Kaip tyla tapo XXI amžiaus prabangos preke

Norėdami įsikurti Vilniaus senamiestyje šiandien daugiausiai paklosite už būstą atokesnėse gatvelėse, nors dar prieš 10 metų brangiausios buvo Gedimino prospektas ir Vokiečių gatvė. Pokyčio priežastis paprasta – svarbiausios miesto arterijos tapo per daug triukšmingos.

Visiems pažįstama situacija: po ilgos darbo savaitės nusprendėte pagaliau pailsėti ir išsimiegoti, tačiau šalimais gyvenantys kaimynai turi kitų minčių ir jau nuo ankstyvo šeštadienio ryto pradeda remonto darbus. Ramybę sudrumsčia gręžimo ir kalimo garsai, tad nebeturite kitos išeities, kaip tik keltis iš lovos ir virtis kavos. Ar niekada nekilo klausimas – kiek sutiktumėte sumokėti už ilgesnę poilsio valandėlę?

Šiandien daugelis už tylą mokėti ryžtasi ne tik rinkdamiesi kur gyventi. Norėdami išvengti triukšmo žmonės pinigines praveria ir pirkdami automobilį ar buitinę techniką.

Net ir biurų darbuotojai, neiškęsdami aplinkui nuolat girdimo ūžesio, vis dažniau ausis užkemša garsą izoliuojančiomis ausinėmis, už kurias nepagaili sumokėti ir per 500 litų.

Iš kur tas triukšmas?

XIX amžiuje gyvenęs vokiečių filosofas Arthuras Schopenhaueris savo knygoje „Pesimizmo studijos“ rašė, kad „Triukšmas yra įžūliausia pertraukimo forma – jis ne tik pertraukia, bet ir sujaukia mintis“.

XXI amžiuje žmogus gyvena nuolatinėje pertraukimų lavinoje: didžiulis tiesiai į išmanųjį telefoną kišenėje plūstantis informacijos srautas – pranešimai iš socialinių tinklų, elektroniniai laiškai, naujienos – vis nutraukia koncentraciją.

Prie tylos troškimo bent iš dalies prisideda ir padidėjęs streso lygis. Neseniai paskelbti specialistų paieškos portalo cvmarket.lt atliktos apklausos rezultatai atskleidžia, kad net 88 proc. dirbančių Lietuvos gyventojų teigia darbe patiriantys didesnį ar mažesnį stresą.

Iliustratyviai norą pabėgti nuo triukšmo atspindi ir tai, kad vis daugiau žmonių mieliau renkasi rašyti trumpąsias žinutes, o ne skambinti. Pavyzdžiui, JAV nuomonių tyrimų instituto „Pew Research Center“ apklausa parodė, kad vienas iš trijų amerikiečių, esant galimybei, renkasi rašyti SMS.

Tyli kaimynystė

„Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkos tyrimų departamento vadovas Saulius Vagonis išskyrė, kad tyli aplinka visų pirma labiau rūpi brangesnio būsto pirkėjams. Tačiau jis taip pat sakė, kad tyla yra subjektyvi sąvoka.

„Vieniems tylu miške, kitiems – toliau nuo judresnių magistralių, vaikų darželių ar ligoninių, tretiems – tai ramesnė senamiesčio gatvė“, – pasakojo pašnekovas.

S. Vagonis pabrėžė ir tai, kad per pastaruosius 10 metų nekilnojamojo turto rinka Vilniaus senamiestyje šiuo požiūriu stipriai pasikeitė. Anksčiau paklausiausi ir brangiausi būstai buvo Gedimino prospekte ir Vokiečių gatvėje, o dabar jų vietą užėmė Gaono, Stiklių, Žydų ir kitos gatvės.

To priežasčių yra kelios. Iš dalies pokytį lėmė padidėjęs klegančių turistų srautas. Taip pat pasikeitė ir namų pirmų aukštų struktūra – anksčiau dominavo įvairios parduotuvės, o šiandien daugiausia pasilinksminimo įstaigos, kurios, ypač vakarais, kelia triukšmą.

Būsto kainoms užmiestyje triukšmas taip pat turi įtakos. „Gali būti nuostabus namas, tačiau jei jis yra triukšmingoje vietoje, pirkėjai nemato prasmės jame gyventi“, – sakė S. Vagonis.

Jo teigimu, konkretaus ramybės norinčio kliento segmento išskirti negalima – tylios aplinkos nori visi.

„Žinoma, ekonominio būsto ieškantiems, pavyzdžiui, jaunoms šeimoms, tai svarbu mažiau, tačiau bendrai – tai tipiniai žmonės. Jei nori gyventi name, tyla yra svarbu, nes kitaip kyla klausimas – kodėl gyventi ne bute?“ – svarstė ekspertas.

Pasivažinėjimas tyloje

Žurnalo apie automobilius „TopGear“ vyriausiasis redaktorius Renaldas Gabartas sakė, kad tendencija gaminti kuo tyliau dirbančius automobilius buvo visada. Tačiau jis taip pat pastebėjo, kad dėl to atsiranda ir problemų.

„Pėstiesiems gali būti nesaugu, jei jie visiškai negirdi artėjančio automobilio“, – sakė R. Gabartas.

Tyliausiai dirba hibridinių automobilių ir elektromobilių varikliai, bet pašnekovo manymu, vien tik tyla jie vairuotojų sužavėti negalės. Šiems, ypač Lietuvoje, svarbiausia yra tai, kiek sunaudojama degalų ir kokia yra automobilio išlaikymo kaina.

Be to, pakankamai tyliai galima važiuoti ir įprastu automobiliu. Tačiau už tai reikia sumokėti.

„Viskas priklauso nuo triukšmo izoliacijos. Pirminis jo šaltinis – variklis – gali būti vienodas dviejuose skirtinguose automobiliuose, bet sėdint salone garsas gali skirtis kardinaliai“, – pažymėjo R. Gabartas.

Anot jo, pigiausiai ir brangiausiai sukomplektuotų automobilių kaina gali skirtis dvigubai. Kaip vienus tyliausių modelių R. Gabartas įvardino neseniai išbandytą „Lexus LS 600h L“ ir „Mercedes-Benz“ C klasės automobilius.

Tiesa, „TopGear“ atstovas pažymėjo, kad šiandien nedaugelis automobilių gamintojų ryžtasi savo detales gaminti individuliai.

„Tai daro „Honda“, tačiau tokie, kaip „Ford“ arba „Volkswagen“, naudoja dalis, gaunamas iš tų pačių tiekėjų“, – pasakojo pašnekovas.

Kaip vieną įdomesnių sprendimų R. Gabartas įvardijo galimybę į saloną leisti tokį garsą, kokio nori vairuotas, pavyzdžiui, labiau sportiško arba tylesnio variklio.