Pasakojimai iš teatro rūsio: LNOBT koncertmeisterė O. E. Taškinaitė

Iš tiesų viskas yra gerokai paprasčiau – klaidžiuose koridoriuose sutiksi tik paprastus žmones, kurie vaiduokliais ar kitais personažais virsta išėję į sceną. Ir tai nutinka pasitelkus visai ne magiją, o sunkų darbą, kurio vaisius, bet ne šaknis mato žiūrovai. Tačiau juk be stiprių šaknų tie vaisiai nebūtų saldūs, todėl šį kartą dėmesio centre atsidūrė Olga Eleonora Taškinaitė – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) koncertmeisterė, padedanti gimti tikrai ne vienam ryškiam operos personažui. Už tai teatro taryba šiemet ją apdovanojo Padėkos premija.

Teatre kiek daugiau nei tris dešimtmečius dirbanti O.E.Taškinaitė neabejotinai matė ne tik operos vaiduoklį, bet ir puikiai žino, kuo gyvena žymieji operos solistai ir kaip gimsta spektakliai. Apie visa tai – pokalbis su O.E.Taškinaite.

– Pradėkime nuo "karščiausių" įvykių – šiųmetiniuose LNOBT apdovanojimuose meno taryba skyrė jums Padėkos premiją. Ką ji jums reiškia?

– Kai išėjau atsiimti apdovanojimo, susijaudinau ir apsiverkiau: jaučiau be galo didelį dėkingumą. Tikriausiai esu jo nusipelniusi, nes LNOBT dirbu jau 30 metų, tačiau tą minutę pirmiausia į galvą atėjo mintis, kad turiu šį apdovanojimą pateisinti, atidirbti. Neprisiimu visų nuopelnų tik sau: esu be galo dėkinga Irenai Milkevičiūtei, su kuria teko laimė dirbti daug metų – ji suformavo mano sąmonėje idealaus vokalisto pavyzdį. Esu labai dėkinga visiems kitiems dainininkams ir, žinoma, kolegėms koncertmeisterėms: Žanetai Noreikienei, Liudmilai Kopyrinai ir Birutei Šernaitei, kurių profesinis lygis buvo nepaprastai aukštas.

– Kai buvote LMTA studentė, planavote tapti soliste. Tačiau vis dėlto apsigalvojote ir pasukote kitu keliu. Kodėl?

– Tai įvyko trečiame kurse. Mus profiliavo į solistus, pedagogus ir koncertmeisterius. Aš esu pedagogė ir koncertmeisterė, solistės kvalifikacijos net neturiu. Mano mama, klausydama, kaip groju, dažnai sakydavo, kad soliste nebūsiu – taip ir įvyko. Man patinka akompanuoti dainininkams, instrumentalistams, groti orkestre. Geras koncertmeisteris – tarsi valtis, plukdantis dainininką sraunia muzikos upe.

– Prisimenate pirmąją savo operą?

– Taip, puikiai. Tai buvo Amilcare Ponchielli "Lietuviai" – bendras mūsų ir Čikagos lietuvių operos pastatymas. Prieš tai grojau balete, bet jau dariau tam tikrus žingsnius, kad pereičiau į operą. Susirgus dviem kolegėms spektaklio dirigentas maestro V.Viržonis pakvietė mane. Jis padėjo man prieš akis klavyrą – pagrojau jam diriguojant ir buvau priimta. Taip prasidėjo mano karjera operoje.

– Tai visgi koncertmeisterės karjerą pradėjote balete. Kuo skiriasi akompanavimas baleto ir operos solistams? Kuo neįtiko baletas?

– Tai aš neįtikau baletui! O grojimo būdai skiriasi kardinaliai. Reikėtų ilgai aiškinti specifiniais profesiniais terminais. Galiu tik pasakyti, kad išgirdusi vienos patyrusios baleto pianistės grojimą supratau, kad taip groti nenoriu! Gal kiek įdomiau buvo trenažo metu improvizuoti, bet bėda buvo ta, kad pagrojusi muzikėlę vienai kojai, nebegalėjau to paties pakartoti kitai.

Mano darbo rezultatai nelieka užkulisiuose – savo darbą, o kartu ir dalelytę savęs girdžiu scenoje ir mane tai labai džiugina.

– Operos koncertmeistere dirbate jau 30 metų, ir panašu – neketinate sustoti. Kuo jus taip žavi operos pasaulis ir kodėl įdomus darbas jame?

