Beglobiai daugiabučių kiemuose: kaip elgtis?

Taip LRT.lt sako Vilniaus gyvūnų globos namų veterinarijos gydytoja Agnė Stasiūnienė. Informaciją, kokia organizacija už tai atsakinga kituose miestuose, galima gauti savivaldybėje.

Vilniaus gyvūnų globos namų veterinarijos gydytoja A. Stasiūnienė pasakoja, kad Vilniaus miesto gatvėse pamačius be šeimininko besiblaškantį gyvūną prašoma skambinti telefonu 1355 bet kuriuo paros metu.

„Beglobius gyvūnus sugaus Vilniaus gyvūnų globos namų sanitarai. Globos namuose keturkojus apžiūrės veterinarijos gydytojai, reikalui esant – suteiks būtinąją veterinarinę pagalbą. Sugauti sergantys gyvūnai pirmiausia gydomi. Jei reikia rimtesnės pagalbos, kreipiamės į veterinarijos klinikas.

Vis dėlto pasitaiko atvejų, kai pas mus patenka visiškai nukaršę ar sunkiomis onkologinėmis ligomis sergantys gyvūnai. Beviltiškais atvejais tokius gyvūnus tenka užmigdyti. Tokie atvejai nėra dažni – 2017 metais teko užmigdyti 3 šunis“, – sako A. Stasiūnienė.

Pasak pašnekovės, jeigu gyvūnas žymėtas, Vilniaus gyvūnų globos namų darbuotojai susisiekia su jo šeimininku, jeigu ne – po dviejų savaičių karantino jis gali būti atiduotas kiekvienam pageidaujančiam ir galinčiam užtikrinti gyvūno gerovę.

„Keturkojai Vilniaus gyvūnų globos namuose gyvena tol, kol sulaukia to savojo, jam skirtojo [šeimininko]. Šiuo metu pas mus po stogu naujų namų laukia 31 šuo ir 11 kačių. Vidutiniškai gyvūnai pas mus užsibūna apie du mėnesius, tačiau turime ir „veteranų“, kurie pas mus gyvena jau beveik metus“, – kalba veterinarijos gydytoja.

Prašo ne bijoti, o padėti

„Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ komandos narė Elena Rutkauskaitė sako, kad beglobių gyvūnų bijoti tikrai nereikia, o jiems padėti – labai svarbu.

„Reikėtų daugiau žmogiškumo. Jei pastebime sergantį, sužalotą katinuką, reikėtų bent suteikti jam veterinarinę pagalbą. Taip, yra ir ligotų kačiukų, bet jie atsiranda ne savaime, o dėl netinkamo žmonių elgesio: žmonės dažnai juos išmeta ir pasmerkia gyvenimui lauke. Ir tikrai yra ne viena istorija, kada net labai ligotas ir užsikrėtęs gyvūnas gerų žmonių dėka suranda namus ir pradeda karališką gyvenimą.

Reikėtų daugiau žmogiškumo. Jei pastebime sergantį, sužalotą katinuką, reikėtų bent suteikti jam veterinarinę pagalbą.

Kad ir kiek yra prieglaudų, dažniausiai jos visos perpildytos, todėl negali iš karto padėti. Jei žmogus randa sužeistą katę, visų pirma turėtų pasirūpinti veterinarijos paslaugomis. Čia visuomet iškyla pinigų klausimas, bet šiais laikais galima pamėginti paprašyti žmonių pagalbos viešoje erdvėje. Jie dažnai būna tikrai neabejingi ir padeda, o jau tuomet galima ieškoti, kur tą katinuką priglausti – gal yra draugų, galinčių suteikti laikiną globą, o gal per tą laiką atsirastų vieta prieglaudoje“, – kalba E. Rutkauskaitė.

A. Stasiūnienė pabrėžia, kad susirgti gali ir namuose auginamas gyvūnas, todėl pamačius benamį gyvūną neverta išsyk baimintis dėl jo ligų.

