Ar dailininkas rado J.Urbšio pistoletą?

Traukdamiesi į Vakarus tarpukario Lietuvos inteligentai savo namuose slėpė įvairias vertybes, tikėdamiesi sugrįžti. Deja, daugelis negrįžo, o paslėptų daiktų dar ir šiandien suranda kauniečiai, remontuojantys istorinius butus.

Pistoletą nešiojosi J.Urbšys?

Kaunietis dailininkas Liutauras Šutas, tvarkydamas namo garažą šalia Lydos gatvės 3-iojo namo, pastogėje rado pistoletą su odiniu dėklu.

Aprūdijęs pistoletas buvo pakištas palėpėje po grindų lentomis. Mūrinis pastatas statytas 1936 m., tai galėjo būti, pavyzdžiui, ekonomo namelis. Vėliau jis paverstas garažu.

Radinys pasirodė įdomus ne vien dėl savo amžiaus. Spėjama, kad ginklas galėjo priklausyti rašytojui, kultūros veikėjui Pranui Mašiotui ar jo žentui – tuomečiam užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui. Mat Lydos gatvės 3-iajame name gyveno P.Mašiotas, o J.Urbšys buvo vedęs jo dukterį.

„Iškart nunešiau į Karo muziejų ir padovanojau“, – pasakojo dailininkas. Jo įsitikinimu, vertybių vieta yra muziejus, nes jis jas saugo, aprašo istoriją, o privačiose rankose daiktas gali ir vėl dingti.

Tapo muziejaus eksponatu

„Moksliškai rašome, kad tai kišeninis, 6,35 mm kalibro pistoletas su dėklu. Jis gamintas XX a. II–IV dešimtmetyje“, – dėstė muziejaus atstovė. Šią vertybę, pasak jos, papildo viso labo spėjimas, kad ginklas galėjo priklausyti J.Urbšiui arba P.Mašiotui.

Aprūdijęs pistoletas muziejuje buvo restauruotas ir dabar saugomas fonduose. Galbūt kada nors jis bus rodomas kokioje nors ekspozicijoje.

Aukštuomenės gėrimas išgaravo

Namus palikę Lietuvos prieškario inteligentai slėpė ne tik ginklus, bet ir pinigus, kitas vertybes, galbūt tikėdamiesi sugrįžti. Slėpdavo įvairiose vietose, ne tik po grindimis, bet ir sienose, po palangėmis, krosnyse.

Pasirodo, slėpė ne tik pinigus, brangenybes, dokumentus, ginklus, bet ir tauriuosius gėrimus. Dailininkas L.Šutas su pistoletu rado butelį, kurio stikle išlietas užrašas „Lietuvos viešbutis. Krupnikas“. Pasak L.Šuto, butelis buvo su kamščiu, tačiau jau tuščias. Gėrimas, spėjo kaunietis, per 7 dešimtmečius išgaravo.

Pasirodo, Lietuvos viešbučio geltonasis arba raudonasis krupnikas turėjo išskirtinį savo gamybos receptą. Mitybos ir kulinarijos eksperto Vincento Sako teigimu, medaus likeris krupnikas labiausiai išgarsėjo po nepriklausomybės paskelbimo, kai jis tapo Kauno aukštuomenės populiariausiu gėrimu. Juo buvo vaišinama aukščiausio diplomatinio lygio, vyriausybiniuose pokyliuose.

Skanaudavo ir vienuoliai

V.Sako žiniomis, prezidentūroje ir įstaigose, klebonijose ir dvaruose prie kavutės krupnikas būdavo patiekiamas mažyčiuose krištoliniuose grafinėliuose, iš kurių krupniką pilstydavo į antpirščio dydžio taureles. Dažnai kiekvienas dvaras, klebonija, netgi turtingesni namai krupniką gamindavo pagal savo sukurtą receptą.

„Smetonos laikais buvo galima svaigiuosius gėrimus gaminti ne tik namuose, bet ir privačiai plėsti jų gamybą, – dar ir šiandien daug kas iš kauniečių prisimena L.Stankevičienės midus ir vynus, Lietuvos viešbučio gamybos Geltonąjį krupniką, Raudonąjį krupniką, Šermukšninę ir Šaltmėtinę“, – savo straipsniuose rašo V.Sakas.

Pasak jo, tikras lietuviškas krupnikas yra vienintelis pasaulyje likeris, kuris geriamas karštas, pašildytas iki 50 laipsnių – taip juo mėgaudavosi Lietuvos vienuoliai bernardinai, didikai ir bajorai.

Staigmena Soboro rūsyje

1994 m. unikalių radinių Karo muziejui atnešė kunigas Ričardas Mikutavičius.

Tuo metu remontuojant Šv.Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčią (Soborą), rūsyje buvo rasta 11 metalinių iškabų, kurios priklausė nepriklausomos Lietuvos krašto apsaugos ministerijai. Ji buvo įsikūrusi netoliese, Gedimino gatvėje, kur dabar yra Karinės oro pajėgos.

