Tapytojas A. Makarevičius: visada eidamas gatve atkreipiu dėmesį į tris juosteles

– Ar prisimeni darbą, kurį nutapęs suvokei, kad įvyko lūžis, ir tapai tapytoju?

– Prisimenu. Baigus mokslus ilga dvejų metų pertrauka. Tuomet vieną dieną pasiėmiau drobę ir nutapiau paveikslą „Nuovargis“. Labai palengvėjo. Užsivedžiau, nutapiau dar vieną. Tada vėl buvo poros metų pertraukėlė, toks tarsi susilaikymas nuo tapybos. Na, ir galiausiai išsinuomojome su draugu studiją ir po rimtų darbų užsiimdavome kūryba. Darbai pradėjo krautis į kampą ir daugėti. Dar vėliau išėjau iš darbo sandėlyje ir perkrausčiau savo studiją į namus.

Na, ir dar prisimenu momentą, kai keliavome po Tailandą, ir, eidamas gatvele pro vietinę studiją, užuodžiau aliejaus kvapą. Buvau netapęs savaitę. Norėjosi mesti visas tas keliones ir grįžti prie drobės.

– Pastebėjau užrašą ant tavo marškinėlių – „Find What You Love and Let It Kill You“. Kaip paaiškintume šią frazę tapytojo akimis?

– Visų pirma, manau, kad mus viskas žudo. Gyvenimas yra ieškojimas to, kas tave nužudys. Na, o žvelgiant tapytojo akimis, taip, aš mėgstu tapybą. Būna, aišku, visko – ir gero, ir blogo, bet ar tai mane nužudys, neaišku.

Manau, kad kūrėjai nuolat ieško veikėjų ir kuria juos. Pavyzdžiui, mano tie marozai. Juos tapydamas aš tarsi prarandu dalelę savęs – savo asmenybės, ir taip žūstu.

– Kokios temos tave jaudina?

– Prieš porą metų pradėjau gvildenti socialinę temą. Tapau marozus, vilkinčius sportinius kostiumus su trimis juostelėmis. Išties, manau, jie nėra tokie, kokie mums atrodo. Ir tos trys juostelės simbolizuoja ne tai, ką mes matome, ar norime matyti. Bent jau aš, kuo ilgiau dirbu prie šios temos, tuo daugiau prasmių įžvelgiu šiose juostelėse – ir trejybę, ir tris kelius.

– Pats gyveni Stoties rajone. Jis tarsi prasprūsta į tavo darbus – fiksuoji ne tik marozus, bet ir kitas šio rajono realijas. Kuo jis tau brangus?

– Taip, fiksuoju plytines sienas, grafičius, aptrupėjimus ir kitus elementus. Čia viskas gan greitai keičiasi, užsiglaisto, užsidažo. Vieną dieną praeini įdomų grafitį, sustoji, perskaitai, pamąstai, kitą dieną jau žiūri – nebėra. Kas vieniems žavu, kitiems – ne.

Stoties rajonas nuolat juda. Vos atidarius duris ir išėjus į gatvę, regis, viskas sprogsta. Lekia, pypsi, skuba. Ir tvyro laisvė. Iki parduotuvės gali eiti su šlepetėmis.

Randasi daug kavinių, barų, jaukių parduotuvėlių, galerijų. Prisimenu, kai prieš keletą metų gyvenau prie Halės turgaus, vieną sekmadienį išnešiau šiukšles. Gatvės tuščios, nė vieno žmogaus. Tik prostitutės marširuoja pirmyn atgal. „Geras sekmadienis“, – pagalvojau. Dabar atmosfera pasikeitusi.

– Galbūt ir tavo nutapytieji marozai jau yra nykstanti rūšis?

– Yra dar. Išlenda. Bet, žinoma, jie taip pat keičia savo veidą. Be to, šiandien treningai su juostelėmis yra tapę hipsterių mados klyksmu. Savo instagramo paskyroje publikuoju ir nuotraukas, vaizduojančias žmones su treningais. Visada eidamas gatve atkreipiu dėmesį į tris juosteles.

Vienaip ar kitaip viskas keičiasi. Marozai ir mano darbuose jau kartais pasirodo su kostiumais.

– Kituose interviu esi užsiminęs, kad muzika tau yra būtina, kai tapai. Kokią funkciją ji atlieka tavo kūrybos procese?

– Ji mane užveda. Muzika yra aukštesnė už žmogų. Ji sustiprina emociją, mintį. Porą kartų teko tapyti be muzikos. Nepatiko. Daužėsi keistai tas teptukas į drobę. Tik kartais užtrunka labai daug laiko, kol išsirenku tinkamą muziką.

– O jeigu tavo tapyba būtų muzika, koks žanras tai būtų?

– Džiazas / metalas / grindcore / estradinis / technomuzika / repas / postrokinis bliuzas (šypsosi).

– Bendradarbiauji ir su kitais menininkais. Neseniai su Inga Noir įkūrėte tapytojų grupę „SinThesis Gang“. Kodėl tau svarbu yra sujungti kūrybines pajėgas?

– Kaip jau apkalbėjome, tapydamas klausau daug muzikos ir neseniai man dingtelėjo tokia paralelė – studijoje tapau vienokius darbus, plenere – kitokius, kolaboruodamas – dar kitaip, o muzikinės grupės taip pat turi studijinius albumus, turi gyvus koncertus ir, pavyzdžiui, solinius projektus. Kiekvienas darbo pobūdis suteikia skirtingą informaciją. Be to, man įdomu eksperimentuoti, ieškoti.

