S. Janesch – lenkų ir vokiečių kilmės rašytoja, gyvenanti Vokietijoje. Debiutiniame romane „Kacenbergo kalnai“ (Katzenberge, 2010) ir naujausioje knygoje „Sibiras“ ji atskleidžia sudėtingą savo šeimos istoriją Antrojo pasaulinio karo metais.

Nors sovietų vykdytos taikių gyventojų deportacijos į Sibirą Lietuvoje yra svarbi kolektyvinės atminties dalis, panašią lemtį išgyvenusiems vokiečiams ši istorija yra nežinoma. Tad savo knyga rašytoja tikisi nutraukti tylą ir paskatinti į istorinius įvykius pažvelgti iš platesnės perspektyvos.

Pokalbis su S. Janesch – apie sudėtingą šeimos istoriją, su lietuviais užmegztą ryšį, vokiečių vis dar jaučiamą kaltę dėl Antrojo pasaulinio karo ir šviesos paieškas tamsoje.

– Deja, kol kas nė viena jūsų knyga neišversta į lietuvių kalbą. Koks jūsų pačios ryšys su Lietuva – ar čia lankėtės pirmą kartą?

– Labai tikiuosi, kad ateityje mano knygas bus galima skaityti ir lietuviškai, tai man būtų didelė garbė. Kauno literatūros savaitės metu pirmą kartą lankiausi Baltijos šalyje apskritai, tad labai laukiau šios kelionės. Esu pusiau lenkė, studijavau Krokuvoje, tad daug žinau apie istorinius Lietuvos ir Lenkijos ryšius. Buvo labai įdomu pagaliau čia apsilankyti ir viską pamatyti savo akimis. Viešnagės metu apsilankiau Vilniuje ir kelias dienas praleidau Kaune. Pastebėjau nemažai panašumų tarp jūsų sostinės ir Krokuvos – abu šie miestai išsiskiria savo baroko architektūra, tad čia pasijutau kaip namie.

– Kauno literatūros savaitės metu dalyvavote diskusijoje apie šiuo metu Europą apėmusią krizę ir literatūros vaidmenį joje. Jūsų nuomone, kokia literatūros reikšmė sunkiais laikais?

– Manau, kad literatūros vaidmuo politiniame ir visuomeniniame diskurse išties svarbus. Kai skaitome romaną ar kito žanro literatūros kūrinį, jame išsakytos idėjos įsitvirtina mūsų mintyse ir palieka pėdsaką psichologiniu, o gal net neurologiniu lygmeniu. Todėl literatūra sukelia stiprių jausmų ir emocijų, paskatina pergalvoti įsitikinimus. Kai rašiau savo romaną „Sibiras“, prasidėjo karas Ukrainoje, kuris mane labai sukrėtė, nes abi mano šeimos pusės – tiek lenkiška mamos, tiek vokiška tėčio – prieš 100 metų gyveno dabartinės Ukrainos teritorijoje. Tad prasidėjęs karas man priminė ir mano šeimos istoriją, kuria pasirėmiau rašydama knygą. Nuo vaikystės man įspūdį darė, kad, kalbėdamas apie sovietų įvykdytą jo šeimos deportaciją į Sibirą, tėtis niekada nežvelgė į rusų tautybės žmones su neapykanta. Tad ir aš savo knygoje stengiausi pabrėžti, kad žmogų apibūdina jo sprendimai ir veiksmai, o ne jo tautybė.

Romane „Sibiras“ pasakoju savo tėčio šeimos, kuri sovietų buvo deportuota į Centrinę Aziją, istoriją.

– Savo romane „Sibiras“ rašote apie sovietų vykdytų taikių gyventojų deportacijų į Sibirą ir Centrinę Aziją paliktas žaizdas. Visa tai palietė ir jūsų šeimą – galbūt dėl to jaučiate pareigą savo knygose papasakoti šią istoriją?

