Aplenkė net Vatikaną

Jeigu apie grįžimą į Kremliaus įtakos sferą svajojantys čionykščio krašto veikėjai kada nors važiuos į Maskvą atsiimti savojo atlygio arba lankys ten gyvenančius giminaičius, jiems derėtų užsukti į vadinamąjį Aleksandro sodą (rus. Aleksandrovskij sad), esantį netoli minėto pastato.

Šiame sode jų ovacijų bei aikčiojimo turėtų laukti ne tik gyvosios gamtos reiškiniai, bet ir obeliskas, kuriame pirmaisiais sovietmečio metais buvo įamžintos pavardės tų mąstytojų bei intelektualų, kurie svariai prisidėjo prie 1917-ųjų rudenį įvykusios proletariato revoliucijos Rusijoje.

Iš pirmo žvilgsnio daugumos šių pavardžių (pvz., Karlo Heinricho Marxo (1818–1883) ar Wilhelmo Martino Philippo Christiano Ludwigo Liebknechto (1826–1900) buvimas ant obelisko atrodo visiškai logiškas, tačiau viena jų (9-oji) tarsi iššoka iš konteksto.

Kaip galėjo atsitikti, kad ateizmą propagavęs Sovnarkomas (liet. Liaudies komisarų sovietas) keliais dešimtmečiais anksčiau už Vatikaną nusprendė pagerbti britų aristokratą kataliką serą Thomą More’ą (1478–1535)?

Šventasis: T. More’as buvo ne tik katalikų kankinys, metęs iššūkį monarchui, bet ir vienas iškiliausių XV a. pabaigos ir XVI a. pradžios sandūroje gyvenusių šviesuolių. Šiuo metu jis geriausiai prisimenamas kaip veikalo „Utopija“ autorius. / Scanpix nuotr.

Vaikinas iš Pieno gatvės

Teigiama, kad T. More’as gimė 1478 m. vasario 7 d. Milk (Pieno) gatvėje Londone teisininko ir teisėjo sero Johno More’o (1451–1530) bei jo žmonos Agnes (mergautine pavarde Graunger, 1455–1499) šeimoje.

Be būsimojo veikalo „Utopija“ (angl. „Utopia“, 1516) autoriaus, Agnes pagimdė dar du sūnus bei tris dukteris, tačiau vieną dieną jos gyvenimas staiga nutrūko.

Skelbiama, kad vėliau po žmonos mirties T. More’o tėvas dar bent keletą kartų vedė.

Anot oficialios versijos, savo ankstyvąjį išsilavinimą T. More’as įgijo Šv. Antano (St. Anthony’s) ugdymo įstaigoje.

Tuo metu tai buvo viena geriausių ugdymo įstaigų mieste, o jos vieta, kaip spėjama, buvo dabartinėje Londono Threadneedle (liet. Siūlų Adatos) gatvėje.

Įgijęs šiek tiek žinių, T. More’as pradėjo tarnauti pažu pas Kenterberio arkivyskupą Johną Mortoną (1420–1500).

Kaip galėjo atsitikti, kad ateizmą propagavęs Sovnarkomas (liet. Liaudies komisarų sovietas) keliais dešimtmečiais anksčiau už Vatikaną nusprendė pagerbti britų aristokratą kataliką serą Thomą More’ą.

Šis, kaip spėjama, suprato turįs talentais apdovanotą patarnautoją ir ėmėsi globoti jaunuolį bei galiausiai išsiuntė jį į Oksfordą.

Lavindamasis Oksforde, T. More’as įgijo lotynų ir graikų kalbų žinių, tačiau jau po kelerių metų jam teko palikti šią įstaigą ir išvykti į Londoną.

Prie šio sprendimo veikiausiai prisidėjo ne tik J. More’o noras paversti sūnų teisininku, bet ir globėjo J. Mortono mirtis.

Tironas: Henrikas VIII buvo vienas nuožmiausių Anglijos karalių, tačiau nužudė mažiau žmonių nei XX a. siautėję Rusijos, Vokietijos, Korėjos ir Kinijos maniakai. Veikiausiai dėl to, kad jis neskaitė nei „Utopijos“, nei marksizmo veikalų. / Scanpix nuotr.

Naujų permainų pradžia

Teisinė ir politinė T. More’o karjeros aušra (XV a. pabaiga – XVI a. pradžia) iš dalies sutapo su viso žemyno įžengimu į visiškai naują politinę, technologinę ir kultūrinę epochą.

