Sulaukia nustebimo

Vaikinai priklauso Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčiai, kitaip jos nariai vadinami mormonais.

Be tarnavimo savo bažnyčiai vaikinai Klaipėdoje ir kitose Lietuvos vietovėse stengiasi padėti žmonėms, nevengia kibti į sunkius darbus ir noriai bendrauja su vietos žmonėmis.

Simoną ir Taze kai kurie klaipėdiečiai jau pažįsta ir žino – šie vaikinai gali talkinti bet kokio amžiaus žmonėms ir už tai nepaprašyti net vandens.

"Kai siūlome savo pagalbą, dažniausiai mūsų klausia, kodėl, arba, ko už tai nori. Dažniausiai žmonės smalsauja, ar esame tikri amerikiečiai, klausinėja apie mūsų atvykimo tikslą, kodėl pasirinkome būtent Lietuvą, – atvirai pasakojo vaikinai. – Šį rudenį grėbėme lapus, kapojome ir krovėme malkas. Dažniausiai tenka padėti pagyvenusiems žmonėms, kuriems patiems  fiziniai darbai jau per sunkūs. Kartais šeimininkai parodo, kaip atlikti darbą. Labai smagu dirbti ir kalbėti. Mėgstame susipažinti su žmonėmis."

Žmones, kuriems reikia padėti, jaunuoliai randa per socialinius tinklus.

Taip pamažu žinia apie keistuolius pagalbininkus plinta, ir klaipėdiečiai ima svetimšaliais labiau pasitikėti.

Vaikinai pasakojo, kad ypač daug darbo turėjo vasarą: teko pamojuoti kastuvu soduose ir daržuose, dirbti kitus žemės ūkio darbus.

Atlygio neprašo

"Tai nebuvo lengva, nes vasara buvo karšta. Už tai mus pavaišindavo. Nors dirbame neprašydami atlygio, nuoširdus atsidėkojimas yra labai malonus. Bet jei žmonės yra nepasiturintys ir negali taip atsidėkoti, mums to tikrai nereikia. Neturime nuostatos, kam padėti, bet dažniau tenka pagelbėti senjorams. Kartais bandome padėti, bet žmonės, kad ir kaip kalbinami, nepriima pagalbos. Galbūt nepasitiki mumis, o gal mano, kad mes nepadarysime taip gerai, kaip jie patys. Tokiu atveju per jėgą neperšame pagalbos", – teigė amerikiečiai.

Kai vaikinai pasiskelbė socialiniuose tinkluose galintys pagelbėti atlikti sunkius darbus, žmonės rašė, kad pagalba visada reikalinga gyvūnų prieglaudose.

Simonas ir Taze atviravo, kad mielai nukeliautų į šias prieglaudas, bet jos yra už miesto, o automobilio neturintiems vaikinams kelionė pėsčiomis atimtų per daug laiko.

Dirbti visą dieną jie negali, nes turi griežtą dienotvarkę. Pagalbai gali skirti tik keturias valandas per dieną. Kitu laiku mokosi lietuvių kalbos, dalyvauja anglų kalbos klubo veikloje, kur padeda lietuviams išmokti kalbėti angliškai, be to, imasi bažnyčios reikalų.

Abu sutartinai minėjo pastebėję, kad neretai žmonės drovisi kviesti į talką.

"Labai nelengva pripažinti, kad tau reikia pagalbos, lietuviai nemėgsta būti skolingi. Dirbdami mes džiaugiamės, jei žmonės su mumis bendrauja. Tiesiog paprastai, apie labiausiai rūpimus dalykus. Bandome išmokti naujų žodžių, įdomu pažinti lietuvių gyvenimo būdą. Daug mokomės bendraudami su žmonėmis. Pažintis su kitokia kultūra mums padeda geriau suprasti pasaulį", – kalbėjo vaikinai.

Taze Stegelmeieris. T. Stegelmeierio asmeninio archyvo nuotr.

Lietuviai – kietas riešutas

Klausinėjami apie patirtis Lietuvoje abu devyniolikamečiai tikino, kad lietuviai skiriasi nuo amerikiečių, jie ne tokie atviri, net labai uždari.

