Šokėjas A. C. Bibiano: dabar geriau suprantu lietuvišką uždarumą

A. C. Bibiano priklauso Kaune įsikūrusiai šiuolaikinio šokio trupei „Nuepiko“, stebinančiai netradiciniais spektakliais, taip pat šoka ir kuria choreografiją įvairiuose tarpdisciplininiuose teatro, šokio ir šiuolaikinio cirko projektuose. Saulėtąją Meksiką į santūrų Kauną iškeitęs menininkas tikina Lietuvoje atradęs vidinį savo balsą ir išmokęs jo klausytis.

– Gimėte Kanadoje, bet užaugote Meksikoje. Gal galite šiek tiek papasakoti apie savo vaikystę ir šeimos istoriją?

– Mano mama, nors gimė Kanadoje, yra vokiečių žydų kilmės, o tėtis kilęs iš Meksikos. Jis daug keliaudavo po visą Šiaurės Ameriką ir taip Kanadoje susipažino su mama. Šioje šalyje aš gimiau ir augau iki ketverių metų, o tada išsikraustėme atgal į tėčio gimtinę ir įsikūrėme Akapulko mieste. Tėvams Meksika atrodė geriausias pasirinkimas gyventi, nes mama dirbo viešbučių versle, o Meksikoje turizmas tiesiog klesti. Akapulkas, kuriame gyvenome, anuomet buvo viena iš labiausiai turistų lankomų vietų pasaulyje. Vaikystėje nemažai keliaudavau, nes lankydavome Kanadoje likusius senelius, o JAV gyveno giminaičiai iš tėčio pusės. Migracija pažymėta visa mano giminės istorija, o ir pats galiausiai atsidūriau Lietuvoje.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado šokis? Kada supratote, kad norite su juo sieti savo gyvenimą?

– Mokykloje tautiniai šokiai buvo privaloma fizinės edukacijos pamoka, tad tiesiog privalėjau šokti. Tuo metu su šokiu turėjau dvilypį santykį, kadangi šokti man patiko, tačiau nemėgau to daryti viešumoje. Tad mėgaudavausi pamokomis, bet kai mokyklos renginiuose reikėdavo pasirodyti ant scenos, sugalvodavau dingstį, kodėl negaliu dalyvauti. Vėlesnėse klasėse turėjau pasirinkti papildomai meno arba sporto pamokų. Vienas iš galimų pasirinkimų buvo šiuolaikinis šokis. Nė nenumaniau, kas tai yra, tad pasiteiravau administracijos darbuotojų, kurios man atsakė, kad tai panašu į klasikinį šokį. Nusprendžiau, kad baleto šokti nenoriu, tad rinksiuosi kitą užsiėmimą. Tačiau man begalvojant, ką pasirinkti, visos kitos papildomos pamokos buvo užpildytos, todėl beliko šiuolaikinis šokis. Atėjus į pirmąją pamoką, mokytoja Melissa Castillo iškart pasakė, kad visi privalės šokti, o tie, kurie nešoks, negaus pažymio. Supratau, kad šįkart neišsisuksiu. Pamažu pamilau šokį, per kurį galime geriau pažinti savo kūną ir kitus žmones.

Lietuvoje daugiau vyrauja europietiška šokio mokykla ir filosofija. O Meksika turi labai įdomų dinamiško šiuolaikinio ir tautinio folklorinio šokių mišinį.

Tuo laikotarpiu vienas bendraamžis man taip pat pasiūlė prisijungti prie jaunimo trupės, atliekančios K-pop muzikos žanro šokių perkūrinius. Nors tuo metu tokios muzikos neklausiau, po truputį prisijungiau prie šios grupės. Tad turėjau dvi visiškai skirtingas šokių patirtis – mokykloje šokau šiuolaikinį šokį, o po pamokų pasinerdavau į gatvės šokius. Pradėjau vis labiau mėgautis šia veikla ir pamažu atsikračiau scenos baimės. Supratau, kad šokis ir publika yra dvi viena nuo kitos neatskiriamos dalys, tad, norėdamas šokti, privalėsiu susitaikyti su žiūrovais. Nebevengiau pasirodyti mokyklos renginiuose, o meilė šokiui vis augo. Galiausiai šiuolaikinio šokio mokytoja M. Castillo pasakė, kad manyje mato potencialą, todėl labai svarbu, kad tęsčiau šią veiklą. Ji taip pat rekomendavo kitą mokytoją, Adrianą Quinto, kuri galėtų mane toliau mokyti. Tačiau tuo metu buvau labai jaunas, į pasiūlymą nekreipiau dėmesio ir nesupratau jos žodžių reikšmės.