Europiečiai ką tik buvo atradę naujus žemynus vakaruose anapus Atlanto, o viduramžiai iš esmės baigėsi, užleisdami vietą šviesesnėms bei progresyvesnėms Renesanso epochos tendencijoms.

1505 m. T. More’as vedė merginą Joanną „Jane“ Colt (1488–1511), tačiau ji, kaip ir „Utopijos“ autoriaus motina, labai anksti paliko šį pasaulį.

Per savo trumpą santuoką pora spėjo susilaukti keturių vaikų (trijų dukterų ir sūnaus), o nepraėjus nė metams nuo žmonos mirties T. More’as vedė už save vyresnę našlę Alice Harpur (1474–1551).

Matyt, jis vadovavosi prielaida, kad vaikams ir namų ūkiui būtina moteriška ranka.

Spėjama, kad T. More’as buvo gana malonus ir progresyviai mąstantis tėvas.

Jis siekė, kad mergaitės taip pat įgytų gerą išsilavinimą (tais laikais tai buvo labai neįprasta), o A. Harpur dukteriai iš ankstesnės santuokos buvo toks pats geras, kaip ir savo vaikams.

Mėlynbarzdis: per savo gyvenimą Henrikas VIII turėjo šešias žmonas bei daugybę meilužių, o jo skyrybos su pirmąja sutuoktine privedė prie protestantizmo Anglijoje įsitvirtinimo. Savo antrosios žmonos jis vėliau atsikratė paprastesnėmis priemonėmis. / Scanpix nuotr.

Įgijo priešgynos reputaciją

Beveik tuo pat metu jis susipažino ir užmezgė be galo šiltus santykius su kitu garbinamu tos epochos intelektualu, mūsų dienomis prisimenamu Erasmuso iš Roterdamo (1466–1536) pavarde.

Jeigu tikėtume šio olando žinute (apie 1519 m.) vokiečiui Ulrichui von Huttenui (1488–1523), britas buvo tiesiog sutvertas ir suprojektuotas draugystei su kitais žmonėmis.

Pasak portale „historyofparliamentonline.org“ pateikiamos informacijos, T. More’as į parlamentą pateko apie 1503 ar 1504 m.

Ištraukas apie rotaciją tarp miesto ir kaimo skaitantis žmogus, nieko nežinodamas apie T. More’ą ir jo veikalą, veikiausiai pagalvotų susidūręs su Kinijos Liaudies Respublikos disidento ar pabėgėlio iš Šiaurės Korėjos memuarais.

Anot jo dukters Margaret (1505–1544) vyro Williamo Roperio (1496–1578), vos pakliuvęs į valdžią, „Utopijos“ autorius spėjo įgyti priešgynos reputaciją, mat įsitraukė į kivirčą dėl pinigų, skirtų Henriko VII (1457–1509) dukters Margaret Tudor (1489–1541) ir Škotijos monarcho Jameso IV (1473–1513) vedyboms.

Vėliau esą iš kitų intrigantų karalius išgirdęs apie „bebarzdį berniuką, sužlugdžiusį jo siekius“ (angl. „a beardless boy had disappointed all his purpose“).

Neatmestina prielaida, kad šis pasakojimas veikiausiai turi tam tikrą dalį tiesos, tačiau patvirtinti jį gana sunku, o ir T. More’ui bei jo šeimai tą kartą nieko rimtesnio nenutiko.

Požiūris: Didžiosios Britanijos praeityje buvo visko, tačiau net ir į baisius įvykius dalis britų linkę žvelgti su humoru. Šioje nuotraukoje Henriku VIII apsirengęs aktorius valgo saldų simbolį – Big Beną primenantį užkandį / Scanpix nuotr.

Apie svajonių salą

1509 m., mirus Henrikui VII, Anglijos karaliaus sostą perėmė jo sūnus Henrikas VIII (1491–1547), o teisininko bei politiko veikla toliau sėkmingai užsiimantis T. More’as po kelerių metų (apie 1515 m.), kaip spėjama, buvo išsiųstas į kelionę po dabartinius Beniliukso kraštus.

Neatmestina prielaida, kad būtent per šią komandiruotę ir užgimė jo žymiojo veikalo, pasakojančio apie gyvenimą tolimoje nuo likusio pasaulio atsiribojusioje saloje, pradmenys.

