Günteris Grassas, Wisława Szymborska, Josifas Brodskis, Czesławas Miłoszas – žmonės, be kurių neįsivaizduojama ne tik XX a. literatūra, bet ir Vilnius.

Nusipelnė mūsų miestui

Sostinėje būta ne vieno Nobelio literatūros premijos laureato, tačiau, ko gero, nė vienas taip nepamilo Lietuvos sostinės ir tiek daug apie ją nerašė, kaip poetas ir eseistas Cz.Miłoszas. Kodėl Vilnius pasirodė toks mielas šio žmogaus širdžiai ir ką jis jame atrado, dienraščiui sutiko papasakoti Vilniaus universiteto Polonistikos katedros dėstytoja docentė Teresa Dalecka.

Anot pašnekovės, pokalbį reikėtų pradėti nuo to, jog Vilniui Cz.Miłoszas pirmiausia svarbus ne tuo, kad yra pelnęs Nobelio premiją, o tuo, kad yra tapęs tikru miesto piliečiu, žmogumi, ištyrusiu kiekvieną sostinės gamtos kampelį.

"Jeigu bandytume vardyti vietas, kuriose Vilniuje yra buvęs rašytojas, tai reikėtų daryti labai ilgai. Štai Vilniaus universiteto K.Sarbievijaus kiemelis – čia Cz.Miłoszas studijavo. Kosto Kalinausko gatvėje buvusioje Žygimanto Augusto gimnazijoje jis mokėsi, gyveno ant Tauro kalno buvusiame bendrabutyje, o sekmadieniais su draugais keliaudavo", – savo pasakojimą pradėjo T.Dalecka.

Ištyrinėjo sostinės užkampius

Sekmadienius rašytojas leisdavo su draugais Bastūnų klube. Jaunuoliai traukdavo pėsčiomis į Trakus, Markučius ar prie Žaliųjų ežerų.

"Jie traukdavo ten, kur daugiau gamtos. Kiek Cz.Miłoszas gyveno Vilniuje, tiek gyvavo ši jo tradicija – sekmadieniais keliauti po Vilniaus apylinkes, grožėtis jomis", – dėstė pašnekovė.

Jau vėliau apibendrindamas tiek keliones, tiek savo gyvenimą Vilniuje Cz.Miłoszas parašė knygą apie Vilnių "Pradedant nuo mano gatvių".

"Tai nėra gidas po Vilnių ar po atmintinas vietas. Greičiau tai vietos, kurios buvo svarbios pačiam Cz.Miłoszui. Pavyzdžiui, jis rašo, kad susitikdavo su draugais ir pas vieną jų sėdėdavo balkonėlyje Liejyklos gatvėje. Tad kiekvienas gali į tą vietą nueiti ir pamatyti, kur buvo rašytojas", – teigė pašnekovė.

Valdžia ištrėmė į Varšuvą

Cz.Miłoszas kaip ir daugelis to meto poetų ar rašytojų nebuvo turtuolis, bet savo talentu išgarsėjo ir tapo populiarus. Be Bastūnų klubo, jis taip pat buvo daugelio kitų būrelių ir susivienijimų narys.

"Nors šis žmogus studijavo teisę, tačiau turėjo laiko dalyvauti įvairių draugijų veikloje. Bene garsiausia jo drauge su kitais to meto poetais įkurta grupė "Žagary". Vienu metu jie net leido specialų savo kūrybos priedą – iš pradžių prie populiaraus Vilniaus dienraščio "Slowo", o vėliau perėjo į "Kurier Wileński" redakciją", – pasakojo pašnekovė.

1935 m. Cz.Miłoszas pradėjo dirbti Vilniaus radijuje, o 1937 m. dėl savo kairuoliškų pažiūrų buvo atleistas ir perkeltas dirbti į Varšuvos radiją.

"1940-aisiais, karo metais, jis buvo trumpam atvykęs į Vilnių. Ir antrą kartą į šį miestą sugrįžo tik po 52 metų pertraukos – 1992 m., kai Lietuva jau buvo nepriklausoma valstybė", – pabrėžė T.Dalecka.

Išgarsino Lietuvą pasaulyje

52 metai, praleisti užsienyje, daugiausia emigracijoje Prancūzijoje ir Kalifornijoje (JAV), neištrynė Lietuvos ir Vilniaus Cz.Miłoszui iš atminties. Dienraščio pašnekovė be jokių dvejonių linkusi rašytoją vadinti žmogumi, labiausiai Lietuvą garsinusiu užsienyje.

"Niekas tiek daug neparašė eseistikos apie Lietuvą, kiek jis. Visuomet savo kūriniuose jis sugrįždavo į Lietuvą, nors nuo 1960 m. gyveno Kalifornijoje. O kai tik atsirado galimybė, 1992 m. jis atvažiavo į Lietuvą ir iki pat savo mirties lankėsi čia ne kartą", – prisiminė pašnekovė.

