Jautrus vaikas šiais laikais – nuostabu

Teko daug išmokti

Pernai edukologijos studijas baigęs Rytų kovos menų meistras pripažįsta, kad jam pačiam reikėjo daug išmokti, kad galėtų dirbti su vaikais. Buvo labai įdomu suvokti, kad gerumas, nuolaidžiavimas toli gražu ne visada yra gerai. Atrodytų, nesinori įskaudinti žmogaus, todėl jam nusileidi, o vėliau tai sukelia tik dar sudėtingesnes situacijas. Tad jam pačiam reikėjo išmokti nubrėžti aiškias ribas, kurios būtų griežtos, bet tai nebūtų bausmė.

"Pavyzdžiui, vaikams reikia minutę išsėdėti ramiai, ir vienas vaikas niekaip neišsėdi ar specialiai maištauja. Jeigu bandau su juo tartis, derėtis, ateityje jie po truputį visi "užlipa ant galvos". Tada pagalvoju: ne, palauk, iš tikro taip elgtis patogu yra man, nes aš nenoriu jo įskaudinti. Bet vaikui šioje situacijoje būtų daug geriau, jei aš pasakyčiau: buvo susitarimas, tas susitarimas dabar pažeistas, todėl tu turi penkias minutes pasėdėti ant suoliuko, bet tai nėra bausmė – tai yra tam, kad tu susikauptum ir galėtum toliau dalyvauti pamokoje. Kai nusileidi, nes nenori kažko įskaudinti, iš tiesų pats esi silpnas, nes nori pasirodyti esąs geras, – sakė A.Zaidovas. – Gebėjimas atskirti, kur yra emocija, kur yra žmogus, vaikas, jo patirtis. Kovos menuose turime tokią labai sudėtingą sąvoką – fudošim. Išvertus – "nepajudinama širdis". Nepajudinama, tai nereiškia, kad tavęs niekas nejaudina. Tai yra gebėjimas nepasiduoti emocijai. Tai nereiškia būti abejingam – tai reiškia gebėti atskirti savo emocijas nuo kito žmogaus. Nes pasitaiko tikrai sunkių situacijų, būna, kai vaikas neturi ribų ar nekontroliuoja savęs. Kaip toje situacijoje elgtis? Tu situaciją suvoki, tu esi empatiškas, bet vaikas jos nesuvokia. Tu turi išlikti tvirtas ir nepasiduoti emocijoms, kad galėtum jį suvaldyti."

Kai nusileidi, nes nenori kažko įskaudinti, iš tiesų pats esi silpnas, nes nori pasirodyti esąs geras.

Kita vertus, mokytojas teigė dabar jau puikiai galintis chaosą salėje paversti drausme ir atvirkščiai. Jam kartais patinka vaikams viską leisti: jie ima ginklus, kamuolius, dūksta, laksto, triukšmauja, tačiau pakanka suploti rankomis – stoja tyla. Vaikai sugeba iš vienos būsenos staiga "persijungti" į kitą, ir tai jiems tikrai pravers gyvenime.

Švietime ar bet kokiame kitame vaikų ugdyme, anot A.Zaidovo, yra ta nematoma pusė, ko žmogus išmoksta. Pavyzdžiui, jeigu mokykloje mokiniui nuolat sakoma: tu dabar sėdėk, tylėk ir tik klausyk, jis ne tik mokykloje taip elgiasi, bet ir gyvenime, bijo kažką pasakyti, užduoti klausimą. Kovos menas irgi turi tą nematomą pusę, ko žmogus išmoksta – įgyja tam tikrų būdo savybių, sugebėjimų, net filosofinį požiūrį į daug ką.

Patyčios netoleruojamos

Apsilankiusieji "Nindzių mokykloje" iškart pastebi, kad bene labiausiai netoleruojamas dalykas čia – patyčios. Ir nors A.Zaidovas mano, kad kartais kalbant apie patyčias "lazda perlenkiama", pats mokykloje netoleruoja net šio reiškinio apraiškų – kiekvienas atvejis pastebimas ir į kiekvieną reaguojama, apie tai kalbamasi.

"Vaikai ateina su įvairiomis patirtimis. Pamenu, treniruotes lankė vaikas, kuris buvo labai jautrus. Kartą kažką garsiau sušukau ir jis pradėjo verkti. Mama klausė, ką jai su tuo daryti. Patariau – nedarykite nieko. Jautrus vaikas – nuostabu šiais laikais. Bet kas yra svarbu – jam reikės išmokti su tuo gyventi, – įžvelgė mokytojas. – Kai kas mano, kad svarbu dar vaikystėje "užsiauginti tvirtą odą". Toks pasakymas mane gąsdina, nes "augindamiesi tvirtą odą" mes tampame grubesni ir apatiški, neprisileidžiame žmonių ir nesugebame jų pajausti, o tai nėra gerai."

A.Zaidovo manymu, kur kas svarbiau suformuoti sveiką vaiko požiūrį į save. "Jeigu prieina prie tavęs ir sako: "tu asilas", kokia tavo reakcija? Aš galiu įsižeisti, galiu supykti, o galiu paklausi, ar gražios mano ausys. Svarbu, kaip sugebu reaguoti. Būna įvairių situacijų ir kartais ta mūsų reakcija, gebėjimas nereaguoti jautriai, net jeigu mus įžeidė, mums padeda. Gebėjimas suvokti, kad bėdų turi ne tu, o tas, kuris tyčiojasi ar įžeidinėja. Tik problema, kad mes, suaugę, tą suvokiame, galime apie tai pakalbėti, O vaikai yra labai emocionalūs, jiems kiekvienas žodis labai skaudus. Tai jautrus klausimas, apie tai reikia šnekėti su vaikais ir, manau, labai gerai, jeigu vaikas namuose gali apie tai pasikalbėti, atrasti viduje balansą."

Ir ninjutsu kovos menas nemažai padeda siekiant tą balansą atrasti. Jį įvaldęs žmogus tampa atviresnis įvairiems žmonėms – tiek geriems, tiek blogiems, nes jaučiasi saugesnis. O juk gyvename bendruomenėje, kur visokių žmonių yra, tad su visokiais ir teks susidurti. Bet ta įvairovė ir įdomi, ir būtina, nes per santykį su kitais mes geriau pažįstame save.