AFRODELIC

DUSUNKUN HAKILI

Self-released

Reikia pripažinti, kad į Viktoro Diawaros muzikinius projektus visada žiūrėdavau su tam tikru  atsargumu; nesu visų jų gerbėjas ir ši manoji savybė tikrai pakenkė mano ausims, nes vos nepraleidau „Afrodelic“ debiutinio albumo. Debiutinio? Taip, irgi buvau nustebęs, nes atrodė, kad projektui jau vos ne dešimt metų. Vis dėlto Viktoro tėvui skirtas „Dusunkun Hakili“ yra pirmasis pilnas LP, ir, žinote, geram vynui irgi reikia subręsti. Afrikietiškų garsų neišlepintai mano ausiai šis darbas pasirodė kaip labai subtilus, prasmingas ir romantiškai mielas Malio kultūros atspindys, kuriam, jei nori, galima prikišti kažkokį trafaretiškumą, tačiau per trafaretus galiausiai pereinama į smulkmenas, o „Afrodelic“ tam ir yra skirtas – pramušti pirmąsias sienas. Kol mes (ir kartu aš) kalbėsime apie Afriką kaip apie regioną, o ne apie milžinišką žemyną, ir nepagausime muzikinių skirtumų tarp Angolos, Malio, Kenijos ar PAR, tol V.Diawara turės darbo. „Dusunkun Hakili“, kaip minėjau, galima rasti priekaištų, bet jame ataidinti Viktoro savastis leidžia laisvai teigti, kad šis darbas yra arčiausias kūrėjo sielai, labiausiai atskleidžiantis jo asmenybę ir pagaliau pasakantis mums visiems itin banalią tiesą, kad mes visi – tokie patys. Šis nedidelis tarptautiškumo triumfas ir yra pagrindinė priežastis šią vasarą paklausyti „Dusunkun Hakili“. Žinant, kiek tarptautinių konfliktų dabar vyksta ir kad Afrikos žemynas, kaip niekas kitas, plėšomas įvairiausių negandų, albume skleidžiama gera žinia yra labai reikalinga. O jei taip giliai nemąstysite, tai bent jau kelioms akimirkoms pabėgsite į amžiną vasarą.

84/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Soundcloud“)

SUPERKOLORITAS

DEBIUTAS

Self-released

Tikiu, kad nuskambės kontroversiškai, tačiau man „Superkoloritas“ yra labai kontroversiška grupė (visi punai yra intendinti). Gal čia Ukrainos kontekstas, gal didžiulė nemeilė estradai, gal dar kas, tačiau viskas, kas bent kiek siejasi su sovietine patirtimi, mane tiesiog žudo, purto ir varo į kapus. Tas pats ir su to laiko muzika, todėl su ja reikalingas santykis. Monikai Liu pagarba, kad su savo saldžia ironija ji sugeba tą santykį išlaikyti; dabar – eilė šiam tikrai vėtytam ir mėtytam duetui. Įkvepiam... ir atsikvepiam, nes viskas tikrai gerai; melodijos žavios, rimas – ne lietuviškas arimas, o malonus nėrimas į Baltijos bangas, nors jau ir iki gyvo kaulo atsibodusias, o subtili saviironija, neva žinome, kad dainuojame apie nieką, užtat kaip žavingai, užkrečia. Viskam dar padeda ir tikslus įvaizdis, lyg kūrėjai būtų tarsi kokie ateiviai, pirma nusileidę septintajame dešimtmetyje, o paskui kažkaip staiga – ir šiais laikais. Iš esmės žengdamas dar gana vienišoku Monikos Liu takeliu „Superkoloritas“ sugeba balansuoti ant labai plonos ribos tarp retro skambesio ir nereikalingai sentimentalios ir iš esmės nuodingos nostalgijos, kuri reikštų grupės pabaigą. Dabar atstumas jaučiamas, nors ir tenka slėpti mintis apie tokios estrados ofioziškumą ir užsidėti rožinius akinius. Kas bus toliau, nežinau, nes „Superkoloritas“, kaip minėjau, vaikšto skustuvo ašmenimis. Jeigu jie nieku gyvu neprisileis net ir užuominų apie senus gerus laikus, tuomet talento ir muzikinių žinių duetui užteks projektą tęsti ir rasti naujų kampų. Ypač sugebant sukurti tokius kūrinius kaip „Pušų pavėsy“, kuris tikrai yra vienas didelis hitas.

80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Pakartot“, „Soundcloud“, „Youtube“)  

SHISHI

NEARLY HAPPILY EVER AFTER

The State51 Conspiracy Ltd.