Anot kūrinio autoriaus, Utopijos sala savo forma primenanti pusmėnulį, o visa jos pakrantė esanti lyg vienas didelis uostas.

Šios salos įlankoje nėra didelių srovių, tačiau įplaukimas į Utopijos pakrantę be galo pavojingas dėl uolėtos vietovės.

Norint išvengti povandeninių uolų, būtina gerai pažinoti tenykštį vandens kelią, tad kiekvienas prašalaitis, neturintis vietinių locmanų palydos, itin rizikuoja sudužti.

Dėl to esą sala apsaugota ne tik nuo nepageidaujamų smalsuolių, bet ir nuo bet kokio galingo priešo puolimo, o jos gyventojai gali sau leisti prabangą priimti tik tuos svetimšalius, kurių vizito patys nori.

Iš viso saloje yra net 54 miestai, kuriuose vyrauja vienodi papročiai, įpročiai ir įstatymai.

Visi megapoliai yra dideli, gerai pastatyti ir nė vienas jų nėra pernelyg nutolęs nuo kito greta esančio (keliauninkas esą per parą pėstute laisvai galėtų nueiti nuo vienos gyvenvietės iki artimiausiai esančios).

Įtaka: SSRS kūrėjams bei jų bendraminčiams didelę įtaką padarė ne vien marksizmui atstovaujantys mąstytojai, bet ir XVI a. gyvenęs T. More’as. Jo „Utopijoje“ taip pat neegzistavo privati nuosavybė, o miestų gyventojai turėjo atlikti pareigą kaime / Scanpix nuotr.

Apie tobulą valdymą

Kiekvienas miestas bent kartą per metus siunčia tris kompetentingiausius savo atstovus (senatorius) į valstybės sostinę Amaurotą (esančią netoli salos centro) aptarti bendrų visus miestus liečiančių reikalų.

„Kiekvieno miesto jurisdikcija tęsiasi bent dvidešimt mylių, o ten, kur miestai labiau išsiplėtę, jie apima daugiau žemės. Nė vienas miestas nenori plėsti savo ribų, mat žmonės laiko save labiau nuomininkais nei savininkais. Jie visoje šalyje ūkininkams pastatė gerai suprojektuotas ir viskuo, kas reikalinga darbui kaime, aprūpintas sodybas. Į jas paeiliui siunčiami gyventi miestų gyventojai, o jokioje kaimo šeimoje nėra mažiau nei keturiasdešimties vyrų ir moterų, neskaitant poros vergų. Kiekvienai šeimai vadovauja šeimininkas ir šeimininkė, o trims dešimtims šeimų – magistratas“, – pasakojama pirmajame „Utopijos“ skyrelyje „Raphaelio Hythloday’aus diskursai apie geriausią bendruomeninę santvarką“ (angl. „Discourses of Raphael Hythloday, of the best state of a commonwealth“).

Kaip giliai tikinčiam katalikui, T. More’ui nekilo jokių abejonių, kad Romos ir Anglijos konflikte popiežius turi viršenybę Anglijos monarcho atžvilgiu, tad jam neliko nieko kito, kaip tik trauktis iš lordo kanclerio pareigų.

Anot savo viziją dėstančio knygos autoriaus, kiekvienais metais apie dvidešimt šios Utopijos šeimos vieneto narių grįžta į miestą, pragyvenę kaime dvejus metus, o vietoje jų iš miesto atsiunčiami kiti dvidešimt, kad perprastų gyvenimo kaime subtilybes, padedami jame praleidusiųjų metus.

Žemdirbių rotacija esą taikoma tam, kad joks žmogus prieš savo valią pernelyg neužsibūtų provincijoje ir nenusibaigtų dirbdamas žemės ūkio darbus, tačiau, anot pasakotojo, dauguma patekusiųjų į kaimą yra tokie laimingi, kad trokšta čia pasilikti ilgiau.

Iš šio skyrelio gali susidaryti įspūdis, kad toks dalykas kaip privati nuosavybė Utopijoje iš esmės neegzistuoja.

Valstybės aparato kišimasis į žmonių gyvenimą itin stiprus ir visa apimantis, o ištraukas apie rotaciją tarp miesto ir kaimo skaitantis žmogus, nieko nežinodamas apie T. More’ą ir jo veikalą, veikiausiai pagalvotų susidūręs su Kinijos Liaudies Respublikos disidento ar pabėgėlio iš Šiaurės Korėjos memuarais.

