Spektaklio „Dėdė Vania“ kostiumų dailininkė: mano darbas saugo nuo monotonijos

Nors dėl pandemijos spektaklio „Dėdė Vania“ premjera iš gruodžio perkelta į vidurvasarį, o priverstinė pauzė kūrybinę grupę kiek sutrikdė, M. Sremac ir čia įžvelgia pliusų – proga grįžti į Vilnių, pasimėgauti lietuviška vasara, žaliuojančiu miestu ir laimingais žmonėmis.

Tikisi išvengti nemalonių siurprizų

Kiekviena spektaklio premjera atneša daugybę emocijų, iš kurių viena – šioks toks stresas, viliantis išvengti nemalonių siurprizų, sako M. Sremac. Vilniaus mažajame teatre kuriant spektaklį praleista tikrai nemažai laiko, akcentuoja pašnekovė – dėl pandemijos premjera nutrūko likus vos porai savaičių, tačiau kaip priimti priverstinę pauzę ir grįžimą į darbus po pusmečio – požiūrio klausimas. O pastarasis, žvelgiant į M. Sremac, yra pozityvus.

Spektaklio režisierius Tomi Janežičius jau ne kartą užsiminė, kad garsioji Antono Čechovo pjesė talpina šiuo metu itin aktualias ir ryškias temas – kalba apie gyvenimo nesėkmes ir gėdą.

M. Sremac režisieriui antrina: „Man taip pat itin įsiminė šios temos. Šis kūrinys kviečia galvoti apie tai, ko mes norime, ir tai, ką galime padaryti, apie planus ir tai, kaip su tais planais elgiamės. Aš ir pati visuomet turiu abejonių, klausimų sau, kuriuos vis užduodu. Vis tik, jau turiu gyvenimiškos patirties, kuri praverčia situacijose, kai jaučiuosi nepakankamai užtikrinta.“

Turiu daugybę priežasčių dirbti per daug. Savo veikloje susiduriu su skirtingais žmonėmis, teatrais, aplinka, ir tai mane gelbėja bei saugo nuo monotonijos.

Kūrėja iš Serbijos, kostiumus kurianti tiek teatro spektakliams, tiek kino filmams, gavusi ne vieną apdovanojimą už savo darbus, pašnekesio Vilniaus mažajame teatre metu sako dirbanti per daug. Tačiau kitaip – tiesiog neįmanoma.

„Kažkuria prasme suprantu, kad turėčiau daugiau laiko rasti... jei ne sau, tai artimiesiems. Tačiau mane visuomet kažkas patraukia ir tampa iššūkiu, kurį noriu įveikti – pjesė, režisierius, aktoriai, teatras. Turiu daugybę priežasčių dirbti per daug. Savo veikloje susiduriu su skirtingais žmonėmis, teatrais, aplinka, ir tai mane gelbėja bei saugo nuo monotonijos. Visuomet esu suintriguota. O energijos nepavargti man suteikia užsispyrimas – jei ką darau, tai iki galo“, – pasakoja M. Sremac.

Kūrybą lydi nuolatinės paieškos

Spektaklio kūrybinė komanda atrodo itin vieninga – galbūt dėl to, kad kūrėjai puikiai pažįsta vienas kitą ir kartu dirba nebe pirmą kartą. M. Sremac pasakoja, kad su režisieriumi T. Janežičiumi ir scenografu Branko Hojnik kuria penktą ar šeštą kartą: „O tik su Tomi dirbau ir daugiau kartų. Aš labai laiminga kaskart, kai turiu progą dirbti su šiais žmonėmis, taip pat – su A. Čechovo medžiaga. Kai dirbau su Tomi jo statytoje „Žuvėdroje“, buvau nepaprasto spektaklio, ypatingo reginio liudytoja.“

Marina Sremac. / Vilniaus mažojo teatro nuotr.

Kaip ir kas kartą, taip ir šiuo atveju, kuriant kostiumus spektakliui „Dėdė Vania“, ieškomas balansas tarp to, kas įsivaizduojama ir to, kas patinka ir yra patogu aktoriams, pasakoja M. Sremac. Kūrėja teigia, kad kostiumo kūrimą visuomet lydi paieškos to, kas jau padaryta, kas įdomu, kokios aplinkybės ir sąsajos lydi pjesę.

„Kai pradėjome dirbti su pjese, svarstėme apie kostiumus, atliepiančius 50-ųjų laikotarpį. Tačiau tęsiantis repeticijomis pasistūmėjome link 80–90-ųjų laiko. Turiu paminėti, kad spektaklis tikrai nėra to laiko rekonstrukcija – tai labiau sąsajų radimas tiek kostiumuose, tiek muzikoje“, – tvirtina M. Sremac.

Komunikuos su žiūrovu

Kostiumų dailininkė viliasi, kad pristatoma premjera žiūrovams taps maloniu reginiu: „Kuriame tai ne tik dėl to, kad negalime kitaip – viską darome būtent dėl žiūrovų. Viliuosi ir tikiu, kad „Dėdė Vania“ bus tas spektaklis, kuris megs ryšį, ypatingai komunikuos su atėjusiais žiūrovais.“

Paklausta, kaip jaučiasi po kiekvienos premjeros, ties kuria dirbo, M. Sremac sako tarsi paleidžianti spektaklį iš savo rankų. Iki šventės likus vos kelioms dienoms, o kūrybinei grupei skaičiuojant paskutines vizito dienas Vilniuje, M. Sremac trumpai pasidalina ir tolimesniais savo planais.

„Turiu dar keletą spektaklių, kuriuose dirbsiu, tačiau, grįžusi namo, tęsiu darbą filme, kurio kūrimas netrukus prasidės. Su filmais dirbu retai, nes geriausiai jaučiuosi teatre. Kodėl? Teatre turi daugiau galimybių patikrinti dalykus, pažiūrėti, kas pavyksta, o kas ne, tuo tarpu dirbant filmavime... ten tiesiog kiek daugiau streso“, – šypteli kostiumų dailininkė.