Lietuvės sėkmės istorija: verslas Londone ir kvietimas studijuoti Harvarde

- Ar mokslas tokioje prestižinėje įstaigoje garantuoja gerą darbą?

- Taip, po studijų Harvarde dažniausiai nedirba tik tie studentai, kurie patys pasirenka nedirbti. Išties jaučiasi šios institucijos svoris. Mes juokaujame, kad, jei nori, kad atsidarytų kokios durys, reikia numesti „H bombą“ – paminėti, kad studijuoji Harvarde – ir žmonės mielai sutinka skirti laiko pokalbiui.

Tačiau yra ir kita prestižinių universitetų pusė. Čia studentai stoja ne tam, kad gautų bet kokį darbą. Daug jų, ypač magistro lygyje (JAV stojant į magistro studijas jau reikia turėti bent keletą metų darbo patirties), turi stiprius profilius ir varžosi dėl ypač konkurencingų darbo vietų.

Bet kuriuo atveju yra svarbu suprasti, kad plikas diplomas, kad ir koks prestižinis jis bebūtų, savaime darbo negarantuoja. Metai darbo patirties – ne prasėdėtas laikas, o pasiekimai teikia didžiausią vertę.

Be to, darbo paieška yra dinamiškas ir aktyvus procesas, o ne vien CV išsiuntimas ir sėdėjimas kaip keksui. Rekomendacijos, palaikomi ryšiai su bendradarbiais, tinklaveika yra didžioji dalis sėkmės. Tiek ISM Vadybos ir ekonomikos universitete, tiek Harvarde karjeros skyrius kala į galvas, kad nuo pat studijų pradžios prašytume informacinių interviu, palaikytume ryšius su darbdavių atstovais, pavyzdžiui, kreiptumėmės į juos kaip ekspertus kurso projektams, tam, kad, prireikus, jau turėtume ryšį su jais.

- Kokie įspūdžiai po daugiau nei pusmečio Harvarde? Gal galėtumėte išskirti vieną ar kelis dalykus, kurie jus labiausiai nustebino tokio lygio universitete?

- Pažinus ne vien tik Harvardą, bet ir JAV švietimo sistemą apskritai, mane labiausiai nustebino požiūris į aukštąjį mokslą. JAV vos trečdalis populiacijos turi bakalauro diplomą ir apie 10 proc. turi magistro laipsnį. Universitetinis išsilavinimas čia nėra norma. Be to, kadangi vidutiniškai kas antras įstojęs iškrenta, vien universiteto baigimas – tų ketverių metų išgyvenimas – savaime turi vertės.

JAV yra visokių lygių aukštojo mokslo įstaigų, bet prestižiniai universitetai čia nenaudoja trijų dalykų, kurie, deja, yra Lietuvos aukštojo mokslo sistemos ramsčiai. Čia beveik nėra vadinamųjų srautinių paskaitų, beveik nėra egzaminų ir visiškai nėra tolerancijos nepažangumui.

Harvarde labai retai galima rasti tradicinę paskaitą su dėstytoju, kelias valandas kalbančiu šimtui žmonių. Čia plačiai naudojama vadinamoji apverstos klasės (angl. „flipped classroom“) metodologija, kur studentas intensyviai ruošiasi paskaitai, namie perskaito teoriją, o klasės laikas naudojamas diskusijai apie medžiagą, gilesniam jos įsisavinimui ir pritaikymui praktinėse situacijose. Iki pusės galutinio pažymio sudaro aktyvus dalyvavimas paskaitoje, todėl energingos ir apgalvotos studentų diskusijos yra didelė mokymosi proceso dalis.