Charlotte Wood „Akmenyno užrašai“
Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė
BALTO, 2025
Romano pradžia iš karto įtraukia – pagrindinė veikėja atvyksta į nedidelį vienuolyną Australijos provincijoje tarsi į keistą stovyklą, kurioje pati nedalyvauja, tik stebi iš šalies. Nors netikinti, ji atsiduria šalia moterų, kurios savo kasdienybę grindžia ritualais, tylėjimu ir nuspėjama tvarka. Kodėl ji čia – neaišku. Pirmoje romano dalyje veikėja vis dar kažkur tarp buvusio gyvenimo ir šios naujos, svetimos erdvės.
Antroje dalyje situacija keičiasi – ji jau viduje. Ne tapusi vienuole, bet įsiliejusi į bendruomenę, beveik nepastebima jos dalis. Iš išorinio pasaulio ji tarsi išnyksta – ne triukšmingai, bet tyliai, be ryškių lūžių. Šis pasikeitimas kiek netikėtas, nes niekas aiškiai neparodo, kaip įvyksta tas virsmas, – tiesiog vieną dieną ji jau čia, tarp jų. Knygoje dažnai atsigręžiama į vaikystę, prisimenami žuvę tėvai, ypač motina, bet ir šie prisiminimai pateikiami fragmentiškai, be vienos aiškios linijos. Tarsi būtų ieškoma, kas iš tiesų buvo lemtinga, bet atsakymo taip ir nerandama.
Kūrinyje daug tylos – ir išorinio tylėjimo, ir vidinio sąstingio. Pradžioje tai kuria stiprų įspūdį: teksto ritmas lėtas, tarsi kviečiantis skaitytoją irgi sustoti. Tačiau ilgainiui tas sustingimas ima varginti – veikėja lieka blanki, sunku pagauti jos vidinę kryptį. Į šią statišką erdvę ima skverbtis grėsmė – beveik nepastebima, paskui – vis labiau fizinė. Iš pradžių į namus atslenka viena kita pelė, vėliau – tarsi jų potvynis. Jos lipa per veidą, pragraužia sienas, įlenda į kiekvieną kertelę. Šis motyvas stiprus – trikdantis, metaforiškas, bet kartu labai realus.
Kiti du esminiai lūžiai – į vienuolyną atgabenami nužudytos sesers palaikai, o tada dar pasirodo žmogus iš praeities. Abu šie įvykiai išjudina siužetą, sugrąžina įtampą, kurios kurį laiką jau buvo pradėję stigti. Tai knyga apie tylą, praradimus, apie lėtą, skausmingą paleidimą. Gražiausiai tai išryškėja vienuolės pankės istorijoje – trumpame, bet stipriame epizode, kuris parodo, kiek daug gali slypėti tame, kas neišsakoma.
Jevhenija Kuznecova „Kopėčios“
Iš ukrainiečių kalbos vertė Zita Marienė
Tyto Alba, 2025
Naujosios kartos prozininkė Jevhenija Kuznecova šiame romane toliau tyrinėja temas, kurios tapo jos kūrybos ašimi: tai namai, šeima, karo grėsmė. Tik šįkart viskas sukasi aplink jaunuolį Toliką, kuris, įsigijęs namą Ispanijoje, svajoja apie tylą, atokumą ir bent jau iliuziją, kad nuo karo galima atsitverti. Tačiau jo ramybės planą greitai sugriauna atvykstantys giminės, sesers draugė ir visas būrys gyvūnų. Kopėčios, kuriomis Tolikas lipa į savo kambarį, tampa metafora – fiziniu pabėgimu iš svetimos kasdienybės ir kartu simboliniu bandymu atsiriboti nuo psichologinės naštos, kurią neišvengiamai atsineša šeima ir karo šešėlis.
J. Kuznecova čia itin taikliai balansuoja tarp tragizmo ir ironijos, tarp skaudžios tikrovės ir absurdiškai juokingų situacijų, kurios iš pirmo žvilgsnio primena tipišką šeimos chaosą, bet kartu kalba apie daug daugiau. Jos humoro jausmas turi kažką artimo Undinės Radzevičiūtės stiliui – ypač ten, kur pasirodo operos dainininkė Hryhorivna, dominuojanti, valdinga ir kartu juokinga tetulė, kuri savo aštriais komentarais nesikuklina koreguoti Toliko gyvenimo būdo. Šalia jos – neatsiliekantis vienakojis dėdė Anatolijus Stepanovyčius.
Autorė nesiima moralizuoti ar personažų skirstyti į teisius ir neteisius: nei Toliko baimė, nei kitų veikėjų pasirinkimai nevertinami. Užuot teisusi, ji rodo niuansus, pažvelgia netikėtais kampais – pavyzdžiui, kaip Vakarų europiečiai dažnai pernelyg naiviai įsivaizduoja savo paramą Ukrainai. Čia atsiranda ir „gerieji rusai“, greitai pretenduojantys į tuos pačius resursus kaip ir karo aukos.
