Jautrus vaikas šiais laikais – nuostabu

Patirtis – Japonijoje

37-erių vilnietis A.Zaidovas – Rytų kovos menų meistras, Bujinkan asociacijos Lietuvoje vadovas. Bujinkan – tai senovės Japonijos tradicijomis grįstas kovos menas. Pasaulyje bujinkan daugeliui žinomas kaip ninjutsu mokykla. Ninjutsu yra karinis menas, taktika ir mąstymo būdas. Jį praktikuojantis asmuo populiariai vadinamas nindze.

"Pagrindinis šio kovos meno tikslas – išmokyti kiekvieną išlikti emociškai ir fiziškai saugų bet kur ir bet kada: mokykloje, troleibuse, kieme ar kasdienėse akistatose su sunkumais, – sakė A.Zaidovas. – Rytų kovos menų technikos elementų ir pagrindinių principų išmokstame visų pirma pažindami bei suprasdami save, būdami atidūs aplinkai, gebėdami atlikti užduotis drauge. Bujinkan treniruočių pamatas – tai tolerancija grįstas santykis su kitais ir savalaikis asmenybės ugdymasis, formuojamas palaipsniui įgyjamų žinių bei motyvuojantis įveikti vis naujus iššūkius. Šį augimo procesą įgyvendiname kalbėdami, sportuodami, treniruodamiesi, žaisdami ir stebėdami."

Perprasti filosofiją, kuria A.Zaidovas vadovaujasi gyvenime, nelengva net suaugusiajam. Vaikai to net ir nemėgina daryti – jie tiesiog mėgaujasi bendravimu su mokytoju, jiems kiekvienas užsiėmimas – lyg žaidimas. Bet mokytojas įsitikinęs, kad kada nors gyvenime jie supras, ko iš tiesų buvo mokomi "Nindzių mokykloje". Taip, kaip kažkada suprato ir pats A.Zaidovas.

Jis Rytų kovos menais pradėjo domėtis nesulaukęs dar nė dešimties, apie 1990-uosius. Pirmasis jo treneris buvo Zenonas Urbonas, kadaise pradėjęs ir ninjutsu judėjimą Lietuvoje. A.Zaidovas iki šiol prisimena trenerio rengtas vasaros stovyklas – šiuolaikiniai vaikai tokias jau vargu ar "patemptų".

"Pamenu ir dieną, kai supratau, jog būtinai turiu atrasti būdą nuvykti į Japoniją. Tuomet man buvo penkiolika. Svajojant apie šią šalį mano sielą apimdavo žodžiais neapsakomas pojūtis. Besitreniruojant kuo toliau, tuo labiau stiprėjo mano noras pažinti Japoniją kaip unikalios kultūros lopšį ir papildyti ninjutsu kovos meno patirtį ten esančiame nindzių dojo," – prisimena A.Zaidovas.

Baigęs mokyklą jis turėjo progą išvažiuoti į Airiją – studijuoti anglų kalbos ir dirbti. Ši kelionė smarkiai pakeitė gyvenimą, nes būtent Airijoje jis sutiko mokytoją, kuris važinėjo į Japoniją mokytis kovos meno. Jis jaunuolį ir paskatino siekti savo tikslo. Tiesa, pasiruošimas pirmajai kelionei užtruko net trejus metus: intensyvios treniruotės, kuklus gyvenimas taupant bilietams ir pragyvenimui, kad Japonijoje galėtų išbūti kuo ilgiau. Ir pagaliau 2005-aisiais pasiektas tikslas...

"Dabar, kai kasmet bent porą kartų mėnesiui ar dviem sugrįžtu į Japoniją, dažnai kyla klausimas: kam tada man viso to reikėjo? Bet aš turėjau iš arčiau pažinti tas senas tradicijas ir gyvenimo būdą, – sakė A.Zaidovas. – Ar mano tikslas yra tai perimti? Ne, aš niekada nebūsiu japonas. Kitas klausimas, kaip tie dalykai, kuriuos pasiėmei, manifestuoja tavo gyvenime, kokį poveikį ta patirtis, kurios pasisemi, daro tavo kasdienybei? Pavyzdžiui, kai vaikai ateina į "Nindzių mokyklą", kokias patirtis jie įgauna? Gal kovos meno, gal tampa atsparesni, ne tokie jautrūs. Kaip tos patirtys jiems padeda gyventi čia ir dabar? Kažkas yra pasakęs: suaugusieji mokykloje moko vaikus apie gyvenimą, bet ne gyvenimo. Tad tas važiavimas į Japoniją yra būtent mokymasis vadovaujantis pavyzdžiu. Ir kasdieniame gyvenime vaikai mokosi vadovaudamiesi pavyzdžiu – jie mato, kaip mes, suaugusieji, tarpusavyje bendraujame, apie ką šnekamės, kaip elgiamės, ir jie tai kopijuoja."

