Muzikos albumų apžvalga: ko nepraleisti?

AWAKENING SUN

HEAVEN IS WHATEVER

Self-released

Net ir nebūdamas gerbėjas, tu privalai gerbti „Awakening Sun“ – bene vienišiausią grupę Lietuvoje, ant kurios pečių užkrauta nešti metalcore žanrą (nors taip, ten yra ir melodijų, ir deatho, ir t.t.) ir kuri lyg Sizifas dirba šį darbą nesiskųsdama ir neverkdama. Nesame mes šio požanrio kraštas, kolegas suskaičiuoti galima ant pirštų (arba jie tuos pirštus labai slepia), tačiau džiugu, kad flagmanai nėra vien patenkinti savo hegemonija. „Heaven Is Whatever“ yra labai solidus ir, jei galima taip sakyti, tvarkingas albumas, kurį su malonumu pasiūlyčiau tam, kuris nesimėgauja tokia muzika. Ir nors po 2000-ųjų suvešėjęs metalcore'as nėra koks nors itin aristokratiškas žanras, jis turi savo highlightų, kuriuo įvardyčiau ir šį albumą. Nebandydami taikyti į laikmečio madas, prabudę saulinai viską daro aukštu tiek kūrybiniu, tiek techniniu lygiu. Ar tai jums padės atsiverti tokiai muzikai? Gal ir ne, vis dėlto „Heaven is Whatever“ yra by the numbers darbas, toks, kokį jūs galėtumėte įsivaizduoti, be nukrypimų ar išsišokimų. Tačiau tose ribose, kurias grupė sau užsibrėžia, jį klausyti malonu, jis neišmuša iš vėžių ir nedaro salto mortale.  Iš kitos pusės, galbūt salto mortale ir norėtųsi, nes tai, ką siūlo „Awakening Sun“, gali pasiūlyti ir kiti užsienio kandidatai, o jų – nors rieškučiomis semk. Bijau, kad jei ne lietuviška sekli scena, užsienyje grupei tektų dar timptelėti save už kalnieriaus ir pasiūlyti vieną kitą muzikinį ekscesą. Kol kas grupei sekasi labai gerai glostyti klausytoją palei plauką, jį gerbti ir mylėti. Tikiuosi, ateis laikas ir jis bus paprovokuotas.

75/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

UMIKO KOTORI

SAKE

Self-released

Va čia tai kūrybinis uraganas, chaosas ir bespridielas. Toks grynas for heaven's sake su visais intendintais punais ir kitokiomis lingvistinėmis blevyzgomis. Jau nuo pat pradžių Elenos Neniškytės projektas „Umiko Kotori“ atrodė ir skambėjo lyg koks nešukuotas ir nedresiruotas gyvūniukas, kuris pilnas entuziazmo, bet stokoja kantrybės. Muzikiniai sprendimai blaškantis tarp gitarų ir elektronikos, tarp minimalizmo ir garsų bangos – viskas buvo labai sujaukta, bet visada įdomu. „Sake“ yra iš esmės toks pat garsų taifūnas, kaip ir anksčiau. Elena nemažina apsukų ir kai kam, pripažinkime, jų gali būti per daug. Na, vis dėlto žmogus yra toks jau padaras, kad kažkokios tvarkos jam reikia. Tačiau, nepaisant visokio taškymosi į kairę ir į dešinę, šis albumas tiesiog trykšta kūrybiškumu, pvz., „Cooler“ meta beveik porą dešimtmečių atgal į hauso erą, „You Own Nothing“ virsta sludge opusu, o „Clumsy“ apskritai tinka eksperimentiniam teatrui. Košė makalošė?  Visiška, ir jeigu jums viso to bus per daug, galite pasidžiaugti, kad albumas neilgas. Jei rimtai, šiuo darbu E.Neniškytė įrodė, kad ji vis dar yra viena labiausią underratintų kūrėjų Lietuvoje, kuri gali pasiūlyti tikrai labai daug, kuri turi idėjų vos ne kiekviename šiuolaikinės muzikos žanre ir kuriai būtų gerai turėti žmogų, kuris visas jos mintis sustruktūrintų. O kol kas ir šis nedidelis chaosėlis gali džiuginti ausį, tik nesitikėkite nieko iš anksto, nes vis tiek to negausite. Tačiau tikiu, kad gausite daugiau, nei tikėjotės.

78/100 („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“)

TIESE

ERRANT THROB

Apport

Būna tokių albumų, kurie, toks įspūdis, patys slepiasi nuo dėmesio. Niekas apie juos nežino, niekas apie juos negirdi ir, kol pats neištempi jų į dienos šviesą, jie jaukiai tykos kamputyje, mėgaudamiesi intravertiška pilnatve. Taip man visad nutinka su „Apport“ kūryba, todėl, atsitiktinai pamatęs, kad pražiopsojau jau gana senokai jų išleistą darbą „Tiese“, net šiek tiek pyktelėjau. Vis dėlto nėra geresnio laiko negu dabar, atėjo laikas „Errant Throb“, ir throbina šis darbas gana stipriai, net jei nesi noise muzikos gerbėjas. O kaip skamba noise negerbėjui? Teisingai, kaip triukšmas. Vis dėlto Antano Dombrovskio ir Viliaus Šiaulio duetui pavyksta po tradicine trikdžių kakofonijos siena pakišti keletą įdomių idėjų, suteikiančių šiam darbui turinio, plaukimo, progresijos, kurie išvaduoja iš stereotipų, kurių tikėjaisi. Aišku, kad dozės industrinio šaršalo, lyg švitrinis popierius beeinančio per ausis, tikrai neatsisakyta, tačiau tai ne vienintelis būdas „Tiese“ bendrauti su publika. Nepaisant to, kad darbas pristatomas kaip vientisas 30 minučių opusas, vis besikeičiančios temos ir nuotaikos darbui suteikia daugiau vertės ir jis neskamba vien kaip drąsus eksperimentas ar vienkartinė improvizacija. Kai kurie muzikiniai skambesiai, atrodytų, galėtų pradžiuginti vėlyvą televiziją, kiti – Davido Lyncho filmą, o kai kurie garsai, rodos, yra ištraukti iš gerokai pakrypusio japonų siaubo filmo. Bet svarbiausia yra tai, kad „Errant Throb“ siūlo daugiau nei tik noise'ą, ir tai vertinu kaip į tam tikrą dėmesį klausytojui, bandymą plėsti ne tik jo, bet ir savo akiratį. Pagarba už tokią pagarbą.

