„370“ muzikos albumų top 5

DESPOTIN FAM

GEROS NAUJIENOS (Self-released)

Sena daina byloja, kad domkratai lūžta, bet aktoriai nelūžta. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie hiphopo trio „Despotin Fam“. Nors vis kalba apie senąją mokyklą, grupė dar ir dar kartą įrodo, kad senas arklys vagos negadina, o kartais dar ir kokią gilesnę išaria – ne tik arklu, bet ir lyricsais. „Geros naujienos“ yra iš tiesų geros naujienos, nes jau pavasarį komanda privertė mus laukti albumo su entuziazmu, kai išleido hitą „Greičio“. Nors greičio albume ne itin daug, gal daugiau tamsumo, lėtumo ir tam tikro kontempliavimo, darbas tikrai išsiskiria bendrame Lietuvos hiphopo lauke.

Partnerio nuotr.

Pirmiausia, į ausis krinta paruoštos aranžuotės ir beatsai, jie talentingai sudėlioti, nepalikti atsitiktinumui ar bandymams slėptis po tekstu. Vien instrumentalų jau būtų smagu klausytis, tačiau kai ant viršaus dar repuoja Viperis ir Ližė, problemos dingsta pačios. Man ypač svarbu, kad dar niekada nebuvo taip faina klausytis Šmėklos dėliojamų eilučių. Galbūt seniau jo stilius nebuvo man prie širdies, tačiau šįkart jis šviečia ryškiai. Tiesa, su visa tamsa ir neskubiu tempu albumas viduryje vos vos įkrinta į negilią duobelę, tačiau pabaigoje skambanti absoliučiai nerimta „Saulė švies“ palieka tave su šypsena, gera nuotaika ir atpalaiduojančia atmosfera. Nuo paskutinio „Despotin Fam“ praėjo šešeri metai ir tokių „Gerų naujienų“ buvo verta laukti (tai parodė dar pavasarį įvykęs ir visą Vilniaus hipsterių burbulą sutraukęs koncertas). Pasakysiu taip: iš despotinų jaunajai kartai dar mokytis ir mokytis, nes kokybe kol kas jiems neprilygsta niekas. Ar ši žinia yra tikrai gera? Man dzin, čia jau jums reikia pasispausti. O aš grįžtu klausytis albumo.

86/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“).

ADAS

PLAYGROUND

Green Lakes Records

Partnerio nuotr.

Norite iššūkio? Paminėkite visus projektus, kuriuose groja, yra prisijungęs ar pirštus prikišęs formaliai būgnininkas, realiai – visų galų meistras Adas Gecevičius. Taigi, be 115 grupių, jis dar ir solo karjera užsiima, nes veikiausiai turi per daug laisvo laiko. Jei rimtai, „Playground“ yra antrasis jo vieno darbas, išleistas po ketverių metų pertraukos, nes tikriausiai dar ir miegoti žmogui reikia. Šis albumas gali sukelti įvairių jausmų. Man jis pirmiausia yra apie laisvę. Laisvę kurti, laisvę nesivaržyti ir laisvę neapsiriboti. Arba tyčia save riboti, nes „Playground“ man pasirodė labai konkretus, labai taupus ir labai nuogas darbas. Kai kurios kompozicijos, susidaro įspūdis, galėtų plėtotis į daugiasluoksnius, sudėtingus opusus, tačiau Adas nusprendžia nesiplėsti, palikti grynai kaulus ir taip spręsti klausimus. Todėl albume galima rasti ir naivumo, ir paprastumo, ir nuoširdumo. Įkvėpimo semdamasis iš dešimtojo dešimtmečio IDM (kažkodėl vis girdėjau „The Orb“ elementus) ir devintojo dešimtmečio įkvėpto retro wave’o, jis sukūrė elektroniką, kuri skamba tai lyg garso takelis kokiam nors GTA tęsiniui, tai lyg aranžuotė repo albumui (Ado pamumblinimas prie to labai prisideda), tai kaip tiesiog kūrinys. Nesvarbu, ar jums prie širdies tokie eksperimentai, svarbiausia (bent jau man), kaip minėjau, yra „Playground“ laisvė. Tokios muzikos Lietuvos padangėje nedaug ir sprendimas jos imtis jau savaime rizikingas, tačiau net ir vėjavaikiškai skambėdamas jis turi savo veidą. Tai žaidimo aikštelė, kurioje Adas jaučiasi labai jaukiai.

78/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“).

BROKENCHORD

STONE ISLAND TRACKS

South of North

Partnerio nuotr.