Baigęs mokyklą toliau tęsiau pasirodymus su K-pop perkūrinių grupe, dalyvavome įvairiuose konkursuose ir šokių dirbtuvėse visoje Meksikoje. Atsitiktinai vėl sutikau M. Castillo, kuri man dar kartą priminė, kad turėčiau lankyti A. Quinto šokio pamokas, o tapęs jos mokiniu, buvau pakviestas prisijungti prie teatro ir šokio trupės „La Quinto Danza y Teatro“.

Tuo metu vis dar nebuvau nusprendęs, ką noriu veikti gyvenime. Mama labai troško, kad studijuočiau mediciną, todėl įstojau į psichologijos studijas. Pamaniau, kad psichologija pakankamai susijusi su medicina. Be to, atrodė, kad galbūt šiose studijose sutiksiu žmonių, kurie mane supras. Išties, čia susiradau daugybę bičiulių, kurie man padėjo įsitikinti tuo, ką seniai žinojau, tik troškau patvirtinimo. Tad nusprendžiau siekti šokėjo karjeros, nors ji ir nėra pati pelningiausia. Pagalvojau – galbūt pasirinkęs šį kelią kentėsiu, gal reikės susirasti ir papildomą darbą, bet bent jau mėgausiuosi savo profesija ir jausiuosi laimingas. Mane be galo žavi per šokį įvykstanti transformacija, kai naudodamasis tik savo kūnu, tarsi iš nieko, sukuri labai gražių dalykų. Buvo nelengva apie savo sprendimą pranešti tėvams. Jie buvo kiek nusivylę, tačiau vis tiek mane palaikė.

Transformacija: A. C. Bibiano džiaugiasi savo pasirinkimu – jį žavi galimybė kurti pasitelkus tik savo kūną. / K. Latvytės-Bibiano nuotr.

– Esate meilės emigrantas. Gal galite plačiau papasakoti, kaip atsidūrėte Lietuvoje? Kiek metų čia gyvenate?

– Pirmuosius trejus metus su mylimąja praleidome tarp Lietuvos ir Meksikos, tad jų dažniausiai neskaičiuoju. Nuolatos šioje šalyje gyvenu jau ketverius metus. Lietuva mano gyvenime atsirado labai netikėtai. Turiu pripažinti, kad iki tol apie šią šalį žinojau nedaug. Gyvenau pakrantėje įsikūrusiame Puerto Valjarta mieste ir daug dirbau, siekdamas šokėjo karjeros. Vieną dieną leidžiant laiką su draugais paplūdimyje, visiškai atsitiktinai sutikau Karoliną – merginą iš Lietuvos, kuri vėliau tapo mano žmona. Karolina tuo metu buvo neseniai baigusi bakalauro studijas ir keliavo po Meksiką, ieškodama įkvėpimo tolesniems gyvenimo sprendimams. Ji man pasirodė labai įdomus žmogus, tad norėjosi su šia lietuve pabendrauti daugiau. Susitarėme susitikti antrą kartą, o susitikimo metu pajutau, kad tai – likimas. Norėjau praleisti daugiau laiko su Karolina, pamatyti ją dar ir dar kartą. Tačiau jos kelionė po Meksiką ėjo į pabaigą, tad nusprendėme užmegzti santykius per atstumą.