Vienintelis dalykas, kuris man kiek kliuvo, – knygos pabaiga. Tačiau visa tai lengva atleisti – dėl gyvo pasakojimo, stiprių charakterių, jautriai, bet nebanaliai pateiktos realybės. „Kopėčios“ – romanas apie tai, kaip kartais norisi pabėgti kuo aukščiau, bet net ir ten tave pasiveja tie, kurių bandai išvengti. Vis dėlto tai knyga ir apie tai, kaip būti kartu, kai viskas aplinkui byra.
Gerda Jord „Karalius nakvos Merkinėje“
Aukso žuvys, 2025
Atrodo, kad šiuo grafiniu romanu Gerda Jord galutinai įsitvirtina lietuvių literatūros lauke kaip autorė, gebanti derinti humorą, intertekstualumą ir rimtus, net egzistencinius klausimus, ir tai daro nebanaliai, be pozos ir su išlavintu estetiniu pojūčiu.
Veiksmas nukelia į XVII a. – laiką, kai karalius Vladislovas Vaza dažnai lankydavosi Lietuvoje, o Merkinė buvo vienas jo mėgstamų miestų. G. Jord pasitelkia kruopštų istorinį žvilgsnį, į pasakojimą įpina kultūrinių ir politinių įvykių, kurie galėtų atrodyti sunkiasvoriai, tačiau pateikiami gyvai ir organiškai – nuo pirmosios operos Lietuvoje ar Sarbievijaus figūros iki karališkųjų vestuvių ir šv. Kazimiero relikvijų perlaidojimo.
Centrinis romano siužetas – karaliaus ir Jadvygos meilės istorija, įaudžiama į politinių intrigų tinklą. Kartais šių dviejų santykių tonas pasirodo kiek per laisvas tam laikotarpiui – Jadvygos familiarumas, jos drąsa bendraujant su Vladislovu Vaza kelia šiokių tokių abejonių dėl istorinės tiesos. Tačiau tuo pat metu tai padeda priartinti veikėjus prie šiuolaikinio skaitytojo, parodyti, kad net karališkas titulas neužgožia žmogiškumo, – po puošniais apdarais slypi abejojantis, ilgesingas, ne visada užtikrintas žmogus.
Ypatingą vaidmenį čia atlieka Merkinė – ne tik veiksmo vieta, bet ir beveik savarankiškas veikėjas. Iliustracijos šį įspūdį dar labiau sustiprina – jos neperkrautos, vizualiai paveikios, kartu paliekančios vietos skaitytojo vaizduotei, skatinančios pasidomėti tiek Merkinės istorija, tiek platesniu istoriniu kontekstu.
Laima Laučkaitė „Aspazija. Etnomodernizmas“
Vilniaus grafikos meno centras, 2025
Rašyti apie giminaičius atrodo nelengva. Kiek tokiame pasakojime yra meno analizės, o kiek natūraliai išryškėja asmeninis ryšys? Po kelerių metų nuo monografijos apie uošvį Leopoldą Surgailį pasirodymo L. Laučkaitė pristato knygą apie jo žmoną – dailininkę Aspaziją Surgailienę. Ši knyga įtraukė ne tiek savo vizualine medžiaga, kiek gyvenimo detalių gausa, aiškiai juntama autorės pagarba ir ryškiai sukurtu asmenybės portretu.
Pagrindinis L. Laučkaitės pasirinktas interpretacijos raktas – etnomodernizmo sąvoka. Ji apibrėžia unikalų A. Surgailienės stilių, kuriame moderni meninė forma organiškai jungiasi su lietuviško folkloro motyvais. L. Laučkaitės tekstas kuria kultūrinį tiltą, padedantį suvokti, kaip tokioje terpėje – sovietmečio apribojimų ir slopinamų tapatybių kontekste – vis dar buvo įmanoma kalbėti apie tradiciją ne kaip klišę, bet kaip gyvą, aktualią formą.
Ne mažiau svarbus ir kitas aspektas – moters kūrėjos vaizdo atgaivinimas. Ilgą laiką paraštėse likusi Aspazijos figūra čia įgyja visapusį vaizdą: ne tik darbai, bet ir kūrybos sąlygos, kasdieniai pasirinkimai, vidinės ribos ir jas peržengiantys sprendimai. Autorė subtiliai, bet aiškiai parodo, kokiomis kultūros klimato sąlygomis dailininkė dirbo, kaip ieškojo savo balso, nepaisydama sovietmečio normų, mylėto, tačiau valdingo vyro šešėlio. Taip A. Surgailienės kūryba tampa ne tik istorinės reikšmės ženklu, bet ir aktualiu dokumentu apie moters vietą sovietinės kultūros lauke.
Ypač maloniai nustebino į knygą įtraukti amžininkių prisiminimai – jie atveria kitokį, gyvą kontekstą, padeda Aspazijos asmenybei atsiskleisti iš vidaus (tiesa, jų galėjo būti ir daugiau).
Šią monografiją rekomenduočiau visiems, kurie domisi lietuvių dailės istorija, moterų kūrybos temomis ir tuo, kaip folkloro tradicija gali transformuotis šiuolaikiniame mene. Tai knyga, kuri ne tik pasakoja apie dailininkę, bet ir siūlo raktą į platesnį kultūrinį suvokimą.
