėmesio

Įdomu tai, kad Didžiojoje Britanijoje atlikto tyrimo [8] respondentai (senyvi ir seni asmenys) pasakė, jog mano, kad visuomenėje vis dar per mažai kalbama apie mirtį ir norėtų, kad apie tai būtų komunikuojama daugiau, kad senyvo asmens mirtis būtų „legalizuojama“ ir priimama kaip natūralus dalykas, gyvenimo „pasekmė“.

Iš tiesų ši mintis labai taikli galvojant ir apie mūsų socialinę sistemą – dirbdami su senyvais ir senais klientais mes vis dar stokojame erdvės kalbėti mirties, kuri yra visiškai natūrali, tema. Kalbėdamas apie savo mirtį, žmogus gauna galimybę paleisti susikaupusias emocijas, išsakyti su mirtimi susijusias baimes, nerimą, gauti palaikymą ir įžeminimą savo situacijoje.

Ilgėjant žmonių gyvenimo trukmei, natūraliai daugėja seno ir senyvo amžiaus paslaugų gavėjų, kuriems reikalinga priežiūra ir slauga. Taip pat natūralu ir tai, kad mirties ir mirimo temos šioje amžiaus grupėje yra aktualios ir dažnai minimos. Klausimas: ar mes, kaip specialistai, esame pasiruošę atliepti šiuos žmonių poreikius?

Kalbėdamas apie jam svarbius dalykus, klientas turi galimybę išsiventiliuoti, įsižeminti, geriau suprasti savo būsenas. Specialistas sukuria tam saugią aplinką. Taip turėtų būti, tačiau ne visose įstaigose tokia praktika yra. 

Kalbėdamas apie jam svarbius dalykus, klientas turi galimybę išsiventiliuoti, įsižeminti, geriau suprasti savo būsenas. Specialistas sukuria tam saugią aplinką. Taip turėtų būti, tačiau ne visose įstaigose tokia praktika yra. Lygiai taip pat ne visur yra erdvės apie klientų netektis kalbėti patiems specialistams.

Niša socialinės apsaugos sistemoje

Būdamas mirimo procese, tiek klientas, tiek jo artimieji – o dažnai ir įstaigos personalas – išgyvena netekties stadijas, suvokimo ir atmetimo akimirkas, vidinius konfliktus, būtent dėl to taip pat svarbu kalbėti apie šiuos du procesus: mirtį ir mirimą.

Mirtis yra faktas, t. y. įvykusi fizinė mirtis. Mirimas yra procesas, kuris gali trukti nuo kelių dienų ar valandų iki 4–6 mėnesių, priklausomai nuo aplinkybių. Mirimo procesas yra susijęs su žinojimu, kad visos esamos medicinos priemonės išnaudotos ir mirtis yra neišvengiama. Kartais žinojimas, kad greitai neteksi artimo žmogaus, yra skausmingesnis nei mirties faktas, todėl gedėjimo procesą mirštančiojo artimieji išgyvena jau mirimo eigoje, ne tik artimajam fiziškai mirus.

Taigi šiomis dienomis keliu klausimą – kokia pagalba teikiama mirštančiųjų artimiesiems? Socialinės apsaugos sistemoje yra sukurta globos ir priežiūros paslaugų, skirtų senyviems ir seniems asmenims, tačiau ar egzistuoja palaikymo, psichologinės pagalbos, specialisto moderuojamos savitarpio pagalbos grupės, skirtos šių klientų artimiesiems? Kalbama ne apie atokvėpio paslaugas, kurios teikiamos slaugantiems artimuosius namuose – jų taip pat trūksta, – tačiau apie profesionalias grupines ir asmenines konsultacijas, kurios būtų finansuojamos ir teikiamos valstybės lygmeniu.

Tokia paslauga padėtų mirštančiojo artimiesiems pasiruošti neišvengiamam mirties faktui ir paleisti su tuo susijusias emocijas, geriau suvokti savo būsenas, palengvinti netekties procesą.

Pagrindinė šiandienos socialinės apsaugos sistemos problema yra ta, kad dirbama su klientu, tačiau per mažai su jo aplinka, todėl daug problemų lieka neišspręstos ir atsikartoja kliento artimoje aplinkoje.

