Vaikai pagalbos ieško dėl prievartos ir konfliktų su bendraamžiais

Emocinė prievarta, bendravimo trūkumas, konfliktai su bendraamžiais ir net tėvų tarpusavio nesutarimai. Visa tai tampa vaikų skambučių savanoriams priežastimi.

Prisiskambinti bando milijonai

Vaikų vargai ir problemos nesibaigia nei per išeigines, nei per šventes. Ne išimtis ir Tarptautinė vaikų diena, minima lapkričio 20 d. Ir per ją, kol daugybė laimingų vaikučių drauge su tėvais ar įtėviais šventė savo dieną, netilo emocinės vaikų pagalbos telefonai. Skambino tie, kuriems pasisekė mažiau.

„Vaikai jau kelintus metus iš eilės skambina tais pačiais arba panašiais klausimais. Santykių su tėvais ir bendraamžiais problemos. Jų neišklauso, jų nesupranta. Net tėvų tarpusavio nesutarimai ir ginčai skaudina vaikus ir nežiodami, ką daryti šiuo atveju, jie skambina mums“, – dienraščiui pasakojo emocinę pagalbą vaikams telefonu teikiančios organizacijos „Vaikų linija“ koordinatorė psichologė Ivona Suchodolska.

„Vaikų linijoje“ dirbantys savanoriai per metus sulaukia daugiau nei 4 mln. skambučių, tačiau atsiliepti gali tik į nedidelę dalį jų – apie 140 tūkst.

„Skambučių pasitaiko įvairių, būna ir papokštavimų, tačiau net į juos reaguojame, nes vaikams labai svarbu bendrauti“, – dėstė I.Suchodolska.

Telefono griebiasi ir darželinukai

Jauniausiems, skambinantiems pagalbos telefonu, nėra nė šešerių. Vos išmokę naudotis telefonu vaikai kreipiasi į savanorius pagalbos ir ne tik.

„Būna, kad vaikas skambina, nes jis elementariai neturi su kuo pabendrauti namie. Nors tokios problemos kaip emocinė prievarta ar atvejai, kai tėvai muša vaikus, labai opios. Tačiau dažni atvejai, kai vaikas nori pasidalyti savo džiaugsmais, pasiekimais, tačiau nėra kas jį išklauso“, – pasakojo I.Suchodolska.

Bemaž pusė visų skambinančių priklauso 11–15 metų amžiaus grupei, apie ketvirtadalis visų skambinančių – iki 10 metų.

„Amžius būna vienas iš nedaugelio kriterijų. Sužinome tai, ką dažniausiai patys vaikai mums pasako. Kartais pasako vardą. Orientuojamės į vienkartinį kontaktą, kad vaikai galėtų išsipasakoti, nes juk kai kurios problemos negali būti sprendžiamos telefonu“, – dėstė pašnekovė.

Teikia trumpalaikę pagalbą

„Vaikų linijos“ vadovas ir vaikų psichologas Robertas Povilaitis teigė, kad į vaikų problemų sprendimą turėtų aktyviau įsijungti valstybė. Visų pirma, peržiūrėdama savo veiklos šioje srityje prioritetus.

„Kai kurių paslaugų pas mus per daug, o kai kurioms skiriama gerokai per mažai dėmesio. Pavyzdžiui, dideli pinigai skiriami globos įstaigų tinklui, tačiau tuo pat metu vis dar mažai dėmesio skiriama prevencijai, kad vaikas galėtų likti šeimoje, kad būtų mažiau smurto, patyčių atvejų“, – teigė R.Povilaitis.

Pasak psichologo, jeigu valstybė imtųsi daugelio atvejų prevencijos, vaikas galėtų likti šeimoje. Būtų gerokai mažiau ir kitų problemų, tokių kaip tėvų girtavimas ar jų nemokėjimas auklėti savo vaikų.

„Egzistuoja tokia programa, skirta vienišoms motinoms padėti, kai į namus ateina slaugytoja, ji padeda susitvarkyti. Juk nemažai tokių motinų piktnaudžiauja alkoholiu, namie vyrauja smurtas. Tokiems įvykiams reikia užbėgti už akių ir taip išsaugoti šeimą. Be to, tėvus reikia mokyti, kaip auklėti vaikus be smurto, kad nekiltų noras lupti“, – kalbėjo psichologas.

Pasak R.Povilaičio, Lietuvoje vis dar per mažai nemokamų paskaitų, kuriose būtų aiškinama, kaip tinkamai auginti savo atžalas.

„Pabandykite surasti nemokamus kursus, kur galėtumėte mokytis, kaip tinkamai auklėti vaikus. Tai bus labai sunku“, – pabrėžė pašnekovas.

Skiria daugiau jėgų

Vakarų Europoje, pasak pašnekovo, sėkmingai įgyvendinama Pozityvios tėvystės programa, kurios rezultatas – mažiau globos namuose atsiduriančių vaikų.

„Be to, tenai net nėra tokių globos namų kaip pas mus. Ten stengiamasi padaryti taip, kad net globos įstaigos būtų maksimaliai panašios į šeimą. O štai Norvegijoje tokių dalykų kaip kūdikių namai net neegzistuoja. Jeigu nutinka tokia nelaimė ir kūdikis lieka be tėvų, jam greitai surandama šeima“, – kalbėjo pašnekovas.

Kaip dar vieną tinkamo požiūrio į vaikus pavyzdį R.Povilaitis pateikė Švediją. Psichologas papasakojo, kaip rimtai į vaikų patyčių problemą žiūrima šioje valstybėje.

„Pas juos vienas mažiausių patyčių procentų ir vis vien jie į tai žiūri labai rimtai. Problemos, palyginti su mūsų, nedidelės, tačiau vis vien joms skiriama labai daug dėmesio. Todėl jos ir neįsišaknija“, – pabrėžė R.Povilaitis.

Statistika

„Vaikų linija“ per metus priima 140 tūkst. vaikų ir paauglių skambučių pačiais įvairiausiais klausimais.

1 proc. visų skambinančių būna iki 6 metų

23 proc. – nuo 7 iki 10 metų

45 proc. – nuo 11 iki 15 metų

31 proc. – vyresni nei 15 metų