Nepaisant aštuonių valandų laiko skirtumo, mes planuodavome vaizdo skambučius, nes SMS žinučių ir nuotraukų paprasčiausiai nepakakdavo. Žinoma, santykiai per atstumą kėlė stresą ir nerimą, išgyvenome fizinio artumo stoką, nesaugumo jausmą. Tačiau tai padėjo stiprinti pasitikėjimą vienas kitu ir suprasti, kad iš tiesų norime gyvenimą leisti drauge. Praėjus beveik metams, Karolina grįžo į Meksiką ir nusprendėme susituokti. Po kelių mėnesių taip ir padarėme, o tada sutarėme vykti į Lietuvą. Labai norėjau susipažinti su mylimosios šeima ir draugais, man buvo labai svarbu geriau suprasti jos kultūrą, kalbą, gyvenimo būdą ir socialinį kontekstą, iš kurio ji kilusi.

Ypač patinka Lietuvoje vyraujanti ramybė. Meksikoje aš jaučiausi nuolat išsiblaškęs, trūko laiko ir erdvės sugaudyti savo paties mintis.

Lietuvoje gyvenome beveik metus, 2019-aisiais nusprendėme grįžti į Meksiką. Gimtinėje pasijutau gana svetimas, net pats nustebau. Ilgai kalbėjomės ir supratome, kad gyvenimas Lietuvoje klostėsi išties gerai, čia abu sėkmingai vystėme savo veiklas, o mano gimtinėje jautėmės tarsi be vietos. Tad nusprendėme kurti gyvenimą Lietuvoje ir tęsti čia pradėtas veiklas. Į Kauną sugrįžome jau įsismarkavus koronaviruso pandemijai, tad gyvenome karantino režimu. Vis dėlto, vėliau viskas ėmė klostytis natūraliai. Kaune vis labiau įsiliejau į šokio bendruomenę, kuri mane supažindino su šios srities profesionalais, taip pamažu čia įsitvirtinau. Stengiausi būti nuoširdus, atviras ir priimti visas pasitaikiusias galimybes.

– Kaip sekėsi įsilieti į Kauno šokio bendruomenę? Galbūt matote tam tikrų skirtumų tarp Lietuvos ir Meksikos šokio scenų?

– Į Lietuvos šokio bendruomenę įsiliejau pamažu, vis susipažindamas su naujais žmonėmis. Pirmiausia susipažinau su Ula Liagaite. Ji ir mano žmona buvo klasiokės. Tuo metu net nežinojau, kad Ula taip pat šokėja, todėl tai buvo maloni staigmena. Vėliau ji mane supažindino su šokėju ir choreografu Mantu Stabačinsku iš Lietuvos šiuolaikinio šokio asociacijos, kurios nariu dabar esu ir pats. Mantas mane suvedė su dar daugiau šokio srities žmonių. Taip susipažinau ir su šiuolaikinio šokio trupės „Nuepiko“ nariais Mariumi Pinigiu, Andriumi Stakele ir Mariumi Paplausku, kurie vėliau mane pakvietė prisijungti prie jų. Esu labai dėkingas Kaune sutiktiems žmonėms, kad mane taip šiltai priėmė ir suvedė su kitais šokėjais. Žinoma, ir pats turėjau įdėti darbo, būti atkaklus, mokytis iš Lietuvoje sutiktų žmonių, klausti jų patarimų.

Išties matau skirtumų tarp Meksikos ir Lietuvos šokio scenų. Juk šių šalių kultūros yra labai skirtingos, o tai daro įtaką ir šokiui. Lietuvoje daugiau vyrauja europietiška šokio mokykla ir filosofija. O Meksika turi labai įdomų dinamiško šiuolaikinio ir tautinio folklorinio šokių mišinį. Folklorinis šokis Meksikoje labiau susijęs su dvasinėmis, šamaniškomis praktikomis. O dinamiškame šiuolaikiniame šokyje daugiau kūniškumo, pasakojimo apie kūno ir minčių sintezę. Meksika turi labai gilią ir skausmingą istoriją – čia ilgus metus klestėjo savitą kultūrą puoselėjusios civilizacijos, kurios buvo užkariautos ir sunaikintos. Šiandien dauguma meksikiečių gyvena nuolatiniame judėjime, jie vis kraustosi, vienoje vietoje nepasilikdami ilgiau nei kelerius metus. Visa tai atsispindi ir šokyje. Lietuva taip pat yra daugybę transformacijų išgyvenusi šalis, kuri ištvėrė okupaciją ir vėl tapo laisva. Šių patirtų iššūkių atspindžių randame ir šokyje.