Kalbėti apie mirtį nebėra tabu

Supervizijų [9] metu mes dažnai analizuojame šią temą. Specialistai, dirbantys su senais ir senyvais klientais, pasakoja, kad mirties tema yra dažna, klientai išreiškia įvairių minčių apie tai, tačiau patiems specialistams kartais vis dar nedrąsu ir nejauku kalbėti apie mirtį su savo klientais.

Visgi, pokalbiai su klientais mirties tema dažniausiai baigiasi kalbomis apie nuostabiausias gyvenimo patirtis – pasiekimus, įspūdžius, laimėjimus, džiugias akimirkas (...)

 

Klausimas: kas mums sukelia nejaukumo jausmą? Atsakymai taip pat būna įvairūs: nenoras kalbėti tokia negatyvia tema; baimė dėl klientui kylančių emocijų; nenoras liūdinti kliento; nežinojimas, ką kalbėti; baimė nesuvaldyti situacijos ar kliento emocijų; nenoras susikoncentruoti į neigiamas emocijas ir pan.

Čia sustokime ir paklauskite savęs: kokį santykį ir kokias patirtis, susijusias  su mirties tema, aš turiu? Kas manyje sukelia nepatogumo jausmą? Kokių dar jausmų kyla?

Dažnai mes patys esame iki galo neišjautę su netektimis susijusių emocijų, dėl to sunku apie tai kalbėti ir su kitais. Profesionalumo aspektas šioje situacijoje yra gebėjimas atsiriboti nuo asmeninių patirčių, neleisti joms rezonuoti su kliento patirtimis. Tik taip galėsime empatiškai reaguoti ir iš tiesų išgirsti kliento mintis. Pasiekus aukščiausią empatijos pakopą, kai visos įžvalgos ir atsakymai kyla tik iš kliento pasakojimo ir profesinių žinių, įmanoma sukurti saugią erdvę refleksijai, kurios iš esmės klientas sąmoningai ar nesąmoningai tikisi. Taip atsiribosime nuo perteklinio noro patarinėti ar nuspręsti, ką klientui geriausia daryti.

Norėdamas padėti kitam, pirmiausia privalai padėti sau – išgirsti save, neneigti savo jausmų ir emocijų, priimti dalykus tokius, kokie jie yra, ir leisti sau su visu tuo pabūti. Yra daugybė metodų ir įrankių, kurie padeda specialistams reflektuoti ir išspręsti savo profesines ir asmenines patirtis, todėl džiugu, kad vis daugiau įvairių sričių darbuotojų tam renkasi superviziją [9], psichoterapiją, koučingą ir kt.

Pasakojimai be baisios pabaigos

Visgi, pokalbiai su klientais mirties tema dažniausiai baigiasi kalbomis apie nuostabiausias gyvenimo patirtis – pasiekimus, įspūdžius, laimėjimus, džiugias akimirkas, laimingus prisiminimus. Kartais susidaroma klaidinga nuomonė, kad darbas su senyvais klientais yra vien tik negatyvus, persmelktas liūdesio, nusivylimo ir kančios. Išdrįskite paklausti savo kliento, ką jam reiškia vis iš naujo ir iš naujo pasakojama sena gyvenimo istorija, – nustebsite kiek daug prasmių joje slypi.

Kalbėdami apie mirtį, mes iš tiesų kalbame apie gyvenimo dualumą – pradžią ir pabaigą, veiksmą ir ramybę, pasitikėjimą ir abejonę, kontrolę ir pasidavimą tėkmei. Visada skatinu nebijoti kalbėti mirties tema su tais, kuriems ji yra aktuali. Užgniaužtos emocijos yra daug pavojingesnės nei išsakytos, nes su tuo, kas išsakyta, galima dirbti arba visa tai paleisti. Bet kuriuo atveju, kalbėdami apie klientams rūpimus dalykus, mes parodome dėmesį ir susidomėjimą, norą atliepti jų poreikius ir profesionalų gebėjimą būti čia ir dabar.

Nepriklausomai nuo to, kokio amžiaus žmogus prakalbo apie mirtį, nepraleiskite to pro ausis, visada paklauskite, ką jis nori pasakyti, dėl ko jam tai svarbu, kas būtent kelia nerimą. Dauguma žmonių turi netekties patirčių, leiskime sau apie tai kalbėti atviriau.