Iliustracija: T. More’o knyga „Utopija“ – vienas svarbiausių visų laikų veikalų. Per keletą šimtmečių jis sugebėjo paveikti grožinę literatūrą, politiką ir net kiną bei muziką. / Scanpix nuotr.

Privačios nuosavybės nėra

Su Utopijos miestais pasakotojas skaitytojus supažindina remdamasis sostinės Amauroto pavyzdžiu („Apie jų miestus, išskiriant Amaurotą“ – angl. „Of their towns, particularly of Amaurot“), mat, anot jo, „kas matė vieną šios valstybės miestą, tas iš esmės pažino juos visus („He that knows one of their towns knows them all“).

Amaurotas įsikūręs ant kalvos šlaito, o jo forma beveik primena kvadratą.

Gyvenvietę supa aukšta stora siena su daugybe bokštų bei fortų, o tris jos puses saugo dar ir gilus griovys, tankiai apaugęs erškėčiais, ketvirtąją pusę saugo upė.

Miesto gatvės labai patogios keliauti bet kokiu transportu ir apsaugotos nuo vėjų, o jų pastatai tokie kokybiški ir vienodi, kad visa gatvės pusė iš esmės atrodo it vienas namas.

Šalia namų yra daug puoselėjamų sodų, o kiekvienas pastatas turi du įėjimus (vieną – į gatvės, o kitą – į sodų pusę).

Kaip jau minėta anksčiau, Utopijoje nėra privačios nuosavybės, tad kiekvienas gali įeiti į bet kurį namą, o gyvenamoji vieta keičiama kas dešimt metų burtų keliu.

Savo namų sodus Utopijos gyventojai itin puoselėja, mat malonumą jiems teikia ne tik medžių ir kitų augalų grožis bei kapstymasis purve, bet ir savotiškos lenktynės tarp skirtingų gatvių dėl dailiausio sodo titulo.

Taip pat reikėtų paminėti, kad kiekvienoje gatvėje yra milžiniškos salės, kuriose susirenkama pietauti („Apie jų kelią“ – angl. „Of their traffic“).

Skirtybė: XX a. buvo ne vienas bandymas perkelti Utopiją į realybę. T. More’o sugalvota sala yra be galo turtinga, o SSRS, Kinijos Liaudies Respublikoje ar Šiaurės Korėjoje niekaip nepavyko išvengti skurdo. / Scanpix nuotr.

Be princo neapsieina

Anot skyrelio „Apie jų magistratus“ („Of their magistrates“), kiekvienais metais trys dešimtys šeimų išsirenka savo atstovą, vadinamą sifograntu (angl. „syphogrant“), o dešimčiai sifograntų vadovauja ir jų šeimas globoja dar vienas funkcionierius, vadinamas traniboru (angl. „tranibore“).

Visi sifograntai (jų yra apie du šimtus) iš keturių asmenų katalogo išsirenka princą.

Katalogo kandidatus paprastai pateikia keturių miesto rajonų žmonės, o princo pareigybei išrinktas atstovas ją įgyja visam gyvenimui (pašalinimas įmanomas tik turint nenuginčijamų žinių apie princo pareigas einančio asmens kėslus pavergti žmones).

Traniborai taip pat kasmet renkami iš naujo, o išrinkti susitinka kas trečią dieną ir tariasi su princu dėl valstybės reikalų arba retai pasitaikančių privačių asmenų nesutarimų (į tarybos salę kviečiami ir du sifograntai, kurie taip pat keičiami rotacijos būdu).

Paveldas: teigiama, kad Aleksandro soduose, Maskvoje netoli Kremliaus sienos, daugelį dešimtmečių stovėjo obeliskas, kuriame buvo įamžintos proletarams nusipelniusių intelektualų pavardės, viena jų – T. More’o. / Scanpix nuotr.

Kad niekas nedykinėtų

Pasak skyrelio „Apie jų amatus ir gyvenimo būdą“ („Of their trades, and manner of life“), bene svarbiausias utopiečių užsiėmimas yra žemės ūkis, tačiau, be jo, kiekvienas valstybės gyventojas yra įvaldęs dar ir kokį nors amatą (pvz., kalvystę arba mūrijimą).

Visoje saloje gyventojai dėvi vienodus drabužius, kuriuos skiria vien lytį arba asmeninio gyvenimo statusą (laisvas ar susituokęs) nurodančios žymės.

