Vilnietė dirba savo svajonių darbą: suteikdama antrą šansą kuria vienetinius drabužius

Dėvėtų daiktų gerbėja

Gabrielė kuria vienetinius drabužius moterims, o medžiagų jiems ieško dėvėtų drabužių parduotuvėse. Oversize tipo moteriški marškiniai, kuriuos drąsiai galima vadinti jos vizitine kortele, siuvami iš kelių kokybiškų vyriškų marškinių, kuriuose svarbiausia – apykaklė ir rankogaliai.

„Jeigu jie apsitrynę, sudėvėti – tuomet netinka. Juk tai mano modelių vinis“, – aiškina Gabrielė ir priduria, kad vyriškus marškinius, kitus kokybiškų medžiagų drabužius ji kartais perka ir „Vinted“ platformoje. – Ten randu daugybę stilingų daiktų iš antrų rankų.“

Gabrielė džiaugiasi, kad Lietuvoje vis daugėja moterų, neabejingų antro šanso daiktams, drabužiams. „Kai tik įkėliau savo marškinius į „Antro šanso“ feisbuko grupę, išsyk sulaukiau daugybės naujų sekėjų, gražių komentarų, o ir užsakymų“, – džiaugiasi pašnekovė.

Prie vieno modelio sėdžiu ilgai. Šiandien atrodo taip, o kitą dieną, žiūrėk, jau kitaip: tada perdėlioju viską iš naujo.

Nepakėlė biuro rutinos

Gabrielė pripažįsta – ne iškart pasiekė svajonių tikslą, teko paklaidžioti aplinkui. Mamos paskatinta pasirinko rimtas verslo studijas SMK Aukštojoje mokykloje. Trejus metus krimto verslo abėcėlę, dar dvejus dirbo biure prie kompiuterio, kur nesijautė laiminga. Net pagaudavo save galvojančią apie emigraciją. Tačiau prisiminė, kad per studentų mainų programą vos ištvėrė užsienyje – kankino namų ilgesys.

Galų gale, neištvėrusi biuro rutinos, Gabrielė pabėgo ten, kur, atrodė, bus daugiau bendravimo, žmonių ir šurmulio, – į kavinę. Dirbdama joje susipažino su kita mergina, kuri gamino rankų darbo muiliukus. Pakviesta prisijungti mielai sutiko. Tačiau kaip tik tuomet pasaulį sukaustė koronaviruso pandemija – kavinės užsidarė, muiliukus laikinai išstūmė daug stipresnės dezinfekcijos priemonės.

„Tada supratau, kad atėjo laikas užsiimti tuo, kas visada traukė. Vaikystėje siuvau drabužius barbėms. Per karantiną nusipirkau siuvimo mašiną ir pradėjau įgyvendinti savo svajonę. Iš pradžių siuvau galvos juostas, lankelius, gumytes plaukams. Tačiau plaukų aksesuarų man buvo negana, o didesniems projektams trūko žinių, siuvimo įgūdžių, patirties“, – pasakoja Gabrielė.

Šiokius tokius pradmenis jau buvo įgijusi iš „YouTube“ filmukų, tačiau suprato, kad be profesionalių pamokų nieko nebus. Tuomet ryžosi keisti profesiją dar kartą – įstojo mokytis siuvimo paslapčių į Žirmūnų verslo mokyklą.

Persikvalifikavimo studijos

Pasak G. Damulytės, tai buvo persikvalifikavimo studijos, kuriose ji atrado daug bendraminčių. Šios irgi nebuvo patenkintos įgytomis profesijomis, ankstesniais savo darbais.

„Mes buvome baigusios aukštuosius mokslus, bet taip ir neradusios pilnatvės, nesijautėme sėdinčios savo rogėse“, – kalba Gabrielė. Anot merginos, persikvalifikavimo studijos viską jos gyvenime sustatė į vietas.