Jau kurį laiką ieškojau žmogaus, su kuriuo galėčiau tapyti kartu. Su daug kuo pakalbėdavome, bet viskas taip ir likdavo šnekų lygyje. O su I.Noir užsikabinome ir pradėjome vystyti projektą. Šiuo metu jau esame keturiese. Kol kas apsiribojame akto tema, kuri mums natūraliai tiko po „Sambūrio Trys dienos“ plenero. Aktus tapome dviese. Vienuose daugiau manęs, kituose – Ingos tapybos. Išeina dialogas – nei mano, nei jos darbai. Labai įdomi sintezė.

– Ne pirmą kartą renkiesi gilintis į akto temą. Šių metų pradžioje esi nutapęs šimtą aktų – po vieną per dieną. Kuo tave domina aktas?

– Nėra negražaus kūno. Bet kokiu atveju jis yra įdomus. Kai pradėjau tapyti šimtą aktų, išsigandau, kad viskas pradės kartotis, bet nesustojau ir įvyko lūžis – supratau, kad menkutis skirtumas kūno pozoje ar apšvietimas keičia visą darbo siužetą ir koloritą. Tapiau iš nuotraukų instagramo paskyrose ir fotografo Sauliaus Kreišmono albumo, vėliau sulaukiau ir atsiųstų iš pažįstamų.

– Nuotrauka yra realybės atvaizdas, kas tuomet yra tapyba iš nuotraukos?

– Atspirties taškas. Įkvėpimas. Kartais tapydamas atsispiriu nuo nuotraukoje vaizduojamos kūno pozos, kartais – nuo spalvų. Tai jokiu būdu nėra kopijavimas.

– Ar tapydamas galvoji apie savo žiūrovą?

– Visiems vis tiek nepatiksi ir neįtiksi, todėl man atrodo, kad geriausia negalvoti apie žiūrovą. Be to, tapant yra ir taip apie ką galvoti, pavyzdžiui, techniką, spalvas ir panašiai. Tad savaime atsiriboji nuo minčių apie savo auditoriją.

O artėjant parodai, pradeda darytis smalsu – kokie žmonės ateis? Kam patiks mano darbai? Kam nepatiks? Bet tai niekaip nepadarys įtakos tam, ką aš noriu pasakyti savo kūriniais.

– Pasaulio istorijoje yra tokių kūrėjų, kurie tarsi prasilenkia su laiku ir yra įvertinami tik po mirties. Kaip manai, ar pataikai į šiandieną?

– Manau, kad šiek tiek nepataikau – arba atsilieku, arba esu nuėjęs per daug į ateitį. Tai ne man spręsti. Kažkas iš kritikų jau taip ir yra pasakęs apie mano darbus. Tad kartais lieku tarsi ir nesuprastas. Tačiau būna ir atvejų, kai žmonės sako – „gerai varai“. Ir tuomet norisi toliau kalbėti ir kalbėti taip, kaip norisi. Vienaip ar kitaip, jaučiuosi priimtas į Lietuvos dailininkų bendruomenę, aktyviai dalyvauju parodų gyvenime, neturiu kuo skųstis.

– Regis, tavoji marozų serija yra labiausiai žinoma, išeskaluota ir tapusi tavo vizitine kortele. Kiek ji daro įtakos tolimesnei tavo kūrybai? Ar nebaisu pradėti štampuoti arba kaip tik kalbėti kitomis temomis?

– Manau, kad aš dar turiu ką pasakyti šia tema. Kai pajausiu, kad išsisėmiau, teks ieškoti kažko kito. Šiuo metu matau, kaip keičiasi darbai, tarp marozų atsiranda aktai, marozai pradeda groti, atsiranda muzikos instrumentai. Pradėjau naują seriją „Stoties DOMINORE“. Apie ją kol kas neatskleisiu paslapčių, tik užsiminsiu, kad tai būsena.

O pradėti kalbėti kitomis temomis nebaisu, atsiras ir joms vietos (šypsosi).

– Kas tau įdomiausia kaip žiūrovui?

– Įdomu ir nauji autoriai, ir gerai pažįstamų nauji kūriniai. Atkreipiu dėmesį į techniką, tapybos kalbą, darbai kalba ar nieko nesako. Įdomi pasakojama istorija, pateikimas.

– Kaip supranti, kad paveikslas baigtas?

– Būna, manęs klausia, per kiek laiko nutapai paveikslą. Tai čia yra neįmanoma atsakyti į šį klausimą. Aš juk gyvenu su jais – miegu, valgau, maudausi. Jie prasideda anksčiau, nei pradedu tapyti ant drobės, ir baigiasi vėliau nei paskutinis potėpis. Tenka ir pertapyti, užtapyti, palaukti, kol išdžius. Būna, pastovi kur nors kampe neva tai užbaigtas darbas, pasižiūriu iš naujo į jį ir suprantu, kad reikia keisti. Būna, laiku nesustoju ir viską sugadinu.

– Ką tapyba galima pasakyti, ko negalima pasakyti kita kalba?

– Manau, visomis kalbomis galima pasakyti tą patį. Tiesiog aš tapybos kalbą moku geriausiai ir nelendu kitur. Vienaip ar kitaip, tapyba yra ypatinga, nes čia veikia spalvos, faktūros, potėpiai, įvairūs formatai. Miniatiūrose atsiskleidžia vieni elementai, dydyje – kiti. Pavyzdžiui, kai praeitą vasarą dirbau vienuolyne prie didelių paveikslų, jaučiausi tarsi būdamas sporto klube – tiesiog šokinėjau aplink kiekvieną. Ir tai buvo emocinis ir fizinis nuovargis, bet malonus.