"Amerikoje daugelis vos susitikę sveikinasi, klausia, kaip sekasi. Čia žmonės nesišypso. Lietuvius palyginčiau su riešutu. Jie turi itin tvirtą kevalą, kurį pralaužti labai sunku, bet kai tai pavyksta, lietuviai yra labai malonūs žmonės. Bet prieš tai reikia nemažai pavargti. Visame pasaulyje žmonės mėgsta kalbėti apie save. Lietuviai išgyveno sunkius laikus ir dabar yra labai vieningi. Labai dažnai susiduriame su tuo, kad lietuviai nori pasakoti savo tautos istoriją, paaiškinti, kodėl jie yra tokie, kokie yra. Man labai įdomu klausytis pasakojimų apie Rusijos okupaciją, gyvenimas tada skyrėsi nuo dabartinio. Lietuvių išskirtinumas tas ir yra – mėgstate kalbėti apie istoriją. Žinau, kad jūsų tautiečių yra daug Čikagoje, Niujorke. Aš kilęs iš Oregono valstijos, ten lietuvių neteko sutikti. Neseniai buvau Latvijoje, pasirodo, latviai ir lietuviai nedaug skiriasi, jų kalba – įdomi", – dalijosi patirtimi S. Cropperis.

Lietuvius palyginčiau su riešutu. Jie turi itin tvirtą kevalą, kurį pralaužti labai sunku, bet kai tai pavyksta, lietuviai yra labai malonūs žmonės.

Pritardamas bičiulio žodžiams T. Stegelmeieris tikino, kad jam patinka kalbėti su lietuviais, nors mūsų kalba jiems labai sunki.

Važinėdami po Lietuvą vaikinai turėjo progos patirti, kaip sunku susikalbėti su tarmiškai šnekančiais mūsų šalies žmonėmis.

Kalba, skirta paslaptims

Paklausti, ar misija Lietuvoje jiems neprimena tremties, abu nusijuokė ir suskubo tai neigti.

"Man patinka gyventi Lietuvoje. Bet pasiilgau Amerikos ir savo šeimos, draugų. Manau, kad negyvensiu Lietuvoje, kai baigsis mano misija čia, bet gal vėl atvažiuosiu čia po studijų", – teigė Simonas.

"Ir man patinka Lietuvoje, ypač dabar, kai jau suprantu lietuvių kalbą. Pirmosios savaitės ir mėnesiai buvo labai sunkūs. Tada gyvenau Kaune ir nieko nesupratau, ką kalba žmonės, – prisipažino T.Stegelmeieris. – Buvau Plungėje. Mano draugas paklausė vieno žmogaus vardo. Tas iškart ėmė klausinėti, kodėl jis kalba su juo aukštaitiškai, juk čia Žemaitija. Nes "žemaitę kitep šnek". Moku vieną žemaitišką frazę: "Kon saką, ar mon saką". Tądien supratome, kad žemaičiai yra kitokio būdo", – pasakojo Taze.

Lankydamiesi Šiauliuose jaunieji amerikiečiai patyrė, kad ten žmonės kalba visai kitaip nei Kaune. Vaikinams teko prašyti, kad kalbinami žmonės bandytų jiems atsakyti angliškai.

Pasirodo, daugelis jaunų mūsų šalyje noriai su misionieriais bendrauja angliškai, – nori praktikuotis ir kartu parodyti, kad gerai moka jų kalbą.

Paklausti, ar nesigaili, kad taip sunkiai išmoktos lietuvių kalbos jiems gali daugiau niekada nebeprireikti, vaikinai atviravo visai neseniai apie tai tarpusavyje diskutavę.

"Čia, Lietuvoje, susiradau daug draugų, manau, susiskambinsiu su jais ir bandysiu neprarasti kalbos įgūdžių. Susitarėme, kad Amerikoje tarpusavyje kalbėsimės lietuviškai, tai bus mūsų slapta kalba", – apie ateities planus kalbėjo T. Stegelmeieris.

S. Cropperis atviravo mokykloje mokęsis ispanų kalbą, todėl planuoja ateityje dar patobulinti šios kalbos žinias.

Darbai: S. Cropperis pasakojo, kad vieną dieną padėjo vienišai mamai pjauti ir sukrauti malkas. S. Cropperio asmeninio archyvo nuotr.

Žino apie savo šaknis

Prieš atvykdami į Lietuvą vaikinai apie mūsų šalį šį bei tą žinojo, bet tik todėl, kad abiejų tėvai yra bažnyčios misionieriai.