– Tikrai neketinu trauktis, nebent išmestų. Opera – sintetinis žanras: ji ir pastovi, ir kintanti. O teatras – tai šeima. Matau ne tik kaip auga ir tobulėja solistai, bet ir kaip užauga jų vaikai. Štai mūsų vaikų operos studijoje dainuoja abi Vaido Vyšniausko atžalos. Netrukus Giacomo Puccini "Turandot" premjeroje jis dainuos įžymiąją Kalafo ariją, o vaikų chore skambės ir Teodoro bei Beatričės balsai.

– Bet ar neliūdna, kad darbo įdedate išties daug, o scenoje švyti kiti? Juk eiliniai LNOBT žiūrovai net nenutuokia, kiek daug prisidedate prie operų pastatymų, tad jiems tarsi ir liekate nematoma.

– Tikrai ne. Mano darbo rezultatai juk nelieka užkulisiuose – savo darbą, o kartu ir dalelytę savęs girdžiu scenoje ir mane tai labai džiugina. Štai – Asmik Grigorian, pasiekusi operos meno Olimpą, dabar dirba su mano šaunia jaunąja kolege Lina Giedraityte, bet aš vis tiek širdies gilumoje didžiuojuosi, kad šiek tiek prisidėjau prie jos sėkmingos karjeros.

– O į sceną išeiti ar tenka?

– Dabar jau vis rečiau. Bet kartais dar tenka. Tiesa, sufleruoju solistams LNOBT spektakliuose.

– Teatro žiūrovams tikriausiai būtų įdomu sužinoti, kaip vyksta operų repeticijos. Kokia operos koncertmeisterio ir solisto kasdienybė?

– Pirmiausia dirbame su solistu individualiai: tiksliai išmokstame natas, tobuliname artikuliaciją ir garsą. Tuomet vyksta darbas su dirigentu, kuris šlifuoja interpretacijos aspektus. Tada ateina metas režisūrinėms repeticijoms, kuriose jau kuriamas pats spektaklis – pianistas čia atstoja orkestrą, sekdamas dirigento mostus. Šios repeticijos reikalauja ypač daug jėgų. Na, ir paskutinis darbo etapas – spektaklis.

– Taigi esate ne tik koncertmeisterė, bet ir vokalo trenerė – valdote toli gražu ne vien tik instrumentą, bet ir išmanote daugybę kitų dalykų, tokių kaip akustiniai ir vokalo technikos niuansai. Bet patyrę vokalistai lyg ir turėtų visa tai puikiai išmanyti – kodėl jie neišmoksta partijų savarankiškai?

– Yra tokių, kurie išmoksta patys. Pavyzdžiui, maestro Vladimiras Prudnikovas puikiai valdo fortepijoną, tad daug ką išmoksta pats. Bet be ausies iš šalies dainininkas tiesiog techniškai nepajėgus išmokti pats – tokie akustikos dėsniai. Jei garsas suformuotas gerai, jis skrodžia orkestrą, skamba harmoningai visuose registruose, o pats dainininkas to beveik negirdi – scenoje jam tenka vadovautis fiziniais pojūčiais, suformuotais repeticijų metu. Sudėtinga, tiesa?

– Ne kartą teko girdėti koncertmeisterį skundžiantis itin įnoringomis primadonomis, kurios neišlaiko pauzių, neracionaliai prašo groti kokiu nors nesuprantamu tempu ir panašiai. O labiausiai esą erzina prašymai čia ir dabar transponuoti kūrinį į solistui patogią tonaciją. Ar su tokiais kaprizais susiduriate ir jūs?

– Nei su viena soliste tokių dalykų patirti neteko. Transponuoti tekdavo anksčiau. Dabar dainininkai to pagal galimybes vengia, nes dainuoti originalioje tonacijoje – vienas šiuolaikinės vokalo technikos kokybės parametrų.

– Ar tai reiškia, kad labai ištobulėjo dainavimo technika? Kodėl taip nutiko? Juk dainavimas – ne technologijos, o, be to, opera turi didesnę nei 400 metų tradiciją. Gal tai tam tikros mados klausimas?

– Manau, jog tai susiję su ištobulėjusiomis technologijomis apskritai ir, be abejo, su ilgamete operine patirtimi – besikeičiant epochoms, keitėsi ir publikos favoritai. Dabar jau tikrai iš mados yra išėję primadonos ir primarijai, kurie dainuodavo bet kokio stiliaus operas, demonstruodami savo gebėjimus. Šiuo metu operos pasaulyje yra itin vertinama tai, kaip konkretus solistas "suranda" savo vaidmenį. Tarkim, V.Vyšniauskas Giuseppe Verdi Otelą įvairiuose teatruose yra dainavęs bene pusšimtį kartų. Kosto Smorigino Eskamiljo George Bizet operoje "Carmen" taip pat sėkmingai keliauja po pasaulį, nors pastaruoju metu vis paklausesnis tampa jo kuriamas Johananas kompozitoriaus Richardo Strausso "Salomėje". Bet kokiu atveju, šiandieniniame kontekste operos solistui labai svarbu atrasti originalius ir unikalius tam tikro personažo niuansus – kad ir Viktorija Miškūnaitė, dainuodama Jules Massenet Manon, sukuria nepakartojamą paveikslą. Jeigu būčiau impresarijus, labai norėčiau šitą jos vaidmenį parodyti pasauliui!

