Vienas iš lūžio kartos

V.Eigirdas – vidurinės tapytojų kartos atstovas. Į meno pasaulį ši karta ateina nepalankiu metu – įvyksta Dainuojančioji revoliucija, prasideda socialinės ir meninio gyvenimo permainos. Tapytojai patenka į laiko žirkles, kaitos spąstus. Dailė tarp elito dar neįsitvirtina, o naujieji menai jau stumia į šalį ekspresionistinę tradiciją. Lieka ją atšviežinti arba pasitraukti į šalį. Neatsitiktinai ši karta vadinama lūžio karta. Tai terminas, sugalvotas kritikų, puoselėtas pačių menininkų ir jau apaugęs romantiniais vijokliais.

Lūžis vienaip ar kitaip palietė tiek visą meno struktūrą, tiek kiekvieną autorių atskirai. Visi lūžio kartos menininkai priklauso vidurinei kartai, bet ne visi jie yra ar jaučiasi priklausą lūžio kartai. Skirtingos išraiškos menininkus vienijo bendros idėjos, interesai. Socialiniu požiūriu lūžis – tai pirmieji metai atgavus nepriklausomybę, meno grupių kūrimasis, aktyvesnis bendravimas su užsienio menininkais, tradicinio teminio ir apžvalginio parodų vyksmo nutrūkimas ir menininko santykis su postmodernizmo apraiškomis. XX a. dešimtajame dešimtmetyje lūžį patiria ir išraiška. Forma tampa nereikalinga, bet, kai susiduriama su beformiškumu, grynąja spalva, o konceptualiai pagrįsto vaizduojamojo objekto, per kurį galima realizuoti tai ir tepimo mitą, nėra, iškyla naujos išraiškos būtinybė. Vieni autoriai tęsia ieškojimus jau surastoje stilistikoje, kiti oponuoja sau ar lygiagrečiai eksperimentuoja su „naujaisiais menais“, vienaip ar kitaip renovuoja ekspresionizmą, o dalis išlieka nepriklausomi. Tokių autorių vienetai ir vienas jų buvo V.Eigirdas.

V.Eigirdui buvo svetimas su lūžio mitologija susijęs dailininko įvaizdis – neturto estetika, tepimo mitas, nonkonformizmas, kova su posovietine konjunktūra ar institucine kultūra, dalyvavimu visuomeninėje ar juolab pedagoginėje veikloje.

Dabar, žvelgiant į lūžio kartos tapybos kontekstą, dailininkas atrodo eklektiškas, o lūžininkų ekspresionistiniai ieškojimai atrodo gana banalūs, nes ryškiau „perlaužti“ tapybos nepavyko netgi jiems patiems. Kauno modernistinės tapybos kalba lieka ir liks tokia, kokia pateikiama muziejuose ir tekstuose. Jos variacijos baigiasi maždaug tuo laiku, kai mirė V.Eigirdas. Šis laikotarpis sutampa su periodu, kai Lietuvos meno pasaulį išvysta nauja tapybos karta, oficialiu slengu vadinama eurostandartine: siužete ji remiasi ne tapyba kaip raiškos būdu, bet tapybos būdu perteiktais socialiniais konstruktais. Jaunųjų menininkų kūriniuose eliminuojama tapybos technika ir tapybiškumas, kas iki tol buvo neatsiejama menininko stiliaus, atpažįstamumo ir prekės ženklo dalis.

Savitas: V. Eigirdui buvo svetimas su lūžio mitologija susijęs dailininko įvaizdis. / Archyvo nuotr.

Romantiškas siužeto brutalumas

Estetas, cinikas, ekscentrikas ir sykiu mąstantis, analizuojantis ir besiblaškantis eruditas  – V.Eigirdas buvo agresyviausias savo kartos Kauno tapytojas, meistriškai jungiantis ekspresionizmo stilistiką, poparto elementus, grafišką tapybos manierą ir plakatišką kompoziciją, siurrealistinę siužeto interpretaciją. Būtent ištapytas siužetas, o ne ekspresyvi abstrakcija ar potėpio kultūra padėjo atsiskleisti V.Eigirdo talentui ir ego. Pasirinkti bibliniai, koridos motyvai labai parankūs interpretacijoms – juk nėra faktų, realios dokumentikos ir panašių pasakojimą ribojančių dalykų.

