Prieš 1863–1864 m. sukilimą Vilniuje lankęsi rusai, be įprastų miesto aprašymų, paliko ir vertingų atsiminimų.

Apsistojo "pas Žmurkevičių"

Pirmas iš garsių rusų Vilnių traukiniu pasiekė dramaturgas Aleksandras Ostrovskis. Jis, kaip ir Fiodoras Dostojevskis, apsigyveno netoli stoties – Aušros Vartų gatvėje.

"Yra net viešbučio pavadinimas užfiksuotas – "Žmurkevičiai", bet kur tiksliai prie Aušros Vartų jis gyveno – neaišku. Tad nežinia, kur būtų galima lentelę pakabinti. Vilniui šis žmogus svarbus net ne tuo, ką jis apie miestą rašė, nors savo dienoraštyje jis rašė nemažai, bet tuo, kad jis buvo vienas pirmųjų atvykusių čia tuomet nauja transporto priemone – traukiniu", – dėstė P.Lavrinecas.

Atvyko kaip žurnalistas

Rusai, kurie apsistodavo Vilniaus viešbučiuose, dažniausiai stūmė laiką keliaudami į Vakarų Europą ar laukdami traukinio į tuometį Rusijos pasienio miestą – Veržbolovą (dab. Virbalis). Mena Vilniaus geležinkelio stoties sienos ir liūdnas akimirkas – pro Lietuvos sostinę amžinojo atilsio iš Vakarų Europos keliavo garsaus rusų rašytojo, romano "Mumu" autoriaus Ivano Turgenevo, palaikai.

"Ten keitėsi geležinkelio vėžės plotis ir norint tęsti kelionę reikėdavo persėsti į kitą traukinį. Tad iš Vilniaus visi keliaudavo į Veržbolovą. Nors ne... Ne visai visi – štai žurnalistas Nikolajus Leskovas atvyko būtent į Vilnių", – tęsė pasakojimą P.Lavrinecas.

N.Leskovas Vilniuje atsidūrė 1862 m. po garsaus vietos poeto Vladislovo Sirokomlės mirties, sukilimo išvakarėse, ir praleido čia beveik savaitę. Visi jo kelionės įspūdžiai aprašyti to meto spaudoje.

Žurnalistinio smalsumo vedamas N.Leskovas susipažino su leidėju, literatu ir senienų rinkėju Adamu Kirkoru, lankėsi Verkių dvare. O grafo Eustachijaus Tiškevičiaus buvo pakviestas apsilankyti Vilniaus senienų muziejuje. Tačiau kur gyveno N.Leskovas, iki šiol neaišku.

"Savo raštuose jis teigia, kad gyveno pas pažįstamą, o štai kur gyveno tas pažįstamas ir kokia jo pavardė, niekur nerašoma", – kalbėjo dienraščio pašnekovas.

Nuspėjo artėjant sukilimą

Anot P.Lavrineco, N.Leskovo liudijimai vertingi tuo, kad atspindi Vilniaus gubernijoje tuo metu vyravusią slogią atmosferą.

"Jis rašo, kad važiuojant nuo Diuneburgo (dab. Daugpilis) Vilniaus link vis daugiau žmonių vaikšto su gedulo drabužiais. Šitokia buvo gyventojų protesto prieš caro kariuomenę, 1861 m. Varšuvoje sušaudžiusią demonstrantus, forma. Vilniuje kone kiekvienas ne rusas buvo su gedulo drabužiais. O senienų muziejuje N.Leskovas aprašo situaciją, kai susitinka žmonės gedulo drabužiais ir caro kazokai. Tai buvo jėgos, kurios jau artimiausiu metu turėjo atsidurti skirtingose barikadų pusėse", – pasakojo P.Lavrinecas.

Rusų žurnalistas taip pat stebėjosi vietos gyventojų solidarumu, kalbant apie kovą už savo laisvę.

"Tuomet visoje Rusijos imperijoje buvo įvairių diskusijų, bruzdėjimų. Ir N.Leskovas vilniečių sutarimą priešino pačioje Rusijoje vykusiems ginčams: štai pas mus kiekvienas savo nuomonę reiškia, ginčijasi, riejasi, o čia viskas kitaip – visi į vieną dūdą pučia", – žurnalisto žodžius atkartojo P.Lavrinecas.