– Šią temą įvardyčiau kaip tam tikrą nišą, kurią atradau norėdama atskleisti savo šeimos istoriją. Esu parašiusi penkias knygas, bet ne visos jos turi biografinių detalių. Savo šeimos istorijai paskyriau debiutinį romaną „Kacenbergo kalnai“ ir naujausią knygą „Sibiras“. Pirmoje knygoje aprašiau savo lenkiškosios pusės šeimos istoriją, o naujausią romaną skyriau vokiškajai šeimos pusei. Abi šios šeimos buvo paveiktos priverstinės migracijos ir deportacijų, vykusių Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo. Sovietų vykdytos vokiečių civilių deportacijos nėra gerai žinoma tema Vokietijoje. Tad, rašydama apie tai, jaučiuosi atliekanti svarbų darbą. Rašymas šia tema man tapo puikia proga būti išgirstai ir papasakoti vokiečiams tai, ko jie nežino.

– Jūsų minėtose dviejose knygose yra nemažai autobiografinių detalių. Debiutiniame romane „Kacenbergo kalnai“ pasakojate apie moterį, kuri po senelio mirties iškeliauja į Žemutinę Sileziją ieškoti šeimos šaknų. Naujausioje knygoje „Sibiras“ liečiate vokiečių deportacijų Antrojo pasaulinio karo metu temą. Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie sudėtingą savo šeimos istoriją?

– Pirmoje knygoje papasakojau savo lenkų kilmės senelio istoriją. Po Antrojo pasaulinio karo iki tol Vokietijai priklausiusi Žemutinė Silezija tapo Lenkijos dalimi, tad į ją atsikraustė lenkai, o vokiečiai buvo išvaryti. Daug lenkų staiga turėjo apsigyventi vietose, kurios anksčiau priklausė Vokietijai. Tai buvo itin keista patirtis ūkininkams, kurie buvo labai prisirišę prie savo žemės. Staiga atsidurti buvusioje Vokietijos teritorijoje buvo baisu ir keista. Daugelį metų naujakuriai net nedrįso daug ko liesti, nes nebuvo tikri, ar vokiečiai nesugrįš. Vokietijos diskurse iki šiol išlikusi nuoskauda, kad lenkai atėmė mūsų žemes, nors, žvelgiant istoriškai, buvo ne visai taip. Žemutinę Sileziją priskirti Lenkijai nusprendė didžiosios karą laimėjusios valstybės. Man buvo labai svarbu papasakoti šią istoriją ir paskatinti vokiečius į ją pažvelgti iš kito požiūrio taško.

Romane „Sibiras“ pasakoju savo tėčio šeimos, kuri sovietų buvo deportuota į Centrinę Aziją, istoriją. Vokietijoje menkai žinoma, kad Antrojo pasaulinio karo metu į Sibirą ir Centrinę Aziją buvo deportuoti šimtai tūkstančių vokiečių civilių. Jiems nebuvo leidžiama sugrįžti iki pat 1955-ųjų, tačiau net ir tada sugrįžo nedaugelis – dėl sunkių gyvenimo sąlygų tremtyje ir šaltų žiemų. Net ir tie vokiečiai, kurie yra girdėję apie deportacijas, dažniausiai mano, kad deportuoti žmonės to nusipelnė, nes greičiausiai buvo nusikaltėliai, vykdę karo nusikaltimus. Tačiau tai buvo paprasti civiliai – senoliai, moterys su vaikais. Na, pati žinote – juk sovietai tokiu pačiu principu trėmė ir lietuvius. Esu įpratusi nuolat visa tai paaiškinti, nes Vokietijoje niekas šių istorijų nežino, tačiau lietuviams nieko aiškinti nereikia. Pokalbiai šia tema su jumis būna visai kitokie. Mano viešnagės metu pokalbiai su lietuviais buvo jautrūs ir paliečiantys širdį, tai mane labai sujaudino. Atrodė, kad, pradėjus kalbėti apie karo metu vykusias deportacijas, su lietuviais iškart užsimegzdavo ryšys ir jie patys pradėdavo dalytis savo šeimos istorijomis.