V.Eigirdo tapybos evoliuciją skirstyčiau į siužetinę ir techninę. Evoliucija – lyg dvi sezaniško obuolio pusės: viena matoma tokia, kokia yra dabar, kita nujaučiama – kokia turėtų būti, įsivaizduojant, kad evoliucionuojama tapybos seanso metu. Figūratyviojoje tapyboje V.Eigirdas geriausiai atsiskleidžia šiuolaikiškai interpretuodamas apokaliptinius ir biblinius siužetus. Polichrominiuose paveiksluose dominuoja priešybių vienybė. Spalvinei plokštumai priešpriešinami sausi potėpio brūkšniai, kruopščiam plastiniam modeliavimui – dekoratyviai inkrustuotos įžambių rakursų figūros. Konvulsyvi tapyba balansuoja tarsi ant agresyvios ekstravagancijos ir grotesko ašmenų. Šio tipo V.Eigirdo kūryboje idealizuojamas ne pats tapybos aktas, ką nebejotinai darė jo bendraamžiai, bet juslingumu ir tapybos materialumu pulsuojantis vaizdinys.

Dailininką iš to laikotarpio tapytojų išskiria dekoratyvi grafiškai suplokštintos tapybos maniera, o stilistikoje galima įžvelgti barokinės tapybos manieringumo, šviesos ir tamsos ir religinio žanro tapybos įtaką. Vienodai svarbu čia aistra ir misticizmas, spalvinių derinių rafinuotumas ir formos elegancija.

Gilios perspektyvos atsisakymas ir kontrastingų, asimetriškai besijungiančių juodos, baltos, raudonos, geltonos ir mėlynos plokštumų sankirtos sukuria specifinę trimatę dinamiką. Ištapyti plotai įrėminami juodo draskyto kontūro. Kompozicija formuojama iš figūrų sankaupų, sangrūdų ir kelių pagrindinių vedlių – hierarchiškai didesnio masto figūrų. Pagrindiniai tipai yra vyriškosios giminės kovotojai (jaučiai, toreadorai, kariai) ir moterys – nuodėmės, aistros, išsipildymo alegorijos. Jos geidulingos, atviros, demoniškos, erotiškos ir kitokios, bet kokiu atveju pagal visus modernizmo menininko ir tikro vyro standartus – atvirai seksualios. Paveikslų centre vyksta žmogaus deromantizavimo misterija, kur žmogus tampa ir viešpačiu, ir apaštalu, deformuotu arkangelu, ir save atryjančiu ir dauginančiu demonu. V.Eigirdo pamėgtos Evangelijos pagal Joną apokaliptinės pranašystės traktuotinos ne kaip mums suvokiamo pasaulėlio pabaiga, o kaip permainų meto apmąstymas ir titaniškųjų žmogaus galių sugestija. Drobėse dera brutalumas ir viltis, fatališkumas ir logika, formalizmas ir utopija.

Natiurmortai be kaukių

Kuo ypatingas natiurmortas, kad juo žavėjosi tokie skirtingi dailininkai, kaip Vincentas van Goghas, Paulis Cezanne’as, Giorgio Morandi, Nicolas de Staëlis, Michaëlis Borremansas, Giorgio de Chirico, Fernando Botero, Damienas Hirstas, Davidas Hockney, Yayoi Kusama, Gerhardas Richteris, Lucas Tuymansas, Andy Warholas? Pastovumu ir dar kartą pastovumu. Daiktai išlaiko vienodą formą ir sykiu regimai kinta: sensta, trupa, yra, blunka jų spalvos. Tai ne mažiau vertinga dailininkui, potėpiu siekiančiam pasverti egzistenciją ir amžinybę. Natiurmortas – labai paslankus žanras, nes negyvąja natūra gali tapti iš esmės bet kuris rastas, aplinkoje pasipainiojęs, asmeniškai menininkui svarbus daiktas.