Atvežė Nobelio laureatus

Grįžęs į gimtinę po ilgos pertraukos Cz.Miłoszas paliko jai neįkainojamą dovaną – skyrė poezijos tomelį "Lietuva po 52 metų". O 2000 m. Vilniui įteikta antroji ir paskutinė poeto dovana – mieste susitiko garsiausi XX a. literatai, beveik visi Nobelio literatūros premijos laureatai.

"Galima sakyti, kad tais metais Liejyklos gatvėje susitiko net keturi Nobelio premijos laureatai. Nes buvo G.Grasas, W.Szymborska, Cz.Miłoszas, o jie susirinko tam, kad atidengtų atminimo lentą dar vienam Vilniuje ne kartą viešėjusiam Nobelio literatūros premijos laureatui – poetui Josifui Brodskiui. Beje, šis Cz.Miłoszą vadino vienu iškiliausių XX a. rašytojų", – teigė pašnekovė.

Šie žmonės susitiko pasikalbėti apie istoriją, Vilniaus daugiakultūriškumą. "Jų susitikimas vyko ir Rotušėje. Tad ši vieta taip pat svarbi kalbant apie Cz.Miłoszą ir Nobelio premijos laureatus", – pabrėžė T.Dalecka.

Dosjė

Czesławas Miłoszas gimė 1911 m. Šeteniuose, Lietuvoje.

1921 m. su šeima persikraustė į Vilnių.

1929 m. baigė mokslus Žygimanto Augusto gimnazijoje ir įstojo į Vilniaus universiteto Humanitarinį fakultetą, o po dviejų savaičių perėjo į teisę.

1934 m. gyveno Paryžiuje.

1935 m. ėmė dirbti Vilniaus radijuje.

1936 m. pasirodė knyga "Trys žiemos".

1937 m. perėjo dirbti į Varšuvos radiją.

Po Antrojo pasaulinio karo dirbo Lenkijos kultūros atašė JAV, vėliau Prancūzijoje.

1951 m. paprašė politinio prieglobsčio Prancūzijoje.

1953 m. apdovanotas Europos literatūros premija "Prix Littéraire Européen".

1961 m. tapo Kalifornijos Berklio universiteto Slavų kalbos ir literatūros katedros profesoriumi.

1980 m. gruodį Švedijos mokslų akademijoje Stokholme Cz.Miłoszui įteikta Nobelio literatūros premija.

1992 m. gegužę po 52 dvejų tremties metų sugrįžo į Lietuvą, Kaune poetui suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas.

2001 m. suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas.

2004 m. rugpjūčio 14 d., eidamas 93-iuosius gyvenimo metus, mirė savo namuose Krokuvoje, Lenkijoje.

2011 m. Lietuvoje buvo paskelbti Cz.Miłoszo metais.

Kūryba buvo šventas dalykas

Su Josifu Brodskiu susipažinome 1966 m. vasarą, kai jis, aplinkybėms susidėjus, atvažiavo pas mus į Vilnių. Po to jis Lietuvoje lankėsi dar keletą kartų. Bet pirmas kartas buvo ypač įsimintinas, nes tada Josifas pas mus Liejyklos gatvėje, kur dabar yra jo atminimo lenta, vakarais valgomajame, sėdėdamas prie didelio apvalaus stalo, skaitė savo eiles. Su Josifu labai greitai susidraugavome ne tik mes – aš, mano brolis Audronis, mano žmona Elė, bet ir mūsų draugai – Tomas Venclova, Pranas Morkus, Juozas Tumelis, Virgilijus Čepaitis, Ina Vapšinskaitė. Taip atsitiko, kad tą patį rudenį mudu su žmona persikėlėme į Leningradą, kur mūsų draugystė su Josifu dar stiprėjo ir gilėjo. ...> Pats Josifas kasdieniame gyvenime nebuvo "poetiškas". Tarkim, T.Venclovai tais laikais nebuvo galima cituoti jo paties eilių – jis užsiplieksdavo ir imdavo kokį nors garsą leisti, kad užglušintų jo eilėraščių skaitymą. Kartą du maskviškiai poetai paprašė manęs paskaityti kelis Tomo eilėraščius. Aš perskaičiau lietuviškai ir pažodžiui išverčiau. Apie tai sužinojęs Tomas pora mėnesių su manim nekalbėjo. Jam kūryba buvo šventas dalykas. Jis jautė baimę paleisti savo eiles į viešumą. O Josifas – visiška priešingybė. Jis parašo eiles ir vakare ateina jų parodyti: "počitaju stiški".

Iš Ramūno Katiliaus straipsnio "Josifas Brodskis", spausdinto Josifo Brodskio knygoje "Vaizdas į jūrą", Vilnius, 1999 m.