„Laiku nepaskiepytą, į lauką net neišleidžiamą gyvūną gali užkrėsti ir pats šeimininkas, netyčia namo parnešęs prie bato „prikibusį“ virusą. Žinoma, laukinukui tapti ligos nešiotoju tikimybė didesnė, todėl jei įtariate, kad gyvūnas ligotas – nesiartinkite prie jo, o apie tai praneškite gyvūnų globos ir kontrolės tarnyboms ar kitoms atsakingoms organizacijoms“, – sako ji.

Laisvai gatvėje bėgiojantis – benamis

Veterinarijos gydytojos A. Stasiūnienės teigimu, bet kuris gatvėje laisvai bėgiojantis gyvūnas yra traktuojamas kaip benamis, kuriam kyla įvairių pavojų, pavyzdžiui, būti partrenktam automobilio.

„Todėl net ir esantys su antkakliu yra gaudomi. Juolab kad laisvai bėgioti šunims sostinės gatvėmis neleidžia ir Vilniaus miesto savivaldybės patvirtinta tam tikra gyvūnų laikymo tvarka.

Tiesa, reikia atkreipti dėmesį, kad pastaraisiais metais Vilniaus kiemuose galima pastebėti kačių su nukirptu kairės ausies galiuku – tai skiriamasis programos „Pagauk – sterilizuok – paleisk“ kačių bruožas. Tai – sterilizuotos katės, kurios gyvena savo teritorijoje. Jos nebesiveisia, į savo teritoriją neįleidžia kitų kačių ir efektyviai mažina pavojingus užkratus nešiojančius graužikus“, ­– pažymi pašnekovė.

Pasak jos, ši programa leidžia humaniškais būdais užkirsti nekontroliuojamą beglobių gyvūnų populiacijos augimą ir stabdyti užkrečiamų ligų plitimą. Bendrovės „Grinda“ skaičiavimais, 2015 metais pagal šią programą buvo kastruoti 446 gyvūnai, 2016 – 392, 2017 – 590. „Beje, sostinės senjorai savo augintinius Vilniaus gyvūnų globos namuose gali nemokamai sterilizuoti, paskiepyti ir pažymėti mikroschemomis“, – atkreipia dėmesį A. Stasiūnienė.

Daugiabučių kiemų katėmis kai kurie mielai pasirūpina

E. Rutkauskaitė pasakoja, kad organizacija „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, rudenį vežiodama maistą daugiabučių kiemų katėms, kurioms savivaldybė yra įrengusi namelius (šėryklas), susipažino su daugiabučiusoe gyvenančiais ir mielai jomis pasirūpinančiais žmonėmis.

„Bendravome su žmonėms, kurie yra atsakingi ir šeria ten gyvenančius katinukus. Didžioji dalis jų yra pensininkai, tačiau iš savo mažų pensijų juos kastruoja, nes jei yra šėrykla, ten gyvenantys katinai privalomai turi būti sterilizuoti ir kastruoti. Taip pat, jei pastebi ligos požymių, žmonės kreipiasi į veterinarus“, – pasakoja E. Rutkauskaitė.

Paklausta, kaip atpažinti, ar gyvūnas lauke – tikrai benamis, o gal šeimininkų išleidžiamas pasivaikščioti, pašnekovė siūlo juos stebėti keletą dienų.

„Jei kyla abejonių – tai naminis gyvūnas ar benamis, reikėtų keletą dienų pastebėti. Naminiai dažnai nebūna išbadėję, anksčiau ar vėliau pareina namo. Galima pakabinti skelbimų, juose pasiteirauti, ar gyvūnas turi namus, nurodyti telefono numerį, o šeimininkai, tikėtina, atsilieptų.

Tikrai pasitaiko atvejų su šunimis, kurie bėgioja gatvėmis, pusė miesto tuos šunis gaudo, galvoja ką daryti, o tuomet atsiranda šeimininkai ir pareiškia, kad šunys taip savarankiškai vaikšto į lauką“, – sako pašnekovė.