Anot autoriaus, ši „mada“ niekada nesikeičianti, mat jai priklausanti apranga neteikianti nemalonių pojūčių bei puikiai pritaikyta tenykščiam klimatui (kiekviena šeima pati gaminasi rūbus).

Bene svarbiausia sifograntų užduotis pasirūpinti, kad joks žmogus nedykinėtų.

Para Utopijoje padalinta į 24 val. Šešios jų skiriamos darbui, o aštuonios miegui.

Likusį paros laiką žmogus teoriškai gali tvarkytis savo nuožiūra, tačiau sėdėjimas ir žiūrėjimas į vieną tašką sienoje Utopijoje nėra laikomas moraliu elgesiu, tad kiekvienas utopietis, iki užmigdamas, vis kažką veikia.

Kaip ir kitose totalitarinėse santvarkose, Utopijoje kiekvieną rytą prieš darbo pradžią yra įprasta pravesti instruktažą.

Dalyvauti šiuose renginiuose esą neprivaloma, tačiau dauguma gyventojų į juos ateina savo noru.

Pančiai vergams – auksiniai

Utopijos visuomenė – patriarchalinė (vaikai paklūsta tėvams, žmona – vyrui, jaunesni – vyresniems ir t. t.), o šeimyniniai ryšiai bei kitos nepotizmo apraiškos joje vaidina labai didelį vaidmenį (skyrelis „Apie jų kelią“ – „Of their traffic“).

Kiekvienas miestas padalintas į keturias dalis, o tai, ką kiekviena šeima sukuria ar užaugina, sunešama į specialią vietą, į kurią užsuka kitos šeimos nariai ir nesusimokėję bei nepalikę nieko mainais pasiima tai, ko jiems reikia (susimokėti esą nebūtina, nes visko tiek daug, kad visiems užteksią).

Panaši praktika taikoma ir valstybiniu lygmeniu, mat kartą per metus sostinėje vyksta visų miestų atstovų susirinkimas (po tris nuo kiekvieno), nustatantis, kuriuose miestuose esą pertekliaus ir kuriuose – nepritekliaus („Apie utopiečių keliones“ – „Of the travelling of the utopians“).

Geležį utopiečiai vertina labiau nei auksą ar sidabrą, o šių tauriųjų metalų jie turi tiek daug, kad gamina iš jų naktipuodžius, kėdes bei pančius vergams.

Jeigu žmogus nori pakeliauti po valstybę arba aplankyti kitame mieste gyvenančius pažįstamus, jam būtina gauti sifogranto ir traniboro leidimą, tačiau tą padaryti esą nėra sunku.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Utopijos gyventojai yra tikras darbštumo, praktiškumo, pilietiškumo ir išminties įsikūnijimas, tačiau net ir šioje atsidavusių stachanoviečių apgyvendintoje valstybėje, anot pasakotojo, egzistavęs dar ir vergove vadinamas reiškinys.

Pasak pasakotojo, utopiečiai vergais dažniausiai paversdavę karo belaisvius, kitose vietose išpirktus mirčiai pasmerktus žmones arba asmenis, nuteistus už kokį nors nusikaltimą („Apie jų vergus ir santuokas“ – „Of their slaves, and of their marriages“), tačiau vergų vaikai automatiškai neįgydavę šio statuso.

Vergai Utopijoje pasmerkti nuolatiniam darbui ir bene visada gyvena surakinti grandinėmis, o kiti tautiečiai su jais elgiasi itin blogai.

Taip pat Utopijoje yra vergų, atvykusių iš kitų kraštų bei pasisiūliusių tarnauti vietiniams.

Su šiais esą elgiamasi geriau nei su pirmaisiais, tačiau jiems užkraunama daugiau darbo nei laisviems utopiečiams.

O kokie gi tie baisieji nusikaltimai, už kuriuos baudžiama vergove?

Jų yra įvairių – nuo išvykimo iš gyvenamojo miesto antrą kartą negavus leidimo iki svetimavimo.

Palaiminta eutanazija

Anot autoriaus, utopiečiai labai nemėgsta karo ir veliasi į jį tik tada, kai šio nepavyksta išvengti, pavyzdžiui, pagalbos prašo užpulti draugai arba kai tenka gintis („Apie jų karinę discipliną“ – „Of their military discipline“).

Dar utopiečiai gali veltis į karą, jeigu jų pagalbos prašo su tironija kovojanti tauta.