G. Damulytės asmeninio archyvo nuotr.

„Praėjusį gruodį baigiau mokslus ir ėmiau galvoti, ką man dabar siūti. Kadangi auksarankių Lieruvoje daug, o pati rinka labai maža – nenorėjau kurti kaip visos kitos. Visuomet mėgau išsiskirti. Pusę mėnesio mąsčiau, naršiau internete, laukiau kokios geros idėjos, kol netikėtai pintereste užkliuvau už minties apie drabužių persiuvimą“, – pasakoja pašnekovė.

Idėja jai buvo priimtina, nes ir pati visąlaik mėgo lankytis dėvėtų drabužių parduotuvėse – ir dėl tvarumo, ir dėl įdomumo, ir dėl drabužių kokybės. Kažką nusipirkdavo, o paskui persisiūdavo pagal save. „Labiausiai mane traukia laisvalaikio stiliaus drabužiai, nes mėgstu rengtis patogiai, laisvai“, – paaiškina Gabrielė.

Netenkina greitoji mada

Pradėjusi daugiau siūti pati, Gabrielė negaili kritikos greitosios mados prekių ženklų drabužiams. „Kaip atmestinai jie pagaminti! Audiniai – patys pigiausi. Panagrinėjus siuvinius iš vidaus kreivos siūlės bado akis – tikrai nesinori tokių drabužių pirkti“, – purto galvą ji.

Pirmuosius oversize tipo marškinius su savo firminiais raukinukais Gabrielė sukūrė sujungusi internete matytus vaizdus su savo fantazija. Visi jie vienetiniai, pagaminti iš spalviškai tarpusavyje derančių vyriškų marškinių. Kodėl vyriškų? „Nes jie kur kas didesni, o moteriškus, kaip ir įvairius džinsinius drabužius, aš paprastai naudoju detalėms“, – aiškina kūrėja.

Nors viskas šiais laikais nepigiai kainuoja – ir pramoninės siuvimo mašinos su specialiais stalais (jas Gabrielei teko įsigyti), ir patalpų nuoma, ir medžiagos – mergina sako, kad ne viskas pinigais matuojama.

„Man kur kas svarbiau savo kūryba suteikti žmogui džiaugsmo. Dažnai moteris, įsigijusi mano kurtą drabužį, parašo ir gražų atsiliepimą, kuris labai paglosto širdį. Tie žodžiai – didžiausias darbo variklis“, – prisipažįsta ji.

Mergaitiškas stilius

Gabrielė mėgsta visas spalvas, išskyrus juodą. „Ypač man patinka pasteliniai tonai. Kuo bloga juoda? Na, ji, mano akimis žiūrint, tinka žmogui, kuris nori susilieti su minia. Aš noriu išsiskirti ir būti matoma“, – aiškina ji.

G. Damulytė labai laukia šiltesnių pavasario orų, kad galų gale nusimestų paltą ir pasipuoštų savo kuriamais stilingais drabužiais pati. Kol kas juos demonstruoja tik savo feisbuko puslapyje „Damu“.

Paprašyta apibūdinti savo rengimosi stilių, Gabrielė šypsosi ir sako, kad jis labai mergaitiškas. „Man patinka visokie mergaitiški dalykai – raukiniai, plačios uždedamos apykaklės… Neseniai sugalvojau naują apykaklių modelį iš dėvėtų vyriškų kaklaraiščių“, – dalijasi naujiena kūrėja.

Paklausta, ar sukurti vieną drabužį užtrunka ilgai, ji linksi galvą. „Juk noriu, kad spalvos derėtų, drabužis neatrodytų lyg pasiūtas iš atliekų. Todėl prie vieno modelio sėdžiu ilgai. Šiandien atrodo taip, o kitą dieną, žiūrėk, jau kitaip: tada perdėlioju viską iš naujo.“

Nesivaiko madų

Ar drabužių kūrėja seka mados tendencijas? „Galbūt jomis labiau vadovaujasi greitosios mados parduotuvės, į kurias jau seniai nebevaikštau. Mano rojus – dėvėti drabužiai, platforma „Vinted“, tam tikros tikslinės feisbuko grupės, kur moterys dalijasi nebereikalingų medžiagų likučiais, atraižomis“, – atvirauja Gabrielė ir priduria, kad jos modelių pagrindas – tvarumas, o mada, kaip žinia, tvarumui priešingas dalykas. Todėl pati labiau orientuojasi į stilių, nes jis nesensta, neturi sezonų.