Manoma, kad KAM priklausiusias iškabas bažnyčioje paslėpė karo kapelionas, Kauno įgulos bažnyčios rektorius Juozas Meškauskas, kuris 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Lentelės su užrašais buvo užmūrytos nišoje.

Pasak J.Karosevičiūtės, akivaizdu, dėl ko paslėptos lentelės: užėjus sovietams nepriklausomos Lietuvos įstaigos buvo naikinamos, buvo reorganizuojama kariuomenė.

„Manau, kad lentelės slėptos su intencija, kad jų prireiks“, – svarstė muziejininkė.

Lenkų karininko palikimas

Vyriausioji fondų saugotoja parodė ir daugiau įdomių radinių, kurie atkeliavo į muziejų iš privačių rankų.

Vienas jų – lenkų kalba spausdintas dokumentas, 1918 m. gruodžio 8 d. pasirašytas Lenkijos kariuomenės vado Jozefo Pilsudskio. Tai dekretas, kuriuo generolas majoras Vladislavas Vejtko skiriamas Lenkų savigynos dalinių, veikusių Lietuvoje ir Baltarusijoje, vadu.

Su šiuo dokumentu rasta ir daugiau V.Vejtko priklausiusių dokumentų, nuotraukų, rankraščių, spaudinių, taip pat kariškos uniformos antsiuvų. Jie 2009 m. rasti Vilniuje restauruojant J.Basanavičiaus gatvėje esantį namą, kuriame, kaip žinoma, gyveno V.Vejtko.

Lenkų karininkas mirė 1933 m., nėra žinoma, kas ir kodėl paslėpė jam priklausiusius daiktus. Darbininkas, po atplėštomis grindimis radęs pluoštą dokumentų, nepasiliko jų sau – atidavė Lietuvos kariuomenės Karo policijos pareigūnui, po to jie nukeliavo į Krašto apsaugos ministeriją ir galiausiai pasiekė Vytauto Didžiojo karo muziejų.

Dar yra ko ieškoti

J.Karosevičiūtė spėja, kad ne visi vertingi eksponatai jau atkeliavo į muziejų, gali būti, kad kokia nors vertybė slepiasi kur nors čia pat, po grindimis.

„Vasario 16-osios Akto vis dar ieškome, vis dar galvojame, kad jis kažkur yra. Gali būti, kad jis paslėptas kažkieno namuose. Senų, nerekonstruotų namų Kaune dar yra“, – svarstė muziejininkė. Ji apgailestauja, kad, restauruojant senus pastatus, žinia apie senus radinius pasklinda, bet muziejaus jie nepasiekia.

„Manau, kad dažniausiai žmonės neprisipažįsta radę kažką vertinga, vienetai, kurie atiduoda radinius muziejui“, – svarstė fondų saugotoja. Pasak jos, valstybei priklauso tai, kas yra randama užkasta žemėje. Valstybė radusiajam vertybes gali išmokėti tam tikrą piniginę kompensaciją. Kas yra pastate – tas pastato savininko.

Dovanodami kokį nors daiktą, atkreipė dėmesį J.Karosevičiūtė, žmonės labai nori, kad jis būtų eksponuojamas. Tokia galimybė ne visada tučtuojau atsiranda, nes muziejus neturi sąlygų rodyti viską.

Kartais yra žinoma, kad žinomų žmonių artimieji turi tam tikrų vertybių, su kuriomis nenori atsisveikinti, tuomet muziejus jas laikinai pasiskolina parodai. Būna ir taip, kad po to artimieji pasiryžta relikviją padovanoti.

Fonduose saugiau

„Dabar, kai labai daug jaunimo išvažiuoja, tėvai linkę vertingus daiktus atiduoti į patikimas rankas. Muziejaus fonduose matuojama ir temperatūra, ir drėgmė. Popieriniams eksponatams reikalingos vienos sąlygos, metalui – kitokios, odai – dar kitokios “, – dėstė J.Karosevičiūtė.

Dėl turimos eksponatų gausos priimant naujus eksponatus, pripažino Karo muziejaus fondų vadovė, daroma atranka, pasirenkami karinio profilio arba su Lietuvos valstybingumu susiję daiktai. Kai kuriuos siūloma nešti į kitus muziejus. Pavyzdžiui, senas ginklas yra retas ir vertingas eksponatas, kuris mielai priimamas. „Vadinamaisiais Smetonos laikais ginklus ne visi turėjo, tik įtakingi, turtingi žmonės“, – pridūrė muziejininkė.

J.Karosevičiūtės nuomone, padovanojus vertybę valstybei, žmonių laukia dvasinis atpildas. „Žmonės junta savotišką pasididžiavimą. Kada nors į muziejų atėję anūkai ras lentelę, kad šį daiktą dovanojo jų senelis. Ne vien pinigais viskas remiasi“, – įsitikinusi pašnekovė.