Kai kurios „Utopijoje“ išsakytos idėjos (pvz., dėl žiaurių bausmių už svetimavimą) iš dalies leidžia kelti prielaidą, kad T. More’as veikiausiai buvo giliai tikintis, labai pamaldus ir į konservatyvumą linkęs žmogus, tačiau šiame kūrinyje pateikta ir tokių sumanymų, kurie kontroversiškai vertinami net mūsų dienoms.

Pvz., anot T. More’o, utopiečiai itin rūpinasi savo senukais bei ligotais asmenimis, tačiau gyvenime neretai atsitinka taip, kad liga tampa nepakeliama našta ne tik pačiam ligoniui, bet ir visai jį supančiai aplinkai.

Susidarius tokiai padėčiai, speciali funkcionierių ir dvasininkų komisija sergančiajam gali duoti leidimą savavališkai pasitraukti iš gyvenimo, t. y. atlikti eutanazijos procedūrą.

Gavus šios komisijos leidimą, savižudybė nebus laikoma nuodėmingu poelgiu (minėtas skyrelis apie vergovę bei santuokas).

Vis dėlto satyra?

Kita progresyvumu dvelkianti utopiečių praktika – religijų įvairovė.

Didelė dalis salos gyventojų garbina vieną, nematomą, protu nesuvokiamą, visa apimančią Dievybę (t. y. išpažįsta religiją, artimą judaizmui, krikščionybei bei islamui), tačiau skirtingose salos dalyse galima aptikti žmonių, garbinančių saulę, mėnulį, planetas ar praeityje dėl gerų darbų išgarsėjusius žmones.

Šią įvairovę iš dalies užtikrina salos įstatymai, įvesti dar valstybės įkūrėjo Utopo laikais, draudžiantys persekioti kitų tikėjimų atstovus ir prievarta brukti savąjį („Apie utopiečių religijas“ – „Of the religions of the utopians“).

Taip pat svarbu paminėti, kad kūrinyje yra vietų, rodančių T. More’ą turėjus humoro jausmą bei gebėjimą pasijuokti iš savęs (tai automatiškai rodytų aukštą intelektą ir asmenybės brandą).

Pvz., jis tvirtina, kad utopiečiai nemėgsta teisininkų, mat laiko juos svetimas niekšybes dangstančiais sukčiais.

Patiems salos gyventojams teisininkų paslaugų nereikia, nes įstatymų čia mažai, o kiekvienas utopietis juos pažįsta kaip savo penkis pirštus (skyrelis apie vergus bei santuokas).

Matyt todėl dalis tyrinėtojų yra linkę „Utopiją“ interpretuoti ne kaip veikalą, siūlantį tam tikrą valstybingumo modelį, o kaip satyrą, t. y. kūrinį, pašaipiai kritikuojantį tam tikrus politinius bei socialinius reiškinius ar procesus.

Susikirtimas su karaliumi

T. More’o karjera valstybės tarnyboje buvo itin sklandi ir sėkminga.

Jam teko pabuvoti ir kanalizacijos komisaru (angl. Commissioner of Sewers), ir karaliaus sekretoriumi bei patarėju, o 1529-aisiais „Utopijos“ autoriui, gavus lordo kanclerio (Lord Chancellor) postą, jo įspūdinga karjera pagaliau pasiekė savąjį zenitą.

Prasidėjus naujam krikščionių skilimui į katalikus bei protestantus, T. More’as liko ištikimas katalikybei (Martiną Lutherį (1483–1546) jis laikė eretiku).

T. More’as, be jokios abejonės, buvo labai vertinamas valstybės tarnautojas, tačiau jo karjerą bei gyvenimą galiausiai sužlugdė Henriko VIII pomėgis vaikytis sijonus.

Iš viso per savo gyvenimą jo didenybė turėjo net šešias žmonas (neskaitant meilužių), o jo noras išsiskirti su pirmąja sutuoktine Catherine Aragoniete (1485–1536) privedė prie konflikto su popiežiumi bei Anglijos bažnyčios atsiskyrimo nuo Romos katalikų.

Šiuo metu yra žinoma, kad Henrikas VIII turėjo romaną su rūmų dama Mary Boleyn (1499–1543), tačiau galiausiai vedė jos seserį, būsimosios karalienės Elžbietos I (1533–1603) motiną Anne (1501–1536).