"Bet kai prieš išvykdamas draugams minėjau, kad važiuosiu į Lietuvą, daugelis linkėjo sėkmės Afrikoje, rečiau – Rusijoje, – lyg anekdotą pasakojo S. Cropperis. – Mano valstija ir mano gyvenimas namie labai skiriasi nuo to, kaip žmonės gyvena čia. Aš gyvenu kaime, mano šeima ūkininkauja. Čia daugelis gyvena mieste, o į sodą tenka toli važiuoti ir tam sugaištama nemažai laiko. Iki atvykdamas į Lietuvą niekada negyvenau bute."

Klaipėdiečiai neretai atkreipia dėmesį į tvarkingus vaikinus ir ypač stebisi, kad jie rengiasi kiek per vėsiam orui.

Oregone, kur užaugo S. Cropperis, žiemą nėra taip šalta, kaip Lietuvoje, todėl vaikinas prisipažino bijantis šalčio, bet kitais metų laikais nei jam, nei bičiuliui nėra labai šalta.

Po metų, baigęs misiją, Simonas planuoja grįžti į gimtąją valstiją, studijuoti verslo mokslus ir įsilieti į tėvų įmonę. Vaikinas žino, kad beveik visi jo protėviai į JAV yra atvykę iš Jungtinės Karalystės. Daugelis jų apsistojo JAV ir Kanadoje. Amerikoje gyvena jau dešimt jo šeimos kartų.

Taze svajoja apie medicinos studijas, norėtų tapti sporto gydytoju.

"Mano šeima kilusi iš Vokietijos, todėl mano pavardė sunki (Stegelmeier). Jie čia atvyko dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Dabar visi gyvena JAV", – pasakojo Taze.

Galbūt važinėjantys brangiomis mašinomis ar gyvenantys prabangiuose namuose neturi laiko. O mes turime, todėl ir padedame.

Karas išgąsdino

Vos mokyklą baigusiems vaikinams buvo nemenkas iššūkis Klaipėdoje sužinoti, kad Ukrainoje prasidėjo karas.

Jie neslėpė, kad abiejų tėvai labai išsigando.

Tiesa, vieno jų tėtis, taip pat misionierius, ramino saviškius, tikėjo, kad Dievas jo sūnaus neapleis ir saugos.

Klaipėdoje vaikinai kartais sutinka karo pabėgėlių, bet susikalbėti su jais negali, nes nemoka rusiškai. Su rusakalbiais bendrauja kiti jauni misionieriai, kurie mokosi šios kalbos. Šiems misionieriams teko bendrauti ir padėti ukrainiečiams.

S. Cropperis prisipažino su savo šeima apie karą nekalbantis, tiesiog nenori. Jam kur kas įdomiau, kaip gyvena namiškiai, išgirsti naujienas iš savo šalies.

"Man pradžioje buvo baisu, dabar nebe, nusiraminome. Nelabai skaitau apie karą, nenoriu apie tai galvoti, todėl ir ir bendraudamas su tėvais vengiu šios temos, žinau, kad mama labai bijo. Mes tikimės, kad viskas bus gerai, meldžiamės už kenčiančius. Pamename pirmąją karo dieną. Buvo visiška tyla, visi liko namie, labai keistas jausmas. Neslėpsiu, truputį bijojau, bet dabar viskas beveik normalu", – kiek atviriau šia tema kalbėjo T. Stegelmeieris.

Atviraudami apie savo misiją Lietuvoje vaikinai pasakojo, kad jų užduotis čia yra kalbėti apie Dievą ir padėti žmonėms.

"Stengiamės padėti, kaip tai darė Kristus. Tikime, kad tie, kam mes padedame, pagelbės kitiems. Galbūt važinėjantys brangiomis mašinomis ar gyvenantys prabangiuose namuose neturi laiko. O mes turime, todėl ir padedame. Žmonės labai dažnai kalba su mumis, daug klausinėja. Būti čia yra nuostabi patirtis. Mano draugai Amerikoje studijuoja universitetuose, gyvena įprastą gyvenimą. Aš gyvenu visai kitaip. Nors negaliu laisvai kalbėti, bet jau gana neblogai susišneku lietuviškai, keliauju po Lietuvą, Latviją ir sužinau, patiriu tai, ko mano draugai nė neįsivaizduoja", – kalbėjo T. Stegelmeieris.