Gėlių karalienę žadinkime atsargiai

Po žiemos miego bundančias rožes reikia prižiūrėti itin atidžiai.

Kauniečiams gerai žinomi rožių augintojai Ona ir Ričardas Elijošiai primena – po žiemos šio gėlės nesprogsta ne todėl, kad yra nušalusios, o todėl, kad iššutusios. Žiemą joms labai kenkia dažni atlydžiai ir oro trūkumas po eglišakių ir sniego našta. Štai kodėl taip svarbu kovą kuo anksčiau jas atidengti.

„Pasirodžius pirmiems kovo saulės spinduliams, šiek tiek atidenkime rožes, kad jos gautų daugiau oro ir dienomis nešustų, o naktimis, spustelėjus šaltukui, nenušaltų. Danga galutinai nuimama tik tuomet, kai nebepranašaujamos didelės šalnos. Geriausiai šį darbą atlikti ūkanotą dieną, nes stipri kovo saulė rožėms pavojinga – gėlės gali „apdegti“, – aiškino R.Elijošius.

Vienas svarbiausių pavasario darbų rožyne – genėjimas. Genima du kartus. Pirmojo genėjimo metu (vos pradėjus rožėms sprogti) nukarpomi pajuodę šakų galiukai, aštriu sekatoriumi iki pat kamieno nupjaustomos smulkios nereikalingos šakutės, negyvi stagarai ir dagiai, pašalinamas silpnesnis iš kelių ūglių, augančių krūmo apačioje iš vienos vietos.

Kai rožės pusiau išsprogs, jas vėl reikės genėti. Apžiūrėjus visus krūmus, patariama palikti tik pačius stipriausius pumpurus. Galima genėti mažai (nukerpama tik rožės viršutinė dalis), vidutiniškai (nukerpama apie pusę ūglio) ir daug (paliekami tik 20 cm ilgio ūgliai su keliomis akutėmis).

R.Elijošius pataria miniatiūrines rožes genėti mažai (jų krūmeliai ir taip žemi), daugiau palikti daugiažiedžių (floribundinių) rožių šakučių, o didžiažiedžių (arbatinių – hibridinių) – mažiau. Parko ir pusiau laipiojančių rožių taip pat nereikia daug genėti. Verta atkreipti ypatingą dėmesį į laipiojančias rožes. Dauguma jų žiedus sukrauna ant antrų metų ūglių, todėl iškerpamos tik senos, kelerių metų ir jau sukamblėjusios neproduktyvios šakos, nukerpami pajuodę, negyvi likusių šakų galiukai. Stiebinės (štambinės) rožės genimos atsižvelgiant į tai, kokios grupės ir veislės rožės įskiepytos. Beje, rožes galima genėti iki pat žiemos.

Atidengus rožes, jas reikia ir patręšti. Pagrindiniam tręšimui geriausiai tinka organinės trąšos (mineralines trąšas reiktų naudoti papildomam tręšimui): perpuvęs raguočių mėšlas ir kompostas. Labai naudinga rožes mulčiuoti. Aplink krūmelį apdedama organinių trąšų ir lengvai užberiama kraikinėmis durpėmis. Pastaraisiais metais pradėta mulčiuoti ir susmulkinta medžių žieve (mada atkeliavo iš vakarų Europos).

Nors prižiūrint rožes yra rūpesčių, tačiau jų grožis ir auginant patirtas džiaugsmas su kaupu atlygina įdėtą triūsą.

Rožių priešas

Viena pavojingiausių rožių ligų pavasarį – degligė: rausvai rudos su violetiniais kraštais didokos dėmės ant stiebų ir ūglių. Kai dėmės apima visą ūglį, likusi augalo dalis nugelsta ir nudžiūsta. Rožės labiau nuo degligės nukenčia tuomet, kai žiemą po šių gėlių dangomis ilgesnį laiką būna teigiama temperatūra. Deglige susirgusius krūmus neretai apninka ir kekerinis puvinys, kuris vėliau pažeidžia žiedpumpurius ir žiedus. Tad nudengus ir nugenėjus rožių krūmus, reikia kuo greičiau juos nupurkšti. R.Elijošius pataria rožes purkšti įvairiais preparatais nuo grybelinių ligų: 1 proc. Bordo skiediniu, 0,5 proc. vario oksichloridu, 0,2 proc. fundazolu, 0,05 proc. efektoriumi, 0,02 proc. kanditu ir kitais fungicidais.