– Esate kauniečių modernaus šokio trupės „Nuepiko“ narys. Kaip sekasi šokti su kolegomis lietuviais? Ar nesutrukdo skirtingų kultūrų padiktuoti išsiskiriantys požiūriai į šokį?

– Kartais į šokį iš tikrųjų žvelgiame skirtingai, tačiau tai mums padeda atrasti įdomesnių požiūrio taškų. Pakviestas prisijungti prie „Nuepiko“, su džiaugsmu sutikau, nes mane sužavėjo trupės konceptas – trys skirtingi šokėjai su skirtingais kūnais ir požiūriais. Man patiko, kad „Nuepiko“ nėra šokio trupė, į kurią atrenkami tik tam tikrų fizinių savybių turintys šokėjai. Įvairovė trupei leidžia išlikti atvirai skirtingiems metodams ir technikoms. „Nuepiko“ pavadinčiau nefunkcionaliu funkcionalumu. Nors mūsų skirtumai kartais iššaukia tikrą chaosą, visa tai padeda į, rodos, puikiai žinomus ir suprantamus dalykus pažvelgti visiškai naujai. Man labai patinka ir tai, kad su trupe pasirodome ne tik didmiesčiuose, bet ir mažesniuose Lietuvos miesteliuose, kurie rečiau sulaukia šiuolaikinio meno renginių. Manau, tai – svarbi misija.

– Kokį įspūdį Lietuva ir Kaunas jums paliko pirmą kartą atvykus? Galbūt patyrėte tam tikrą kultūrinį šoką? Koks gyvenimas čia jums atrodo dabar, jau praėjus keletui metų?

– Pirmą kartą į Lietuvą atvykau gruodžio mėnesį. Tad buvau labai laimingas vėl pamatęs sniegą, kurį paskutinį kartą mačiau tik ankstyvoje vaikystėje, lankydamas senelius. Iš pradžių viskas atrodė labai smagu ir egzotiška. Tačiau tada supratau, kad žiemos tamsa ir saulės trūkumas itin neigiamai veikia mano psichologinę būseną. Taip pat iš pradžių buvo sunku perprasti lietuvių uždarumą. Meksikoje įprasta garsiai kalbėti, žmonės yra atviri, ekstravertiški. Tad gyvenimas Lietuvoje man pasirodė šaltas ir uždaras. Vis dėlto, vėliau supratau, kad, geriau pažinus lietuvius, jie tau atsivers ir su jais bus galima užmegzti šiltą ryšį.

Atvykau iš šalies, kurioje autentiška kultūra labai vertinama ir garbinama. Tad ir Kaune man norisi matyti kuo daugiau lietuviškumo.

Dabar daug geriau suprantu čionykštį gyvenimo būdą. Tačiau iš pradžių stebino viskas. Pavyzdžiui, Meksikoje atsisveikinant su bičiuliais yra įprasta apsikabinti ir pabučiuoti į skruostą. Net jei vakarėlis išties didelis, išeinantis žmogus individualiai prieis prie kiekvieno, net ir visai nepažįstamo, su juo apsikabins. Lietuvoje taip niekas nedaro. Čia apsikabinami tik artimi bičiuliai, o su pirmą kartą matomais žmonėmis bendrai atsisveikinama žodžiu ar jiems pamojama. Pirmą kartą tai man sukėlė nemažą šoką, atrodė, jei žmogus individualiai neatsisveikino, aš jam visiškai nerūpiu (juokiasi). Buvo sunku tai priimti, bet ilgainiui supratau, kad Lietuvoje tiesiog vyrauja visiškai kitokia kultūra. Dabar mano gyvenimas man patinka kur kas labiau nei gyvenant Meksikoje. Tiesa, Lietuvoje galėtų būti daugiau saulės, nes jos trūkumas labai neigiamai veikia. Deja, vitaminai neturi tokio poveikio, kaip tiesioginė saulės šviesa.