80/100 (Bandcamp)

THE YOUNG IMMIGRANTS

HEAD BORDERS

CRRNT Records

Nenoriu prisišnekėti iš anksto, bet šis „The Young Immigrants“ darbas gali būti vienas svarbiausių mano šiemet išgirstų įrašų ir tikiu, kad jis būtinai turės savo vietą metų gale, kai norėsis dėti taškus ant „i“ ir apgalvoti per metus klausytą muziką (ir tai tikrai neskambės taip impozantiškai, kaip dabar atrodo). Jau praėjusių metų kontrabosininko Aurelijaus Užameckio solinis albumas „Signals“, rodos, metė stiprų kozirį, tačiau „Head Borders“ yra sumautas full house'as (aš neišmanau kortų). Krūva muzikantų iš visokiausių šalių siūlo tokį sultingą, tokį daugiasluoksnį, tokį pilnatvišką džiazo albumą, kad išklausius norisi atsikvėpti kaip perskaičius gerą knygą. Derindami įvairiausias sroves, eksperimentuodami, bet nepasiduodami tiesiog kūrybiniam chaosui ir rasdami save tiek neįprastuose sąskambiuose, tiek ir plačiuose garsovaizdžiuose, jaunieji imigrantai iš esmės elgiasi kaip dievai – jie kuria naują garsų pasaulį, paimdami iš dabartinio visa, kas geriausia. Iš to gimė albumas, kurį netgi būtų sunku priskirti kokiam nors laikmečiui, jau nekalbu apie mąstymą siaurinančius 2022-uosius. Susidaro įspūdis, kad grupė tikrai stengėsi sudėti viską, ką tik savyje turi, išspausti iš savęs maksimalų kūrybiškumą, ieškoti įkvėpimo kur tik galima: psichodelikoje, avangarde, ambiente ir t.t., ir pan. Nenuostabu, kad albumas pavadintas „Head Borders“, nes paklausius jo ateina viena mintis – kažkokios sumautos sienos yra tik tavo galvoje. O mano galvoje kol kas – chaosas, po tokios perklausos jai reikia pailsėti ir pasisukioti, kad suprastų, kas ir kaip čia įvyko.

95/100 („Bandcamp“)

SISYPHEAN

COLOURS OF FAITH

Transcending Obscurity Records

Galvakračiams, ta prasme, headbangeriams, šie metai nebuvo labai dosnūs. Taip, neabejoju, kad giliai rūsiuose, miškų glūdumose ar akliniausiuose akivaruose su raganų, valstybės ar užsienio leidybos kompanijų pagalba yra virinami nauji albumai, tačiau iš esmės metai ne itin vaisingi, todėl šis „Sisyphean“ darbas tikrai guodžia, glosto galvą, na, ir, reikia pripažinti, kartais per ją padaužo. „Colours Of Faith“ – itin šiuolaikiškas darbas, kuriame suvedamos paskutinės juodmetalio srovės, pasrovės ir sruvenos, kurios leidžia albumui išlikti tvirtam ir tiksliam. Toks savotiškas paskutinių taisyklių rinkinys muzikoje, kurioje praeitis vaidina itin svarbų vaidmenį, kuriai purizmas vis dar yra žodis, o senų gerų laikų atsiminimas būdingas net -iolikmečiams gerbėjams. Vis dėlto iškyla klausimas, ar „Sisyphean“ LP yra daugiau nei paskutinių naujienų puikaus išmanymo vaisius, nes kartais kūriniuose pritrūksta kabliuko, kažkokios vizitinės kortelės, lyg jie į darbą būtų sudėję viską, kas geriausia, tačiau to, kas sava, įdėti pasikuklino. Todėl kartkartėmis albumas skamba kaip pačių geriausių sentencijų ir akordų rinkinys, toks savotiškas šiuolaikinio juodmetalio pavyzdinis įrašas, kurį galima būtų pasiūlyti su tokia muzika nesusipažinusiam klausytojui. Tačiau net ir tai nemažina „Colours Of Faith“ vertės; tai stiprus, energingas ir galingas smūgis, liepsnos jame dega karštai, žaibai akina kas keletą akimirkų, o pavojus, kad nekalta siela atsisuks į šėtono pusę, yra nemažas. Visa tai susumavus, džiugu konstatuoti, kad „Sisyphean“ iš esmės... nudirbo Sizifo darbą, t.y. pasiekė ausis. Gal teks vyrams keisti pavadinimą?..

78/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)