Tikslai skiriasi

Pasak Rytų kovų meistro, tėvai vaikus į "Nindzių mokyklą" atveda turėdami skirtingų tikslų. Kai kurie sako, kad jis niekur kitur būreliuose negali pritapti, nes turi per daug energijos. Kiti tiesiog nori, kad vaikas pajudėtų, numestų svorio, atsitrauktų nuo kompiuterio ar geriau jaustųsi.

Vaikų tikslai dažniausiai būna visai kiti – jie eina dėl to, kad nori būti nindzės, įsivaizduoja, kad jie kovos, mušis, ir net nepastebi, kad iš tiesų jie sportuoja, o tai yra labai svarbu.

"Esu tikras, kad dauguma mokyklos auklėtinių nesimankština rytais, o čia mes darome mankštą – bent du kartus per savaitę, ir tai jau šis tas. Laikui bėgant tai tampa įpročiu ir jie patys pradeda mankštintis namuose. Atrodytų, dvi valandos judesio per savaitę yra labai nedaug. Bet svarbu, kas įvyksta po to. Gal kai kurie užsidega ir nori daugiau judėti. Tad svarbu ne tik tai, ką jie daro treniruotės metu, bet ir tai, kaip tas paveikia jų gyvenimą, kaip jie po truputį keičiasi, kaip formuojasi jų ateities siekiai", – sakė A.Zaidovas.

Jeigu mokykloje mokiniui nuolat sakoma: tu dabar sėdėk, tylėk ir tik klausyk, jis ne tik mokykloje taip elgiasi, bet ir gyvenime.

Jį džiugina faktas, kad vaikai noriai lankosi "Nindzių mokykloje", tačiau tai, jo teigimu, ne jo vieno nuopelnas. Mat treniruotėje yra trys "elementai" – mokytojas su asistentais, vaikai ir erdvė, kurioje viskas vyksta. Ir visi šie trys elementai kuria atmosferą, tarpusavio santykius. Vaikai yra labai skirtingi, ir pagrindinis mokytojo tikslas – stengtis kiekvieną pajausti ir suprasti. Nepaisant to, jog kai kurie vaiko poelgiai atrodo nepriimtini – vaikas kažką grubiai pasako ar yra piktas – dauguma jų neturi kažkokio sąmoningo tikslo kažką blogo padaryti, jo širdis dažniausiai yra pakankamai tyra, o toks elgesys – tik spontaniška, emocionali reakcija į tam tikrą situaciją.

"Dirbti su vaikais nelengva, reikia daug ištvermės, kai turi juos suvaldyti. Aš kartais juokauju: jeigu tu gali suvaldyti 20 vaikų grupę, tai ir 1 000 suaugusiųjų būrį galėtum suvaldyti, – sakė mokytojas. – Žinoma, yra įvairių tų suvaldymo būdų – gali griežtai pasakyti, nedrausmingus išmesti arba įvesti daug taisyklių. Bet bujinkan įdomus tuo, kad leidžia tau būti savimi. Kai yra daug taisyklių, kai tau pasako, kaip tu turi elgtis arba ko negalima daryti, tada viskas daug paprasčiau – tereikia tų taisyklių laikytis. Tačiau kai draudimų mažai, tu būni savimi, tą "save" patiri treniruotėje. Todėl būna daug emocijų, situacijų, kurias tenka stabdyti, apie jas šnekėtis. Vaikai taip geriau pažįsta save ir auga. Jeigu jie ateitų žinodami, jog kažką blogo tris kartus padarys ir juos išmes, po kurio laiko liktų tik patys stipriausi arba patys drausmingiausi. Bet ar savo augimui ir tobulėjimui tiek vieni, tiek kiti ką nors gaus?"

A.Zaidovas teigė į kiekvieną treniruotę žiūrintis kaip į meno kūrinį. Kartais susirenka labai skirtingi vaikai – skirtingos jų emocijos, skirtinga dinamika. Todėl čia ypač svarbi atmosfera. Ir tada labai praverčia patirtis, įgyta Japonijoje, kur pas Bujinkan mokyklos įkūrėją ir dabartinį lyderį Hatsumi Masaaki suplūsta, pavyzdžiui, apie 200 žmonių, ir galima stebėti, kaip keičiasi jo būdas, kaip keičiasi treniruotė, jos dinamika. Tas pats ir dirbant su vaikais – tu gali būti labai techniškas, bet to nepakanka. Jeigu treneris negeba "skaityti" tos atmosferos, negeba perprasti vaiko, nepajėgia kaip rentgenas jo "nuskenuoti", suprasti, su kokia emocija jis šiandien atėjo, nieko gero nebus.