Kaip minėjau, vokiečių civilių deportacijų istorija tapo niša, kurią aš galėjau užpildyti, nes, deja, deportaciją išgyveno mano pačios tėvas. Jis gimė 1942 m., o 1945-aisiais su šeima buvo ištremtas į Centrinę Aziją. Jo mažasis broliukas, kuriam buvo vos dveji, mirė kelionės metu, neatlaikęs alinančių sąlygų. Mano močiutė, tėčio mama, vėliau žuvo stepėje per sniego audrą. Kareivis mano senelis jau buvo žuvęs anksčiau, karo lauke. Tėtis liko našlaitis, užaugo su savo seneliais. Be abejonės, visos šios patirtys jį smarkiai traumavo. Kai buvau maža, jis man pasakodavo daugybę istorijų iš savo vaikystės tremtyje. Tad dabar, prisimindama savo vaikystę, visada prisimenu ir jo vaikystę. Atrodo, kad mūsų abiejų vaikystės tam tikra prasme yra susijungusios.

Bandžiau tai atskleisti naujausiame savo romane, kuriame pasakoju istoriją apie dvi vaikystes – vieną šiais laikais Vokietijoje ir kitą prieš beveik 80 metų Sibire. Rašydama bandžiau analizuoti šių vaikysčių skirtumus, kartu atskleidžiant jų ryšį. Ši istorija pasakoja apie žmonių stiprybę, gebėjimą išgyventi sunkiomis sąlygomis ir meilės, draugystės, tolerancijos svarbą sudėtingais laikais.

– Grįžkime prie jūsų debiutinės knygos „Kacenbergo kalnai“, kurios rašymo stilius įvardijamas kaip modernus magiškasis realizmas. Kodėl šiai senelio gyvenimo įkvėptai istorijai papasakoti pasirinkote magijos kupiną pasakojimą?

– Tokį rašymo stilių pasirinkau, nes manau, kad jis geriausiai atskleidžia šią itin keistą situaciją, kai lenkas ūkininkas staiga atsiduria vokiečiams priklausiusiame ūkyje, kuris buvo apleistas vos prieš kelias dienas, o gal net valandas. Ankstesnių šeimininkų palikti puodai vis dar stovi ant viryklės, o lėkštės paliktos ant stalo. Nors gyventojų ir jų augintų gyvulių nebėra, aiškiai galima jausti, kad dar visai neseniai čia gyveno žmonės.

Štai tokioje situacijoje atsiduria prietaringas ūkininkas, iki tol gyvenęs visai kitame krašte. Man buvo labai įdomu vaizduoti jo pirmą naktį naujuosiuose namuose klausantis kiekvieno garso ir svarstant – galbūt kas nors ateina arba net niekada nebuvo palikęs šios vietos? Kas nutiko ankstesniems gyventojams – ar jie gyvi, o gal jau mirę, tad aplink langus klaidžioja jų dvasios? Pirmuosius metus naujieji atvykėliai jautėsi persekiojami buvusių gyventojų šešėlių ir vis dar kovojo su demonais, nors karas jau buvo pasibaigęs.

– Kaip minėjote, Vokietijoje nedaug žinoma apie vokiečių civilių deportacijas į Sibirą Antrojo pasaulinio karo metais. Kaltę dėl Holokausto jaučiantys vokiečiai apskritai tik neseniai pradėjo šnekėti apie karui besibaigiant patirtą siaubą, kai į Vokietiją įžengusi Raudonoji armija surengė masines žudynes ir prievartavimus. Kaip šiandien vokiečiai reaguoja į šias temas?

– Taip, dauguma vokiečių apie Vokietijos civilių deportacijas išgirsta pirmą kartą. Tad romano „Sibiras“ pristatymų metu, skaitydama jo ištraukas, visada darau pauzes, kad galėčiau auditorijai paaiškinti kontekstą. Romano pristatymai primena istorijos pamoką, kurioje mokau pagrindinių faktų. Nors istorija besidomintys žmonės yra girdėję apie deportacijas, jie dažniausiai mano, kad deportuoti buvo tik karo nusikaltėliai, tad visa tai jie mato kaip pelnytą bausmę. Todėl man labai svarbu jiems paaiškinti, kaip buvo iš tiesų.

