Gyvenamųjų namų bendrijos ant gyventojų pečių gali uždėti tokią finansinę naštą, kad jos atsikratyti galima tik atsisakius buto.

Baigėsi ramus gyvenimas

Kaunietė Angelė Atgalainienė daugiau nei pusę amžiaus gyvena Kauno centre, A.Mickevičiaus gatvės 29-ajame name. Palaidojusi savo vyrą ir sūnų tremtinio, politinio kalinio dukra liko viena. Viskas, ko šiandien norėtų pensininkė, - ramiai nugyventi gyvenimo rudenį savo 80 kv. metrų bute. Tačiau namo bendrija moterį taip įtraukė į įvykių verpetą, kad ji nežino, kaip iš jo ištrūkti nepraradus buto.

2002-aisiais šio namo butų savininkų bendrija nusprendė renovuoti namą ir tam tikslui imti banko paskolą - apie 130 tūkstančių litų. Skolintų pinigų našta buvo išdalyta visiems butų savininkams, kurių šiame name - vienuolika. Iš jų - šeši privatūs butai ir penkios bendrovės: ginklų parduotuvė „Sidabrinė kulka", finansų maklerio įmonė „Jūsų tarpininkas", bendrovė „A.Abišala ir partneriai", kitos.

Savą skolos dalį gavo ir butų savininkų bendrijai nepriklausanti ponia Angelė.
Pensininkei, gaunančiai kas mėnesį vos kelis šimtus pajamų, paskolos įmoka tapo sunkia našta. Mat ji buvo išdalyta taip, kaip ir visi finansai dalijami bendrijose - pagal buto dydį.

A.Atgalainienės butas - kur kas didesnis nei kai kurių šiame name įsikūrusių bendrovių, todėl moteriai priskaičiuota paskolos dalis - didesnė nei kai kurių šiame pastate registruotų juridinių asmenų.

Kaupiasi milžiniškos skolos

9195 litai - tokia skolos bankui dalis su palūkanomis teko A.Atgalainienei. Ją aštuntą dešimtį pradėjusi moteris turėtų grąžinti per dešimt metų.

Kadangi 10 procentų reikėjo įmokėti grynais, ponia Angelė iš karto turėjo sumokėti beveik 2 tūkstančius. Tiek pinigų pensininkė neturėjo: iš savo pensijos ji dar turi mokėti už komunalines paslaugas bei mokesčius bendrijai, kurie, skaičiuojami pagal buto dydį, taip pat yra nemaži. Vien už bendrų patalpų elektros energiją A.Atgalainienė sako mokėdavusi daugiau nei už sunaudojamą savo bute.

Apsisprendimas nemokėti nei 10 procentų nuo paskolos sumos, nei palūkanų, nei mokesčių bendrijai moteriai pasirodė labai aiškus: juk ji nėra bendrijos narė, paskolą bendrija ėmė be jos sutikimo ir parašo. Bendrija kreipėsi į teismą dėl skolos išieškojimo.

Įsuko teismų maratonas

Kol vyko teismai, skola augo. Kai bendrija kreipėsi į Kauno m. apylinkės teismą, ieškinio suma siekė beveik keturis tūkstančius litų: 1491 Lt banko paskolos, 2142 Lt palūkanos bankui, ir visos bendrijos ūkio išlaidos.

Teismas atmetė bendrijos ieškinį, konstatavęs, kad pati A.Atgalainienė nėra prisiėmusi jokių įsipareigojimų bankui. Teismo argumentai: ponia Angelė nėra bendrijos narė, o kaip namo bendraturtė privalo mokėti einamuosius mokesčius bendrijai, nes vienodai su kitais turi rūpintis namo priežiūra ir t.t.

Bendrijai nepavyko įtikinti teismo, kad namo renovacija būtina: teismas renovaciją vertino kaip sąlygų pagerinimą, o ne kaip būtinybę.

Bendrija apskundė šį sprendimą ir Kauno apygardos teisme jis apsivertė aukštyn kojomis. Iš A.Atgalainienės buvo priteista ne tik minėta suma, bet ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo įsigaliojimo.

Pensininkė buvo įpareigota sumokėti ir už bendrijos advokatą (1500 litų), žyminį kelių šimtų litų mokestį bei 62 litus bendrijos išlaidų kopijuojadama teismui dokumentus.
Ant teismo antstolių stalo nugulė dokumentas su gana įspūdinga galutine suma - 7440 litų. Skolą išieškoti buvo bandyta areštuojant butą, tik vėliau, paaiškėjus, kad moteris dar turi grąžintą tėvų žemę, ji parduota.

Pasijutusi be pagrindo nuskriausta moteris bandė Kauno apygardos teismo nutartį apskųsti Aukščiausiajam Teismui, tačiau šis dėl bylos nereikšmingumo (bendrijos ieškinio suma nesiekia 5 tūkst. litų) kasacine tvarka nenagrinėjo bylos.

Tai buvo prieš trejus metus. Pinigų augančiai skolai banke sumokėti A.Atgalainienė neturėjo, tad šiuo metu beveik keturi tūkstančiai litų išaugo iki 6500 litų. Bendrija vėl žada kreiptis į teismą ir vėl išsiieškoti skolą. Kaunietė baiminasi, jog šįkart gali prarasti butą.

Pasijuto remonto fundatore

Netikėtai banko skolininke tapusi moteris ėmė jaustis tarsi ji viena remontuotų didesnę viso namo dalį. O kadangi šioms išlaidoms pinigų neturi, moka savo turtu. Prieš porą metų už skolas teismo sprendimu jau buvo parduota tėvų žemė Jurbarko rajone. Šiandien A.Atgalainienė nerimauja, jog skolų išieškotojų akys krypsta į jos butą - geidžiamą nekilnojamojo turto rinkos kąsnelį: juk yra centre, didelis.