Kaip čia aiškiai suformuluoti savo įspūdžius apie naują Ernesto Kaušylo, žinomo kaip Brokenchord, albumą. Banalu būtų sakyti, kad jo klausytis įdomu, tačiau tai yra tiksliausias apibūdinimas, kurį man pavyksta rasti. „Stone Island Tracks“ skamba kaip pynė kūrinių, kurie atsirado jo diskografijoje skirtingu laiku, skirtingoje vietoje, gal net būnant skirtingos jausenos, todėl visai tiksliai „Bandcampe“ esančiame albumo aprašyme yra minimas radijas. Taip, šis albumas yra savotiškas radijas, kuriame gausu fragmentinių garsų, keistai pabaigos ir pradžios neturinčių kompozicijų ar netradicinės dramaturgijos. Visa tai yra labai įdomu ir traukia, tačiau kyla klausimas, ar įtraukia maksimaliai. Nors eksperimentinė elektronika reikalauja nebūti konformistu, tačiau didesnis draugiškumas paprastam klausytojui šiuo atveju būtų padėjęs, nes, atrodo, klausydamasis aš taip ir negalėjau užčiuopti darbo X faktoriaus (labai sugadinta sąvoka...). Nežinau, galbūt albumą derėtų klausyti daug kartų, išanalizuoti jį iki kiekvienos natelės, bandyti perkąsti kiekvieną citatą, tačiau pirminiai įspūdžiai visgi nesudeda sklandaus paveikslo, o darbo defragmentacija kartais blaško dėmesį. Kita vertus, manau, prie jo dar ne kartą grįšiu, nes Brokenchord jau yra įrodęs, kad jo stiprybė yra nepatogumas. Štai ir lieka sukti galvą, kaip viską paaiškinti... Žinote, būna muzika smegenims ir būna muzika sielai. Kol kas „Stone Cold Tracks“ būtent maitina mano intelektą, tačiau širdyje norėtųsi daugiau šilumos. Gal dar pribręsiu...

75/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“).

DEATH IN TAIGA

INSIGHT//FRENZY

Self-released

Partnerio nuotr.

Man sunku kalbėti apie tokį žanrą kaip deathcore, kaip ir, tiesą sakant, apie bet kokį -core, nes tuo metu, kai šios atšakos buvo ant bangos, kažkas jose man skambėjo netikrai, kažkas atrodė daugiau kaip povyza, kažkur vyko kognityvinis disonansas. Visgi „Death In Taiga“ palyginti jauna grupė, išsyk sukėlė didelį susidomėjimą, nes jų grojimo stilius tiesiog akivaizdžiai atspindėjo tai, kas skamba didžiausiose metalo scenose (nebuvo to „kaip lietuviams, gerai“). „Insight//Frenzy“ tiesiog neleido paspausti stop mygtuko, o tik kartojo, kad deathas dar nemiręs, kad ir kiek internetas tai kartotų, jog esame lygiai tokie pat techniški kaip mūsų idealai Vakaruose ir  turime ką pasiūlyti. Albumas, kad ir kaip man buvo keista, nuskambėjo neįtikėtinai šviežiai: kiekvienoje kompozicijoje, nepaisant didelės garso sienos, visada yra vietos įkvėpti, tavęs nebombarduoja instrumentai ir tiesiog viskam yra sava vieta. Pasakysiu nuoširdžiai: šio albumo labai malonu klausytis, taip, tai yra albumas, kur vienas bičas kriokia, kiti daro akrobatinę gimnastiką ant gitarų, o būgnininkas skamba lyg rašistus sėkmingai šluojantis kulkosvaidininkas. Juo labiau tikrai matau ir girdžiu potencialą eiti plačiau, kad pernykštis apsilankymas festivalyje „Wacken“ netaptų karjeros aukštuma. „Insight//Frenzy“ man dar kartą įrodė, kiek įdomių ir ambicingų kolektyvų yra mūsų šalyje, ir net jeigu jiems nepavyksta rasti plataus klausytojų rato tėviškėje, jie ramiai gali aštrinti savo nagus užsienyje. Po velniais, mes tiems užsieniams niekuo nenusileidžiame.

84/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“).

SHAKNIS

NETURI VIETOS

Meta Moto

Partnerio nuotr.

Va, čia tai sultry&sexy. Nuo pat pirmos sekundės penktasis Shaknies, arba Dariaus Šiuipio, albumas kala į klyną ir savo electro-industrial-breakbeat ritmika pakeri ausis. Darbas skelbia, esą jis neturi vietos, o man sunkiau šiam LP rasti priekaištų, nes skanus ir stilingas Shaknies retro skambesys tave įvelka lyg į kokią alternatyvią realybę, kurioje puikiai derėtų eilutės iš Williamo Gibsono romanų, vaizdai iš žaidimo „Cyberpunk 2077“ ir dar velniai žino kas, pradedant epilepsiją keliančiais animė, baigiant... Jau net nežinau, kuo baigiant. „Neturi vietos“, pasirodo, vietos turi daug kam. Svarbiausia, rekomenduočiau albumą sukti nuo pradžios iki pabaigos, ne žvejoti po vieną kūrinį, nes tuomet patirtis bus išskaidyta ir kelionė nepavyks. Tiesa, norėtųsi daugiau įvairumo, nes albumas turi duobelių, kurias kelios kitokios spalvos tikrai būtų pataisiusios. Nepaisydamas to, tikrai pasiliksiu šį Shaknies albumą prie esminių šių metų įrašų, per daug jis kabina, kad būtų tiesiog pamirštas. Tikslingai sukoncentruota nuotaika ir visiškai užvaldanti atmosfera, kurios ne kopijuoja, ne perkuria, ne vagia retro skambesį, o jį pritaiko sau, yra pakankamos, kad šis LP būtų ir jūsų ausinėse. Taip, žinau, kad šioje beprotišku greičiu lekiančioje realybėje rasti laiko ir ypač vietos savo sujauktoje darbotvarkėje yra itin sunku, tačiau nepasididžiuokite, nes tikrai nepasigailėsite. Shaknis paveiks, kaip sakė klasikas, lyg gyvuonies, lyg pašaknų...

85/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Soundcloud“).