Daugelį dešimtmečių po karo vokiečiams nebuvo įprasta save matyti kaip aukas. Juk Vokietija atsakinga už Antrąjį pasaulinį karą ir jo metu vykdytus siaubingus nusikaltimus žmoniškumui. Tad vokiečiams nelengva priimti faktą, kad Vokietijos civiliai taip pat galėjo tapti aukomis. Apie tai pati daug galvojau rašydama romaną „Sibiras“ – ar iš tikrųjų teisinga romane mus vaizduoti kaip aukas? Vis dar jaučiu didelę naštą ir moralinę atsakomybę dėl to, kad priklausau tautai, kuri atsakinga už Antrojo pasaulinio karo baisumus.

Manau, kad nemažų vokiečių mąstymo pokyčių sukėlė Rusijos pradėtas karas Ukrainoje. Staiga vokiečiai pamatė rusus kaip agresorius, vykdančius panašias deportacijas kaip ir Antrojo pasaulinio karo metais. Iš užimtų Ukrainos teritorijų rusai į savo šalies gilumą deportuoja ukrainiečius vaikus ir suaugusiuosius, senai istorijai suteikdami dabartinį kontekstą. Manau, kad pernai išleistas mano romanas pasirodė labai geru metu, kai vokiečiai pagaliau gali praeitį permąstyti iš šiuolaikinio konteksto perspektyvos.

– Priešingai nei Vokietijoje, Lietuvoje sovietų vykdytos tremtys yra pagrindinė kolektyvinės atminties dalis. Jūsų nuomone, kaip istorinės traumos priėmimas ir pripažinimas gali padėti jai gyti?

– Tiesa, kad vokiečiai į savo kolektyvinę atmintį neįtraukė sovietų vykdytų deportacijų. Tačiau traumų, su kuriomis reikėjo susidoroti, ir taip netrūko – nuo suvokimo, kokių siaubingų dalykų Vokietija atnešė Europai, iki subombarduotų miestų ir labai sunkių pirmųjų žiemų po karo. Gydantis asmenines skaudžios šeimos istorijos paliktas traumas, man labai padėjo suvokimas, kad nė vienas mano šeimos narys negimė būdamas auka ir buvimas aukomis iki galo neapibūdina jų kaip asmenybių.

Tad, galvodama apie savo močiutę, aš stengiuosi neįsivaizduoti jos siaubingame į tremtį vežančiame traukinyje ar Kazachstano stepėje. Stengiuosi ją įsivaizduoti tokią, kokia ji buvo iki tol. Močiutė buvo labai protinga, jai puikiai sekėsi mokslai, ji gražiai dainavo ir buvo fiziškai stipri, labai mylėjo savo du mažus sūnus. Esu tikra, kad ji taip apie save ir būtų papasakojusi, o ne vien tik tai, kad buvo deportacijos auka, žuvusi stepėje. Žmogaus gyvenime gali nutikti daug visko – tiek grožio, tiek žiaurumo. Deja, mano šeimai teko patirti žiaurių dalykų, tačiau siaubingi įvykiai šių žmonių iki galo neapibūdina. Šis suvokimas ir bandymas prisiminti šeimos narius tokius, kokie jie buvo prieš deportaciją, padėjo man išgydyti nemažą dalį savo skausmo. Tai mano būdas įveikti traumą – į močiutę ir kitus tremtyje žuvusius artimuosius žvelgti prisimenant, kokie jie buvo tada, kai dar patys galėjo nulemti savo gyvenimą.

– Mes, lietuviai, esame įpratę vakariečiams aiškinti savo istoriją, pasakoti apie tremtis. Įdomu, kad jūs vokiečių istoriją aiškinate patiems vokiečiams.

