Lemiamomis tėvynei valandomis Povilo Plechavičiaus asmenybė iškildavo tarsi vėliava, kuri suburdavo tūkstančius kovotojų, tačiau tik nedaugeliui buvo žinomos žmogiškosios generolo savybės, jo būdas. Apie tai pasakoja trys jo dukterėčios.

Prezidentas privengė generolo

Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje atidengiant paminklą generolui P.Plechavičiui dalyvavo viešnia iš JAV. Tai – P.Plechavičiaus dukterėčia Regina Legeckytė-Ošlapienė.
Jos mama Elena buvo mylima P.Plechavičiaus sesuo, kartu su būsimuoju generolu augusi vienuolikos vaikų Žemaitijos bajorų šeimoje. Būtent ji, Elena Plechavičiūtė, slapta atgabendavo ginklų broliams Povilui ir Aleksandrui, baigusiems Rusijoje karo mokyklą ir 1918-aisiais grįžusiems į Lietuvą kovoti su  Žemaitijoje siautėjusiomis plėšikų gaujomis.

Broliai Plechavičiai už savo pinigus apginklavo ir apmokė pirmuosius savanorius. Po 1926 m. valstybinio perversmo, kuriam vadovavo P.Plechavičius, šalies Prezidentu tapęs A.Smetona suteikė P.Plechavičiui  brigados generolo laipsnį ir pasielgė labai netikėtai: išleido į atsargą.

R.Legeckytės-Ošlapienės nuomone, A.Smetona taip pasielgė todėl, kad bijojo kieto būdo kariškio, jo nepakantumo autokratijai ir užuominų Prezidentui neatidėliojant sušaukti naują Seimą.

Vaikus mylėjo savotiškai

"Išėjęs į atsargą, dėdė nusipirko prie Šiaulių dvarą. Kartu su dėdės šeima gyveno ir mano mama, padėdavusi prižiūrėti jo vaikus. Jam nepatikdavo, kai vaikai verkdavo ar siausdavo. Generolas mylėjo vaikus, bet savotiškai – sakydavo, kad į juos daug maloniau žiūrėti, nei klausytis jų spygavimų. Tuo metu dvare gyveno ir du dideli dresuoti šunys, kuriuos dėdė labai mylėjo už jų klusnumą", – prisiminė R.Legeckytė-Ošlapienė mamos pasakojimus.

P.Plechavičius turėjo automobilį. Grįždamas namo, pradėdavo signalizuoti dar už kilometro. Jo ir sesers vaikai, išgirdę tuos garsus,  bėgdavo jo pasitikti.

Stengėsi vienyti šeimą

1941 m. birželį du generolo broliai, o trečiojo – šeima buvo išvežti į Sibirą, P.Plechavičiaus sesuo Elena su vyru ir dukrele, baigiantis karui, nutarė pasitraukti į Vakarus. "Palangoje mus susirado dėdė Povilas. Jo pažintys lėmė, kad mes greitai perėjome Lietuvos sieną", – pasakojo R.Legeckytė-Ošlapienė.  P.Plechavičius buvo ką tik ištrūkęs iš Salaspilio koncentracijos stovyklos, kurioje buvo vokiečių kalintas už jo įkurtos Lietuvos vietinės rinktinės karių atsisakymą stoti į SS dalinius ir vokiečių kariuomenę.

"Vokietijoje dėdė Povilas stengėsi, kad likę gyvi jo broliai ir seserys gyventų šalia vieni kitų", – pasakojo generolo dukterėčia. R.Legeckytė-Ošlapienė. Sibire jau buvo mirę P.Plechavičiaus broliai Kazys ir Aleksandras, nebuvo gyvų ir trijų seserų.

Charizmą jautė visi

Gyvenimas JAV garsiajam kariškiui nebuvo rožėmis klotas – jis dirbo plieno fabrike ir gyveno su keliomis jį prižiūrėjusiomis giminaitėmis, o ne su šeima – žmona, dviem sūnumis ir dukra.

"Dėdė traukė žmones lyg magnetas. Aplink jį būrėsi JAV lietuvių bendruomenė: generolas sutelkė šaulius, romuviečius, skautus, birutietes, organizavo sekmadienines lietuviškas mokyklas vaikams, labdaros vakarus", – teigė R.Legeckytė-Ošlapienė. Tačiau P.Plechavičiui nepavyko, kaip Vokietijoje, suburti artimuosius gyventi vienus šalia kitų.

 Bet su šeimos nariais generolas palaikė ryšius. Bendravo ir su atskirai gyvenusiais sūnumis, ypač su vyresniuoju Povilu. Šiuo metu JAV, Klivlande, tebegyvena jaunėlis P.Plechavičiaus sūnus Norbertas, įkopęs į devintą dešimtį.