G. Damulytės asmeninio archyvo nuotr.

Su metais pačios Gabrielės drabužių spinta vis labiau traukiasi, tuštėja. Anksčiau, prisipažįsta, kasdien norėjo rengtis skirtingais drabužiais, o dabar turi keletą mėgstamų, kuriuos kasdien nešioja.

„Jei įsigyju kokį naują drabužį ir keletą mėnesių jo neapsivelku, tuomet parduodu per „Vinted“ programėlę. Kadangi lankantis dėvėtų drabužių parduotuvėse svarbus ir sėkmės faktorius – ką randi, tą ir turi, – visada į jas einu kaip į savotišką loteriją“, – juokiasi pašnekovė, naujus dažniausiai perkanti tik batus ir rankines.

Pailsi sporto salėje

Vienetinių drabužių siuvimas – pagrindinis G. Damulytės užsiėmimas. Iš pradžių ji bandė dirbti namuose, tačiau ilgainiui turėjo kraustytis į išsinuomotas patalpas. „Nebegalėjau pakęsti netvarkos – iškarpų, medžiagų atraižų ir viso kito“, – juokiasi ji.

Savo siuvykloje Gabrielė gali sėdėti ištisas valandas nejausdama nė mažiausio nuovargio. „Eidama savo 29-uosius metus aš pagaliau pirmą kartą gyvenime atsidūriau ten, kur ir turiu būti. Patikėkite, tai didelė laimė!“ – tikina pašnekovė.

Kadangi kūrybininkė viską daro pati – perka dėvėtus drabužius, iš jų konstruoja, siuva naujus modelius, o galiausiai ir pati juos demonstruoja, tai, savaime suprantama, privalo atrodyti nepriekaištingai, todėl kūno linijas dailina sporto klube.

„Kilnoju svarmenis. Varžybose nedalyvauju – sportuoju tik dėl savęs. Noriu gražiai atrodyti, bet pirmiausiai – gerai jaustis. Kadangi visą dieną kūrybinės mintys virte verda, natūralu, kad galva pavargsta. Sportas padeda ją pravėdinti. Kai būnu sporto salėje, galvoju tik apie tai, kad kuo taisyklingiau atlikčiau pratimus“, – aiškina ji.

Viena šypsena daugiau

Paklausta, kaip įsivaizduoja savo ateitį, mergina susimąsto. Spėlioja, kad galbūt ir toliau kurs viena. „Man atrodo, esu iš tų žmonių, kurie mano, kad tik jie patys darbą sugebės atlikti geriausiai. Nežinau, ar ryžčiausi samdyti kitus žmones“, – atvirai kalba ji.

Anot Gabrielės, kai žmogus dirba pats sau – kita kokybė. Kai dirbo samdomus darbus, vis atrodė, kad darbdaviai jos neįvertina, nors pluša ir stengiasi iš peties. „Tuomet pati sau pasakiau: kada nors dirbsiu tik sau ir pati save už tai vertinsiu“, – šypsosi atkakli mergina.

Kaip gimsta nauji modeliai? Įvairiai. Dažnai viskas išeina tarsi savaime, dirbant. „Taip gimė ir naujas marškinėlių modelis atvira nugara. Labai daug minčių į priekį neturiu – kas šauna į galvą tą minutę, tą ir darau“, – prisipažįsta spontaniška kūrėja.

Savo istorija ji nori perduoti žinią, kad svarbiausia gyvenime – klausytis širdies. „Žmonės labai dažnai įsisuka į kasdienę rutiną ir nepastebi, kaip gyvenimas prabėga pro šalį. Gal skaitantis mano istoriją žmogus susimąstys, kad dienas leidžia nemėgstamame darbe ar netinkamų žmonių apsuptyje? Gal ryšis kažką keisti savo gyvenime ir tuomet gatvėje pamatysime dar viena šypsena daugiau!“ – viliasi G. Damulytė.