1990 m. Apreiškimas. / Archyvo nuotr.

V.Eigirdo natiurmortai, kitaip, nei reikėtų tikėtis stebint jo figūrines kompozicijas, labai paprasti, nors šis žanras autoriui tikrai leido plėtoti būtent tapybiškumo koncepcijas ar bent jau ciklais vystomo motyvo evoliuciją. Menininkas natiurmortą traktavo atsakingai, bet spėju, kad vis dėlto kaip paruošiamąją medžiagą pagrindiniams kūriniams. Kai formatas mažesnis, galima laisvai, netgi paprasčiau eksperimentuoti, nebijoti klysti, mechaniškai kartotis. Standartinė kompozicija ir neįpareigojantys motyvai iškenčia viską.

Stipriausi V.Eigirdo natiurmortai, sukurti 2002–2006 m., yra monochrominiai, be patoso ir metaforų. Yra tikrai įdomių variacijų su fone tarsi kybančiais daiktais, jos pasižymi rytietišku plokštuminiu komponavimu, principu „non finito“, išsiskiria atpažįstama eigirdiška išraiška, ritmu. Siužetinė menininko tapybografika įsimena puošnumu, vietomis netgi ekspresionistine pompastika, o šios išdidintus hieroglifus primenančios kompozicijos yra pusiau abstrakčios ir vaizdavimo objektas labai paprastas, vizija neperžengia žanro ribų. Gelsvame, melsvame, rusvame, netgi juosvame fone ištirpstantys suploti granatai, obuoliai, citrinos, bambuko šakos, gėlės traktuojami dekoratyviai. Kam V.Eigirdui reikėjo natiurmortų? Gal kad daiktai tikresni nei žmonės. Daiktai nesidangsto gestais, kaukėmis, poza.

Natiurmortuose įprastą tapybą V.Eigirdas praturtino laisvais, per visą paveikslą šliuožiančiais potėpiais, volelių sukurtomis faktūromis, įbrėžomis dažų masėje. Menininkui labai svarbus tapybinis paviršius – klampaus dažo rievės, skaidrūs ir matiniai plotai. Plonomis linijomis dailininkas įrėžia stalo briaunon tarsi lipančius vaisius, draperijų klostes. Išlipdo kompoziciją iš kelių dažų sluoksnių, juos glaisto, gremžia ir gludina. Veltui natiurmortuose ieškotume V.Eigirdui būdingo kolorito ir kruopščiai iščiupinėtos aplinkos, siurrealizmo su slogučio prieskoniu. Juos tapydamas dailininkas mėgavosi technika be literatūrinių paralelių, sentimentų, nostalgijos objektui, spalvai, tradicijai ir pan., ilsėjosi nuo siužetinės kūrybos perkrovų.

Geriausi V.Eigirdo kūriniai reikalauja itin specifinės aplinkos ir išskirtinio požiūrio, o iš kolekcininko – meninio išprusimo. Juk kiekvieną kūrinio etapą: nuo tik užgimusios minties iki paskutinio potėpio, lydėjo įtampa, aistra ir vidinė drama.

Autoriaus pasiruošimą kūrybai būtų galima įvardyti taip: „Smūgis ir atoveiksmis, sukrėtimas – štai ko tikiuosi iš kiekvienos meninės patirties.“ Manau, autorius pasirinko teisingiausią kelią – perkratyti save neidealizuojant profesijos ar aplinkos pokyčių, nesisiejant su kažkuria pozicija ar opozicija. Gėrio ir blogio konstruktų jam visiškai pakako asmeninėje kūryboje.

Remdamasis šiomis universalijomis, jis pats sėkmingai kūrė neprisitaikančiojo mitą. V.Eigirdo „...vienas prieš visus“ ir šiandien skamba kaip menininko ir eilinio žmogaus, esančio visuomeninės apokalipsės akivare, nepriklausomybės deklaracija.