Zuikių istorijos sostinėje: paleiskit, sėdėjau 10 metų

Mitas, kad be bilieto važiuoja tik asocialūs asmenys. Raudonajame keleivių kontrolės autobusiuke išgirsti galima ir besikartojančių, ir neeilinių istorijų: kas antras vėluoja į egzaminą, pas gydytoją, o kai kurie išsisukti bando ir su pažyma, jog kalėjo 10 metų.

Įvairiausia auditorija

Visiškai eilinis "Susisiekimo paslaugų" kontrolierių rytas stotelėje prie Savanorių žiedo ir visiškai neeilinis tiems, kurie palydimi į keleivių kontrolės autobusiuką. Be žinios, kad turėsi sumokėti baudą, prieš tai dar tenka atlaikyti nebylų "kolegų" žvilgsnių teismą: žiūrėk, va, aha, bomžas (-ė), nesumokėjo.

Kad ir kokie skirtingi būtų keleiviai, originalumas akistatoje su kontrolieriais dingsta – visų istorijos, bent jau pradžioje, dažniausiai tos pačios: "nespėjau nusipirkti", "jūsų komposteriai neveikia", "pažymėjau gi, ko norit" (aišku, kai jau įlipo kontrolė) ir pan. Pasiteisinimų versijoms, įskaitant jų variacijas, suskaičiuoti vienos rankos pirštų tikrai pakaktų.

Kur kas linksmiau raudonajame autobusiuke – čia pensininkai skelbia karą elektroninei sistemai, kontrolieriams ir Artūrui Zuokui, dažnas reikalauja baudą leisti susimokėti iš karto (įdomiausia, kad to neleidžiama padaryti; suprask, vengiant korupcijos), o iš savo skriaudėjų gavę baudos kvitą geros dienos palinki triaukščiais keiksmažodžiais bei grasinimais "susirasti ir atsilyginti". Dar būtų galima pasiginčyti, kur drąsos reikia daugiau – ar kur nors talibų knibždančiame Afganistane, ar Vilniaus troleibusuose, kur kumščiais (gerai, jei tik tiek) prieš nosį mojuojama kasdien.

Vėluoja į egzaminus

Per dvi piko valandas, t. y. nuo 8 iki 10 val. ryto, kontrolieriai "aptarnauja" apie 50 be bilieto važiuojančių keleivių. Beje, statistinis zuikis – moksleivis (-ė) arba studentas (-ė), rečiau jais tampa pensininkai, darbingo amžiaus žmonės, tik toliau rikiuojasi bedarbiai ir asocialūs, neblaivūs asmenys. Raudonajame autobusiuke dirba dviese – duomenis užrašantis vyras ir jai padedanti moteris, kuri agresyviai nusiteikusių zuikių tikrai nesulaikytų, jei ne lauke lūkuriuojantis dar vienas jos kolega.

"Paleiskite mane, man egzaminas", – gan dažnas pasiteisinimas sausio viduryje, kai universitetuose – pats egzaminų sesijos įkarštis. Tiesa, dažniausiai kontrolierių širdies tokie pasiteisinimai nesuminkština, tad tenka laukti bendroje nusižengusių eilėje.

"Ar mūsų problema? Tai apie ką galvojote, kai važiavote be bilieto?" – "Apie egzaminą", – paaiškina jauna studentė, kuriai pasiūloma palaukti, esą, po 15–20 minučių procedūra baigsis, nors egzaminas jau ir bus prasidėjęs.

"Tai kur mokotės? Kelintas kursas? Koks egzaminas? Kas dėsto?" – dar vieną, kontrolierių, egzaminą tenka laikyti ir vaikinui. Ir tai – tik po "prisiekusiųjų teismo", t. y. kitiems keleiviams paprašius paleisti jį. Vaikinui išpyškinus, kad mokosi Vilniaus universitete, kad laikys psichologiją ir pavėlavęs gaus skolą, taigi, teks mokėti už mokslą, jo duomenis užsirašęs kontrolierius nusileidžia: "Tai ką darom? Na gerai, pasiskambinsite arba atvyksite po egzamino, gausite kvitą. Mes čia būsim visą dieną."