– Taip, išties. 1950–1960-aisiais Vokietijoje nebuvo daug šnekama apie Antrojo pasaulinio karo patirtis ir jo metu patirtus sunkumus, nes vokiečiai jautėsi kalti dėl viso to blogio. Tad daugybė svarbių istorijų buvo pamirštos ar nutildytos. Po karo vokiečiai žvelgė į priekį, norėdami karo patirtis palikti užnugaryje ir pastatyti naują šalį – tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme, nes daugybė miestų buvo subombarduoti. Reikėjo įdėti daug darbo, stengiantis pakilti iš pelenų, tad karo laikų istorijos ir jų permąstymas niekam tuo metu nerūpėjo. Būtent į tokį kontekstą sugrįžo tremtiniai, kurių patirtys niekam nebuvo įdomios, nes žmonės buvo tiesiog pervargę nuo karo temų.

Aš gimiau 1985-aisiais – daugmaž viduryje kartos, kuri vis dar buvo mokoma jausti labai didelę kaltę dėl Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto. Net keleri metai mokykloje buvo skirti būtent šiai temai, tad įgijau labai išsamių žinių apie šį laikotarpį. Tačiau mokykloje niekada nekalbėjome apie Vokietijos Demokratinę Respubliką ar komunizmą, o tai man dabar atrodo tiesiog beprotiška. Mano karta buvo itin susikoncentravusi į hitlerinės Vokietijos istoriją, bet tikiuosi, kad dabar galime susidaryti išsamesnį įvykių vaizdą.

– Įdomu, kad, jums mokykloje mokantis apie nacių karo nusikaltimus, buvo primiršti sovietinio režimo siaubai. Tuo tarpu posovietinėms šalims didesnis blogis dažniausiai atrodo Sovietų Sąjunga, nes nuo jos mes nukentėjome labiau.

– Labai įdomu, kaip tą pačią situaciją žmonės gali matyti skirtingai. Rašydama pirmąją savo knygą, keliavau po Rytų Lenkiją ir šalia pasienio esančias Ukrainos gyvenvietes. Vykau į mažus kaimelius ir kalbėjausi su močiutėmis, išgyvenusiomis Antrąjį pasaulinį karą. Būdama vokietė, labai susigėdau, kai jos pradėjo pasakoti, kad rusų kariai būdavo labai nemalonūs, tačiau vokiečiai – priešingai. Jie buvo jauni, mandagūs vaikinai, visada nusiaudavę batus prieš užeidami į trobą, išplaudavę indus ir padėdavę vietiniams nudirbti ūkio darbus. Dauguma mano kalbintų lenkių ir ukrainiečių moterų vokiečius karius prisiminė su šypsena.

Kadangi nuo vaikystės buvau mokoma apie vokiečių karo nusikaltimus, norėjau joms paprieštarauti, tiesiog išrėkti: ne, tai negali būti tiesa! Tačiau juk moterys papasakojo man savo asmenines patirtis, tad kaip galėčiau jas nuneigti? Žinoma, tie žmonės, kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo nužudyti vokiečių, mums jau nebepapasakos savo istorijų, kurios drastiškai skirtųsi nuo šių moterų patirčių.

– Minėjote, kad svarbu susidaryti išsamesnį įvykių vaizdą. Kaip žiūrėjimas į istoriją iš platesnės perspektyvos gali mums padėti nekartoti praeities klaidų?

– Būtų sudėtinga ir pernelyg ambicinga atsakyti iš politinės perspektyvos. Aš pati naujausioje savo knygoje taikau labiau humanistinį požiūrį. Manau, kad labai svarbu į žmonių tautybę žvelgti ne su išankstine neapykanta, bet leisti kiekvienam būti individu ir vertinti jo asmeninius pasirinkimus. Man labai patinka mano mamos draugės išsakyta mintis, kad reikėtų mus skirstyti ne į tautybes, bet į gerus ir blogus žmones. Manau, kad turime kiekvienam žmogui suteikti galimybę ir vertinti jį pagal asmeninius sprendimus ir veiksmus.