V. Šapranauskas palydėtas į paskutinę kelionę

Sekmadienį popiet į paskutinę kelionę aktorių Vytautą Šapranauską palydėjo artimieji, draugai, bendražygiai ir gerbėjai. Urna su jo pelenais palaidota Antakalnio kapinėse, menininkų kalnelyje.

Šeštadienį urna su aktoriaus palaikais buvo pašarvota žvakių nušviestoje Vilniaus mažojo teatro scenoje. Nuo pietų iki vėlyvo vakaro nepaprastai talentingam Lietuvos aktoriui, humoristui ir laidų vedėjui V. Šapranauskui pagarbą atidavė ne tik jo bendražygiai teatre ir kine, bet ir muzikos, pramogų pasaulio žmonės bei daugybė jo talento gerbėjų.

Sekmadienį jau nuo ankstyvo ryto prie Mažojo teatro nešini baltais žiedais pradėjo rinktis žmonės. Teatro prieigose nusidriekė minia paprastų piliečių, kurių atminty gerbiamas V. Šapranauskas išliks kaip didis aktorius.

12 val. Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnyčioje už Anapilin iškeliavusį aktorių buvo laikomos šv. Mišios.

Po 15 val. nešant V. Šapranausko urną iš Mažojo teatro ir katafalkui važiuojant Gedimino prospektu, jis buvo išlydėtas gedinčiųjų žmonių plojimais. Aktorių taip pat palydėjo kolegos, nešini gėlėmis.

Antakalnio kapinėse žmonės pradėjo būriuotis likus gerai valandai iki aktoriaus V. Šapranausko laidotuvių. Menininkų kalnelyje vilniečiai rinkosi su baltų gėlių žiedais, kaip ir kvietė iš gyvenimo pasitraukusio velionio artimieji.

Procesijai atvykus į Antakalnio kapines paskui nešamą urną ėjo velionio V. Šapranausko sūnus Gytis ir dukra Judrė, draugai, kolegos. Menininkų kalnelio gretose sustojo keliatūkstantinė žmonių, atėjusių palydėti aktoriaus į paskutinę kelionę, minia.

Gražiais ir padrąsinančiais žodžiais prie kapo V. Šapranauską prisiminė teatro režisierius Rimas Tuminas, aktorius Arūnas Sakalauskas, velionio pusbrolis.

„Jis buvo mūsų teatras, kūrėjas. Negaliu neprisiminti džiaugsmingų akimirkų. Su juo buvo linksma. Galbūt gyvenimas spendžia mums didesnes pinkles, žabangas... Nepasiduokit vardan Vytauto atminimo. Mums teatralams – tai skaudi netektis, negalim jo smerkti. Jaučiam visi tą kaltės dalelytę... Jis džiugino mus visus, laimino ir mylėjo. Tegul jo meilė mumyse gyvena“, – sakė R. Tuminas.

A. Sakalauskas gyrė V. Šapranausko talentą vaidinti ir pavadino jį mūsų širdžių aktoriumi.

„Jis degė kaip kometa, ėmė iš gyvenimo viską. Jis taip vaidino, kad aš užmiršdavau, jog man reikia vaidinti. Vytautas buvo mūsų širdžių aktorius. Dzūkijos kaime septynerių metų vaikas paklausė manęs, ar pažįstu V. Šapranauską. Atsakiau, kad taip. Vaikas sakė, kad jam būtų didžiausia laimė nors trumpai su juo pasikalbėti, – kalbėjo A. Sakalauskas. – Jis buvo komikas su ašara akyse. Jo akyse buvo būties skausmas. <...> Nekaltinkim savęs, tai buvo jo pasirinkimas.“