Su „shishi“ mano santykiai tokie truputėlį komplikuoti: tai mūsų muzikiniai žvilgsniai puikiai sutampa, tai skiriasi tiek, kad, atrodo, vieni žiūri kairėn, o kiti – nespalvotai. Su „Nearly Happily Ever After“ pagaliau žvilgsniai vėlei susitinka ir niekas neapanka. O jei rimtai, albumo pavadinimas puikiai atspindi mano požiūrį į šį darbą: gal ne mano arbatos puodelis, tačiau viskas taip tvirtai ir profesionaliai suveržta, kad net pagalvoji, kurgi tos pankiškos šaknys. Juokauju, pankiškos šaknys lenda visur: nuo jau vizitine kortele tapusio disonanso iki socialiai angažuotų tekstų, kurie taip tinka prie merginų įvaizdžio. Perklausius darbą susidaro įspūdis, kad spalvotas ir skirtingaratis kūrėjų traukinys galiausiai pataikė, o gal tiesiog rado sau tinkamus bėgius, kuriais dabar gali puškuoti be nereikalingų skaičiuočių ar marmaluočių. Pabandyta, gana, let's get back on track. O šiaip, viskas, atrodo, savo vietoje. Trijulė šauna konkrečiai, nefilosofuodama ir negrimzdama į lyrizmą, nors vis norisi, kad būtų dar aštriau, dar agresyviau, dar pikčiau ir dar labiau visiems prieš plauką. Girdėti, kad „shishi“ protestas vis dar smagus, bet norėtųsi, kad šiuolaikinės blogybės užknistų galutinai, kad ne paauklėjimais ir gera valia, o tvirta pozicija būtų grįstas jų kelias. Kol kas faina, kad grupė grįžo į formą ir tikrai tikiuosi, kad toliau bus tik skalsiau. Gaila, kad ant scenos „shishi“ vis dar vienišokos, nes atrodė, kad su jomis gims ir daugiau merginų grupių. Dar laukiame, labai laukiame.

77/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Soundcloud“)

ALINA ORLOVA

LAUMŽIRGIAI

Creative Industries

Pirmas įspūdis, perklausius naują Alinos Orlovos darbą, – koks nemažas kelias nueitas: nuo nedrąsių ir naivių skambinimų pianinu iki dabartinio skambesio, kuris išlaiko intelektualios popmuzikos egzaminą. Ryškūs akcentai per visą karjerą ir po truputį brendusi muzika leidžia daryti labai keistai skambantį, tačiau gana tikslų apibendrinimą – „Laumžirgiai“ skamba adekvačiai, t.y. taip, kaip A.Orlova turi skambėti. Su Pauliaus Vaško ir Ado Gecevičiaus pagalba Alinos dainos nebėra žavios, žaismingos ar jaunatviškos. Tokios buvo „Laukiniam Šuny Dingo“, tokios buvo seniai, tokios kūrėjos nebeliko. Dabar yra tvirtos kompozicijos, stiprios aranžuotės, vis gausėjantis žinių aruodas ir jūsų teismas, kuris nuspręs, kurie kūriniai yra verti dėmesio, o kurie tiesiog praplauks pro ausis. Bent jau man ausis glosto valsiuko ritmu krypuojantis ir nostalgija neegzistuojančiam laikui dvelkiantis „Ruduo Tau Tinka“, tačiau ir kiti kūriniai turėtų rasti savo klausytoją. Labiausiai patraukia tai, kad „Laumžirgiai“ pasiduoda vienai atmosferai: po truputį vėstančiam ankstyvo rudens dvelksmui, kai ateina laikas skaityti prancūzų simbolistų eiles. Ši ašis jungia visą darbą, todėl „Laumžirgiai“ skamba, kaip reta, vientisai, be didelių išsišokimų ar bangavimų. Ar norėtųsi, kad jis būtų šiek tiek skalsesnis? Taip, galbūt, nes kartais jam pritrūksta detalių, paverčiančių albumą įsimintinesniu, tačiau net ir be to šis LP yra tikrai rimtas ir stiprus pareiškimas, galutinai nubraukiantis taip ilgai Aliną sekusį pixie'iškumą. Neabejoju, kad jai tai padės atsiverti dar plačiau.

79/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Youtube“)

BARANAUSKAS

NAKTIS SUDRASKYTA

Self-released

Apie daugiaplanio kūrėjo Martyno Baranausko kūrybą iki šio albumo žinojau nedaug. Taip, buvo patekusi į akiratį jo kūryba albume „Arha“, tačiau paskui kažkaip kažkas buvo žioplas, todėl prisėsti ir įdėmiau paklausyti, kodėl vis dėlto ta naktis yra sudraskyta, buvo labai įdomu. Kartu ir naudinga, nes Baranausko kūryba neturėtų praslysti pro kiekvieno, kas mėgsta nebanalią elektroniką, ausis. Sukauptas, minimalistinis skambesys, kuriame vyrauja neskubūs ir sodrūs ritmai, papuošti lietuviška poezija, tikrai turi rasti savo klausytoją, kuriam klausą glosto dubiniai sprendimai ar neintensyvus techno-. Baranausko muzika yra kantri, nesiplėšanti, madų nesivaikanti, tačiau, kaip jaunam kūrėjui, neįprastai konkreti. Susidaro įspūdis, kad jis jau nebenori sudėti visko, ką klauso, žino ar domisi, ir ačiū Dievui, nes tokie opusai dažnai iš didelio rašto išeina iš krašto. Dabar rašto yra tiek, kiek reikia, kad būtų aišku. Banalu sakyti, bet tai tiesiog yra labai tvarkingas įrašas. Kiekvienas kūrinys – tai šuoliais nelekianti kelionė (dauguma kūrinių viršija keturias minutes), kuri nors ir nedvelkia nei šiluma ar jaukumu, nėra lietuviškai agresyvi ir šalta. Taip, akivaizdu, kad kūrėjas į savo kūrybą žiūri labai rimtai, gal net šiek tiek per rimtai, tačiau šis rimtumas nevirsta parodija, o tik parodo, kad kaip ir nieko linksminti jis nenori. Na, nenori, kaip nori, pono valia, kieno balius – tas ir muziką užsako. O jei rimtai, nepraleiskite progos tarp visų vasaros linksmybių ir Nidutės gėrybių paklausyti šio darbo. Jūsų smegenims irgi reikia maisto.

83/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Pakartot“, „Youtube“)