Vėliau, kaip visi puikiai žino, A. Boleyn buvo apkaltinta būtais ir nebūtais dalykais (neištikimybe, kraujomaiša, išdavyste ir t. t.) bei nukirsdinta, o karalius vedė Jane Seymour (1508–1537).

Šį monarcho hobį T. More’as veikiausiai vertino neigiamai, tačiau jo didenybės konfliktas su popiežiumi banalų paleistuvavimą perkėlė į visiškai naują politinį bei teologinį lygmenį.

Besibaigiant 1534-iesiems (lapkričio–gruodžio mėnesiais), Anglijos parlamentas priėmė vadinamąjį Viršenybės aktą (Act of Supremacy), kuriuo Henrikas VIII buvo paskelbtas tenykštės bažnyčios galva.

Kaip giliai tikinčiam katalikui, T. More’ui nekilo jokių abejonių, kad Romos ir Anglijos konflikte popiežius turi viršenybę Anglijos monarcho atžvilgiu, tad jam neliko nieko kito, kaip tik trauktis iš lordo kanclerio pareigų (1532 m.).

Sulaukė kaltinimų sąmokslu

Dar 1530 m. T. More’as atsisakė prisidėti prie Anglijos dvasininkų ir aristokratų peticijos, raginančios Giulio di Giuliano de Medici (1478–1534, labiau žinomas dvasiniu popiežiaus Klemenso VII vardu) anuliuoti Anglijos karaliaus santuoką, o 1533 m. nedalyvavo renginyje, per kurį A. Boleyn buvo paskelbta karalienė.

Spėjama, kad šis T. More’o gestas supykdė monarchą, o intelektualo priešai bei konkurentai taip pat nesnaudė.

Vienas jų buvo Thomas Cromwellis (1485–1540), tolimas žymiojo Oliverio Cromwellio (1599–1658) giminaitis.

Vėliau Henrikas VIII T. Cromwellį taip pat nukirsdino, tačiau 1533 m. šiam intrigantui dar viskas buvo prieš akis, tad jis ėmėsi darbo surasti ką nors kompromituojančio apie „Utopijos“ autorių.

Pradėjo jis nuo Elizabeth Barton (1506–1534) – jaunos, kiek trenktos vienuolės, su kuria T. More’as buvo susitikęs.

Teigiama, kad E. Barton tvirtino regėjusi pranašiškas vizijas, kuriose skelbta, kad karaliui vedus A. Boleyn, Angliją užklupsiančios klaikios bėdos.

Dėl to virš T. More’o galvos ėmė telktis kaltinimų sąmokslu debesys.

Apkaltintas ir nukirsdintas

1534 m. balandį T. More’as gavo šaukimą prisistatyti į specialią komisiją duoti priesaikos dėl naujo Įpėdinystės akto (First Succession Act), kuriuo remiantis karaliaus ir A. Boleyn vaikai turėjo tapti sosto paveldėtojais.

„Utopijos“ autorius prisistatė į komisiją, tačiau perskaitęs priesaikos ir akto tekstus atsisakė prisiekti.

Komisijos narių įkalbinėjimai ir grasinimai nė kiek nepadėjo, tad galiausiai T. More’as buvo įkalintas žymiajame Londono Taueryje (angl. Tower of London).

Savo laiką kalėjime jis leido kurdamas veikalą „Dialogas su paguoda sunkumams atremti“ („A Dialogue of Comfort against Tribulation“) ir žinutes artimiesiems.

Besibaigiant 1534-iesiems, Anglijos parlamentas įteisino dar vieną – „Išdavysčių aktą“ („Treasons Act“), kurio pagrindu T. More’as galiausiai buvo apkaltintas ir nukirsdintas.

1535 m. liepos 1 d. teisininko T. More’o gyvenime prasidėjo paskutinis teismo procesas, kuriuo siekta oficialiai įrodyti jo kaltę dėl išdavystės.

Ar patyręs įstatymų žinovas turėjo šansų apginti savo garbę bei gyvybę?

Veikiausiai ne.

Juk prisiekusiųjų komisijoje buvo net trys A. Boleyn giminaičiai – tėvas Thomasas (1477–1539), brolis George’as (1504–1536) ir dėdė Thomasas Howardas (1473–1554).

Neatmestina prielaida, kad išvydęs jų veidus „Utopijos“ autorius puikiai suvokė, kad visas šis teisinis farsas, kaip ir prieš egzekuciją vyskupui Johnui Fisheriui (1469–1535) suteiktas kardinolo titulas, tėra paprastas formalumas.