Gamino puikius koldūnus

Generolas iki gyvenimo pabaigos išliko tiesaus stoto, tvarkingas, mėgo pasišnekėti su jį lankiusiais buvusiais karininkais, nevengė sukiotis virtuvėje – jo pagaminti koldūnai skoniu buvo nepralenkiami. Beje, gyvendamas Lietuvoje, labai mėgo silkę ir žemaitišką kastinį su karštomis bulvėmis.

Į gyvenimo pabaigą P.Plechavičiaus sveikata smarkiai pašlijo, ir sesuo Elena įtaisė jį į gerus senelių namus. Mirė jis vienišas ligoninėje 1973-iųjų gruodį.

Šiandien organizuotų savigyną

Kita P.Plechavičiaus dukterėčia – beveik du dešimtmečius Plungės rajone, Kalniškiuose, gyvenanti brolio Aleksandro dukra Alina Veigel atstatė čia buvusios sodybos pastatus, įrengė maniežą ir augina sportinius žirgus.
Alina anksti neteko mamos ir broliuko, o 1941 m. birželį – tėvo. Mergaitė liko viena kaip pirštas, tačiau dėdė Povilas ja pasirūpino – vokiečių okupacijos metais samdė šeimininkę, kol mergina su daugeliu lietuvių pasitraukė į Vakarus.

A.Plechavičiūtė-Veigel tvirtina, kad dėdė Povilas visada stebėjosi, kodėl lietuviai 1940 m. nesipriešindami įsileido rusų kariuomenę (generolas tuo metu buvo Vokietijoje). Ji įsitikinusi, kad, jei dabar jos dėdė būtų gyvas, jis organizuotų savigynos būrius prieš smurtautojus Lietuvoje.

Neįvykdyta paskutinė valia

"Viename vokiečių archyve aptikau Hitlerio laišką Himleriui. Tame laiške fiureris stebėjosi: koks kvailys galėjo lietuviams duoti šautuvus?! Hitleris turėjo galvoje 1944 m. vasarį dėdės organizuotą Vietinę rinktinę, kurios vokiečiams nepavyko nuginkluoti", – paaiškino A.Veigel.

Pašnekovė išgyvena, kad iki šiol į Lietuvą negrįžta P.Plechavičiaus palaikai. "Dėdė yra man sakęs, kad norėtų, jog jo pelenai būtų išbarstyti virš Baltijos jūros, tačiau šią valią turėtų įvykdyti JAV gyvenantis Plechavičiaus sūnus. Deja, niekas apie tai nešneka", – apgailestavo A.Plechavičiūtė.

Įsimintina degtukų dėžutė

P.Plechavičiaus brolio Mamerto dukra – gydytoja Vita Plechavičiūtė-Jauniškienė gyvena Kaune. Ji neatsimena savo garsiojo dėdės, nes kartu su mama ir sese 1941-aisiais buvo išvežtos į Sibirą.

Vitai įstrigo atmintin keli mamos pasakojimai apie P.Plechavičių. Mama tvirtino, kad P.Plechavičius buvo giliai tikintis žmogus. Nukelti skrybėlę ir persižegnoti, važiuojant pro bažnyčią, jam buvo įprasta.

Generolui nestigo išradingumo, originalumo. Štai brolio Mamerto vestuvių proga jis, priklaupęs ant vieno kelio, įteikė brolio išrinktajai degtukų dėžutę. Iš pradžių jaunamartė įsižeidė, bet vėliau, atidariusi dėžutę, apstulbo – ten gulėjo 1000 litų.

Paminklas plechavičiukams

Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugoma studentų korporantų kepurė, kuria P.Plechavičius mėgo pasipuikuoti. Saugomas ir po generolo mirties jam įteiktas Vyčio Kryžiaus ordino Didysis Kryžius. Yra išlikusių itin dailiu generolo braižu rašytų laiškų, kuriuos taip pat ketinama padovanoti muziejui

Generolo dukterėčios įsitikinusios, kad geriausia dovana likusiems gyviems plechavičiukams būtų pakartotas Juozo Viržonio knygos "Už laisvę kovotojams – tokia lemtis" leidimas. Mat ši knyga pašvęsta plechavičiukų likimams.
P.Plechavičiaus dukterėčia Regina pasiryžusi skirti leidybos reikalams nemažą sumą pinigų, tačiau be Krašto apsaugos ministerijos paramos ši knyga – paminklas Vietinei rinktinei – nepasieks skaitytojų.