Kristina Petrauskė „Slanimo raganos. Sapiegos byla“
Alma littera, 2025
Debiutinis Kristinos Petrauskės romanas „Slanimo raganos. Sapiegos byla“ – literatūrinis bandymas rekonstruoti istoriją ne pasitelkiant romantizuotą praeities viziją, bet atskleidžiant socialinį ir kultūrinį tikrovės sluoksnį. Veiksmas vyksta 1630-aisiais Slanime – tuomet klestinčiose Sapiegų valdose, o istorinis fonas čia ne tik dekoratyvus, bet ir reikšmingas, sudarantis tvirtą pagrindą pasakojimui.
Dokumentinė medžiaga neretai įpinama organiškai – ji suteikia tekstui tikrumo, nepertraukdama pasakojimo tėkmės, padeda atverti patriarchalinės sistemos mechanizmą, kuriame moters kaltinimas raganavimu tampa ne tiek magijos, kiek socialinio marginalizavimo klausimu.
K. Petrauskės pasakojimo stilius nuosaikus – labai skiriasi nuo dažniausiai su ja lyginamos Kristinos Sabaliauskaitės. Čia nerasime nei perteklinių meilės linijų, nei dirbtinai dramatizuotų siužetų. Veikėja Ona Paulikuvna, pravardžiuojama Korotka, – viena ryškiausių figūrų romane – sukurta įtikinamai ir kompleksiškai, kaip pažeidžiama, naivoka kaimo merga. Kita herojė, Raina, kiek per daug idealizuota – jos orumas ir tvirtumas atrodo beveik nepralaidūs, todėl Korotka šalia jos – žemiškesnė, visiškai apnuoginta.
Šiame debiute aiškiai matyti ir stipriosios, ir silpnesnės pusės. Viena vertus, įspūdingai atkurta epochos atmosfera. Kita vertus, kartais ši istorinė erudicija užgožia siužetinį pulsą: detalių tiek daug, kad jos pradeda stelbti veiksmą, o naratyvinės įtampos norėtųsi daugiau. Intrigos kai kur stokoja kryptingo vystymo, todėl skaitytojas gali pasigesti aštresnių konfliktų ar aštresnio siužeto intensyvumo. Vis dėlto, „Slanimo raganos“ – brandus ir svarbus debiutas, kuris neabejotinai papildo šiuolaikinės lietuvių istorinės prozos lauką.
Hanya Yanagihara „Į rojų“
Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas
Baltos lankos, 2025
Po tarptautinio pripažinimo sulaukusio „Mažo gyvenimo“ Hanya Yanagihara grįžta su ambicingu, plačios apimties romanu, kuriame eksperimentuoja ne tik su struktūra, bet ir su pačia laiko samprata. „Į rojų“ veiksmas vyksta skirtingais laikotarpiais: alternatyvioje 1893-iųjų Amerikoje, AIDS krizės fone 1993-iaisiais ir distopinėje, pandemijų ir kontrolės išvargintoje 2093-iųjų ateityje. Kiekviena dalis pasakoja naują istoriją, keičiasi veikėjai, tačiau kartojasi tie patys vardai, temos ir, svarbiausia, vienas troškimas – išsivadavimas iš socialinių normų, tapatybės paieškos ar pabėgimas iš šalies, virtusios kalėjimu. Visa tai yra kelias į rojų, kurio baigties autorė dažnai neatskleidžia, palieka skaitytojui pačiam pasirinkti tolesnį pesimistinį arba optimistinį scenarijų.
H. Yanagihara pasirenka silpnų, ligotų, priklausomų, sutrikusių žmonių figūras – tiek vyrų, tiek moterų. Skirtingos epochos galėtų pasiūlyti platų socialinių santykių spektrą, tačiau autorė nuosekliai laikosi gana siauro modelio – visose trijose dalyse dominuoja homoseksualių porų siužetai. Nors galima suprasti, kad šiuo sprendimu siekiama parodyti jų egzistavimą skirtinguose istoriniuose kontekstuose, tam tikru momentu ši idėja ima skambėti per tiesiai – ji ne atrandama, bet nuolat pabrėžiama. Meilės universalumas vietoj natūraliai išgyvenamo pojūčio tampa tezių kartojimu, o pasikartojimo principas – labiau monotoniškas nei gilinantis.
Romanas ilgas, kai kur įraukiantis, bet nevienodos kokybės. Kai kurios pasakojimo dalys pasižymi gyva, organiška tėkme, tačiau kitos grimzta į perdėtai smulkmeniškus, statiškus epizodus, kuriuose išsiskaido įtampa. Atsikartojantys veikėjų vardai ir struktūros – veikiau stilistinis triukas, kuris labiau erzino, o ne žavėjo. Kad ir kaip bambėjau skaitydama romaną, jį užvertusi ėmiau ilgėtis, tad manau, kad knyga verta dėmesio, nors ir ne tokia paveiki kaip „Mažas gyvenimas“.
Naujausi komentarai