Man ypač patinka Lietuvoje vyraujanti ramybė. Meksikoje aš jaučiausi nuolat išsiblaškęs, trūko laiko ir erdvės sugaudyti savo paties mintis. Toje šalyje yra daug triukšmo ir veiksmo, tai mane veikė kaip nuolatinė stimuliacijos ir dopamino dozė. Nuolat būdavau kur nors pakviestas, kažkur eidavau, dalyvaudavau, tad visiškai neturėjau laiko prisėsti ir pagalvoti, kas aš esu, kaip jaučiuosi, ko iš tikrųjų noriu. Tačiau gyvendamas Lietuvoje, turiu kur kas daugiau laiko ir galimybių viską apgalvoti. Dabar suprantu, kad anksčiau buvau priklausomas nuo išorinės stimuliacijos, o čia ėmiau labiau vertinti ramybę ir laiką, kurį galiu skirti sau. Tad dabar geriau suprantu ir tai, kodėl lietuviai yra uždaresni, tylesni.

– Koks jums atrodo gyvenimas Kaune? Ar jis labai skiriasi nuo kasdienybės Meksikoje? Galbūt atvykus į Lietuvą nauja aplinka ir kultūra jums padėjo kūrybos procese?

– Užaugau Akapulke, o vėliau su šeima persikėlėme į Puerto Valjartą – kitą pakrantės miestą. Kadangi Meksikoje gyvenau ant jūros kranto, Lietuvoje šiai patirčiai artimiausias miestas būtų Klaipėda, tačiau ji taip pat labai skiriasi nuo Puerto Valjartos. Kaunas man patinka tuo, kad nors jis yra antras pagal dydį Lietuvos miestas, čia ramu, gausu parkų, nėra pašėlusio skubėjimo, kaip Vilniuje. Kaunas taip pat yra labai patogus miestas, čia lengva patekti iš taško A į tašką B. Pavyzdžiui, būdamas miesto centre, gali pereiti tiltą ir iškart atsidurti Nemuno salos parke. Tokie maži aspektai man atrodo labai svarbūs. Įdomu ir tai, kad tam tikrose miesto dalyse galima išvysti senąjį, sovietmečio nesunaikintą, tarsi laiko nepaliestą Kauną. Manau, tokios detalės miestą išlaiko gyvą. Atvykau iš šalies, kurioje autentiška kultūra labai vertinama ir garbinama. Tad ir Kaune man norisi matyti kuo daugiau lietuviškumo, nors kartais atrodo, kad visi labiau vaikosi Vakarų kultūros.

Laikui bėgant, pajutau ir kaunietišką svetingumą, pamilau tiek žmones, tiek patį miestą. Be to, esu didelis gamtos mylėtojas, tad Kaunas – kaip tik man. Čia gausu parkų ir miškų, kuriuos lengva pasiekti dviračiu. Džiugu, kad mieste vis gerėja dviračių kelių infrastruktūra, tad prie minančių pedalus kauniečių prisijungiau ir aš. Vasarą man tai tapo pagrindine transporto priemone.

Įsiminė ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projektas, kurio metu miestas buvo gyvas ir pilnas įvairių renginių, ne viename iš jų ir pats dalyvavau kaip menininkas. Buvo labai įdomu stebėti žmonių ir judesio pilnas miesto gatves. Atrodė, uždari kauniečiai pagaliau atsivėrė ir išėjo švęsti į viešumą. Atvykus į Lietuvą, nauja aplinka man padėjo išsigryninti ir keletą seniau brandintų idėjų. Ateityje norėčiau daugiau panagrinėti lietuvišką pagonybę, jos simbolius, folklorą ir tai pritaikyti savo kūryboje.