Atrodo, kas gali kėsintis į žmogaus nuosavybę, kuri, kaip teigiama Lietuvos Konstitucijoje, yra šventa ir neliečiama? Tokių ginklų valstybė suteikė bendrijoms: tereikia paimti bendrijos vardu paskolą, kurios dalį vargiai pajėgs išmokėti iš pensijos gyvenantis pilietis. Žmogui, neturinčiam padėti galinčių artimųjų, liks vienas kelias: skolą grąžinti pardavus butą ar netekti jo teismo sprendimu.

Ponia Angelė sutinka, kad 80 kv. metrų butas - gal ir per didelis vienišai moteriai, tačiau čia - atsiminimai apie laimingas šeimos dienas, išgyventus 50 metų. Jis - visa, kas moteriai likę. Vienintelis saugios senatvės garantas.

Keltis į kitą kur nors priemiestyje kaunietė nenori, todėl dabar jam išlaikyti skiria didesnę dalį savo pajamų, atsisakydama geresnio kąsnio ar malonios smulkmenos. Parduoti butą moteris ryžtųsi tik tą akimirką, kai nebepajėgs išsimokėti už vaistus ar operacijas, kurias, kaip žino, jai teks atlikti.

Namas bus šiltesnis

Šio namo savininkų bendrijos pirmininkė Aldona Pacevičienė „Kauno dienai" sakė, kad sprendimą renovuoti namą priėmė bendras gyventojų susirinkimas. Vienintelė A.Atgalainienė nėra bendrijos narė, tad jame ir nedalyvavo.

„Ji apskritai ignoruoja visus gyventojų susirinkimus, pranešimus apie mokesčius bendrijai jai siunčiame paštu, nes į butą mūsų neįsileidžia, - „Kauno dienai" pasakojo A.Pacevičienė. - Ji piktybiškai nemoka jokių mokesčių bendrijai, o mūsų atsiunčiamus kvitus įmeta į mūsų pašto dėžutes atgal."

Bendrijos pirmininkė teigia, kad renovavus namą mažiau reikia mokėti už šildymą, nes buvo atnaujintas ne tik šilumos mazgas, bet ir pakeistas bei apšiltintas stogas. Kai kurie gyventojai pasikeitė langus, prie radiatorių pritaisė termoreguliatorius. Pakeisti langai ir laiptinėse. A.Atgalainienės langai ir termoreguliatoriai keisti ne iš paskolos pinigų, bet iš asmeninių santaupų.

„Mums jos gaila, bet ką darysi, teks kreiptis į teismą, juk mes negalime už ją mokėti paskolos", - sakė A.Pacevičienė. Tiesa, bendrijos pirmininkė žino, kaip kitaip būtų galima išspręsti šią problemą. Jeigu ponia Angelė sutiktų, kad dalimis pagal butų plotą būtų jai įteisinta namo palėpė, vėliau ją galėtų parduoti. „Name yra bendrovė, kuri tikrai norėtų pirkti", - neslėpė A.Pacevičienė.

Pati pensininkė galbūt ieškotųsi kito, mažesnio buto, o šį parduotų. „Bet kam aš tada čia renovuoju šį namą, jeigu vis tiek turiu išeiti, - klausė A.Atgalainienė. - Ir ar yra garantija, kad patekusi į kitą bendriją, vėl nepateksiu į panašią situaciją?"

Garantijos, kad tokioje padėtyje kaunietė neatsidurs dar kartą, jokios. Mat pagal įstatymus namų gyventojų bendrija gali paimti paskolą ir be šiame name gyvenančio, bendrijai nepriklausančio žmogaus sutikimo. Tokiu būdu ir nedideles pajamas gaunantis asmuo yra prilyginamas tame pačiame pastate įsikūrusioms pelno siekiančioms organizacijoms.

Tai, kad A.Atgalainienė turi didelį butą, nekeičia situacijos. Jeigu turėtų vieną kambarį, jos paskolos dalis, žinoma, sumažėtų. "Ar gali pensininkas, vos sudurdamas galą su galu, nešti ir paskolos naštą?" - retoriškai klausia kaunietė.

Niekas negali atimti nuosavybės, nekompensuojant už ją. Niekas negali riboti teisės į nuosavybę, nebent tai būtų labai stiprus visuomenės interesas, kurio šioje situacijoje, atrodo, tikrai nėra. Jeigu moteris jau yra išnaudojusi visas įmanomas teisinio apsigynimo priemones čia, Lietuvoje, patarčiau kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre, kurio priimti sprendimai valstybėms yra privalomi.

Žinoma, jeigu nepraleistas apskundimo terminas, kuris yra šeši mėnesiai. Jeigu praleistas terminas, dar galima kreiptis į Jungtinių Tautų žmogaus teisių gynimo komitetą, kur apskundimui nėra terminų. Šio komiteto sprendimai nėra privalomi šalims, tačiau valstybės paprastai geranoriškai paiso jų priimtų sprendimų.

Be to, patarčiau ir čia, Lietuvoje, išbandyti visas įmanomas priemones. Neapsiriboti formaliu teismo sprendimų apskundimu. Galima kreiptis tiesiogiai į generalinį prokurorą, kuris, kaip, beje, ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, turi diskrecinę teisę sprendžiant tokio pobūdžio klausimus.