Teatro sezono startui – „Sirenos“

Provokuojančio teatro apologetės „Sirenos“ neretai sostinės publikai pristato socialinio, dokumentinio ir kitas susimąstyti priverčiančias ir žiūrovo kėdėje atsipalaiduoti neleidžiančias teatro formas ir neįprastus spektaklius, kurie turėtų bent šiek tiek išjudinti susirinkusiųjų įsitikinimus. Atrodo, kad šių nuostatų festivalio rengėjai ketina laikytis ir šiemet.

Svečių programa

Bene daugiausia nuostabos ir klausimų turėtų kelti monospektaklio MDLSX veikėja(s). Na, bent jau (ir, atrodo, kad vis dar) Lietuvoje (jei klystu, tai tuo geriau). Italų trupės MOTUS pristatomas spektaklis MDLSX, kurio pavadinimas, kaip nesunku atspėti, šifruotinas „middle sex“ (lietuviškai „vidurinioji lytis“) – tai Cal asmeniniai prisiminimai ir praeities liudijimai. Spektaklyje vaidina vietoje nenustygstanti aktorė Silvia Calderoni. Atrodo, kad spektaklis balansuoja ties realybės ir fikcijos riba, nes žiūrovams nepasakoja personažo istorijos, tačiau nepateikia ir autentiškos aktorės patirties, tad klausimas, kiek spektaklyje fikcijos, o kiek realybės, lieka neatsakytas kaip klausimas, ar scenoje vyras, ar moteris, bei dar vienas klausimas, kodėl mums tai vis dar taip stipriai rūpi.

Ne mažiau klausimų turėtų sukelti, o gal ir atsakymų pateikti kitas „Sirenų“ užsienio programos akcentas – „NACHLASS, kambariai be žmonių“. Šveicarų teatro „Vidy“ ir unikaliosios vokiečių teatro grupės „Rimini Protokoll“ bendras darbas – tai pasirengimui mirti skirta instaliacija. Vienas naujausių Lietuvoje ne pirmą kartą spektaklius pristatančių dokumentinio teatro kūrėjų darbas  – tai pasakojimas be žmonių, bet apie žmones, tai pokalbiai apie mirtį, kalbant apie gyvenimą.

Tiems, kuriuos domina istorija, turėtų patikti kitas vokiečių dokumentinio teatro kūrinys – „Teatro atminimo akmenys“. Režisierius Hansas Werneris Kroesingeris kartu su dramaturge Regine Dura, pasitelkę Karlsrūhės valstybinio teatro dokumentus, rekonstravo antisemitinės diskriminacijos procesus, kai po 1933 m. iš teatro buvo atleisti aktoriai ir kiti kūrybinio personalo darbuotojai, po to sekė suėmimai, tremtis, savižudybė, koncentracijos stovyklos ar slapstymąsis emigracijoje. Žiūrovų akivaizdoje atgis vis dar aktualios ir vis dar labai skaudžios istorijos pamokos apie greta esančiųjų žiaurumą ir kančią.

Nevertėtų praleisti ir hiperrealistinio vengrų režisieriaus Kornélio Mundruczó spektaklio „Gyvenimo imitacija“. Spektaklyje gvildenama ne pati poetiškiausia situacija: vyras, atvykęs iškeldinti vienišos moters, netikėtai susiduria su kliūtimis ir yra priverstas atsigręžti į savo sąmonę. Be to, po truputį ima aiškėti, kokias tamsias paslaptis slepia apleistas butas ir su kuo teks susidurti naujiems jo gyventojams. Apsilankysiančiųjų spektaklyje laukia kvapą gniaužiantis netikėtumas, ir tai jums garantuojame.

Na, o bene didžiausia šių metų programos intriga – Latvijos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Artimas miestas“ pagal garsiausio šiuolaikinio lietuvių dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. Realios žinutės laikraštyje apie moterį, gyvenusią dvigubą gyvenimą jūros tiltu sujungtose Malmėje ir Kopenhagoje, įkvėpta pjesė pasakoja apie porą, pasiekusią amžių, kai, pasak pjesės autoriaus, svajoti tampa pavojinga, ir jei iki tol neišmokai derinti svajonės su realybe, tavęs laukia didelės problemos. Taip, pasak dramaturgo, atsitiko šios pjesės herojams Svantei ir Anikai Svantensonams iš Malmės. Ši pjesė pirmą kartą Lietuvoje pristatyta dar 2005 m., bet didesnio dėmesio tuomet nesulaukė. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį ji pastatyta arba viešai perskaityta žiūrovams Anglijoje, Slovėnijoje, JAV, Italijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, net Naujojoje Zelandijoje.

Lietuviškąją festivalio programą sudaro aštuoni dramos spektakliai ir viena opera.

Į Vilnių atvežamo, Latvijoje sukurto spektaklio režisierius iš Rusijos Kirilas Serebrenikovas garsėja kaip inovatyvus ir talentingas teatro ir kino režisierius, šiais metais jis tapo Europos teatro sąjungos prizo už „Naująją teatro realybę“ laureatu. Šiuo metu Europos šalių dienraščiuose ir televizijose bene dažniausiai minimu menininku jis tapo ne dėl šio įvertinimo. K.Serebrenikovas neseniai buvo suimtas ir šiuo metu gyvena namų arešto sąlygomis. Režisierių oficialusis Rusijos režimas kaltina valstybinių lėšų švaistymu, teigdamas, kad prestižiniam Rusijos teatro apdovanojimui „Auksinė kaukė“ nominuotas jo spektaklis niekada nebuvo sukurtas ar rodytas. Režimo kritikai teigia, kad toks likimas režisierių ištiko dėl visada atvirai išsakomos Kremliaus kritikos ir tokiais iš piršto laužtais kaltinimais siekiama susidoroti su valdžiai nepatogia režisieriaus asmenybe. Tad „Sirenos“ taps viena iš retų galimybių susipažinti su šio režisieriaus kūryba.

Lietuviškosios „Sirenos“

Lietuviškąją festivalio programą sudaro aštuoni dramos spektakliai ir viena opera. Pastaroji, greta naujausių Lietuvos nacionalinio dramos teatro, Oskaro Koršunovo teatro ir Artūro Areimos teatro spektaklių, bene labiausiai intriguoja. Apie prekybos centro kasininkes pasakojančia šiuolaikine opera „Geros dienos“ išgarsėjęs damų trio – kompozitorė Lina Lapelytė, dramaturgė Vaiva Grainytė ir režisierė Rugilė Barzdžiukaitė – pristatys atostogautojų istorijas operoje „Saulė ir jūra“. Scenoje atkuriama smėlėto paplūdimio atmosfera, o iš poilsiautojų pasakojimų konstruojamas visuotinės ekosistemos choras. Unikalus dokumentikos ir fikcijos, realizmo ir poezijos derinys pirmajam šio trio darbui – operai „Geros dienos!“ – pelnė 6 prestižinius apdovanojimus, kūrinys pristatytas pasauliniuose muzikos, teatro ir operos festivaliuose JAV, Kinijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Portugalijoje, Estijoje, Latvijoje, Rusijoje ir Ukrainoje. Todėl galima tikėtis, kad naujasis jų darbas savo kelionę po festivalius ir teatrų sales dar tik pradeda. Tad vertėtų paskubėti ir būti vienais pirmųjų, išgirdusių šį netradicinį chorą.

Nuostatas išjungti ir iššūkius priimti festivalis „Sirenos“ kviečia rugsėjo 28–spalio 13 d., visą festivalio programą ir informaciją apie bilietus rasite sirenos.lt.