– O kaip solistui atrasti sau tinkamą vaidmenį? Juk mėgstamiausias – toli gražu ne tinkamiausias.

– Nuo seno yra nusistovėjusios tradicijos, koks balso tipas kokį vaidmenį turėtų dainuoti. Bet nėra taisyklių be išimčių – ieškodami, vis bandydami skirtingas arijas randa sau geriausiai tinkantį. Tačiau šis metodas tinkamesnis operos klasikai, nes šiuolaikinėje muzikoje viskas kitaip – kompozitoriai dažnai neatsižvelgia į balso prigimtį.

– Beje, žymioji mūsų primadona I.Milkevičiūtė juk yra atlikusi be galo daug vaidmenų tikrai labai skirtingose operose. Dėl savo talento ar tiesiog anksčiau buvo tokia mada?

– Ji vienintelė Lietuvoje dainuoja tikra bel canto technika. Tad tikriausiai todėl iš visų jos vaidmenų man labiausiai patikdavo Norma Vincenzo Bellini operoje – juk tai ir yra pati gryniausia bel canto klasika.

– Operos pasaulyje mados keičiasi ne tik dainavimo technikose – nesunku pastebėti, kad anksčiau primadonoms lyg ir derėjo turėti pilnesnes kūno formas. Na, bent jau aptakoka Džuljeta operos scenoje tikrai nieko nestebindavo. Laikai pasikeitė – pagrindinės operų veikėjos būna kur kas grakštesnės. Su kuo tai susiję? Su madomis ar irgi su vis tobulėjančiomis vokalo technikomis? Juk senokai sklando mitas, kad iš plono kūno gero garso neišgausi...

– Brandesnės moterys dažnai storėja dėl fiziologinių faktorių. O ir pats dainavimo procesas stimuliuoja norą valgyti – diafragma nuolatos masažuoja skrandį ir jis pasijunta alkanas. Kita vertus, yra ir tam tikrų vaidmenų, kurie reikalauja kūno apimties. Pavyzdžiui, dainuojant Richardo Wagnerio operose didesnės kūno apimtys būtinos, nes solistui tenka tiesiog galinėtis su milžinišku orkestru.

– Neabejoju kad operos scenoje tikriausiai pasitaiko kokių nors kuriozinų situacijų, primenančių anekdotus?

– Papasakosiu nuotykį, kurio neužmiršiu niekada. Tai nutiko operos solistui Vladui Bagdonui švenčiant jubiliejų Vilniaus rotušėje: vyksta koncertas, pilna salė žmonių, filmuoja televizija, ir staiga sužinome, kad viena solistė vėluoja į koncertą – nėra kuo užpildyti programą. Tuomet Algirdas Janutas manęs klausia, ar moku "O sole mio" žodžius. Atsakau, jog moku vieną posmą. Sutarėme, kad aš dainuosiu pirmą posmą, o akomponuos jis. Tuomet per įžangą pasikeisime – aš sėsiu prie fortepijono, o jis dainuos antrą posmą. Trumpai parepetavę einame į sceną. Pradedu dainuoti ir tolumoje prie kolonos matau kylantį dirigento Martyno Staškaus lūpos kamputį ir link manęs tiesiamą Viktoro Gerulaičio ranką su mikrofonu. Savo posmą šiaip ne taip padainavau, su Algirdu apsikeitėme vietomis ir jis pergalingai pabaigė šį improvizuotą numerį! Guodžiausi, kad jeigu ir nepadainavau padoriai, bent jau prajuokinau publiką.

– Operų premjerose įvairių kuriozų tikriausiai irgi netrūksta – žiūrovų akys dažnai to nepastebi, tačiau atlikėjams veikiausiai būna daug įtampos ne vien dėl muzikinio teksto, bet ir dėl kitų, nuo jų nepriklausančių dalykų?

– Žinoma, dažna premjera neapsieina be įvairiausių netikėtumų. Kad ir dabar – artėja Giaccomo Puccinio "Turandot" premjera, o spektaklio solistų ir choristų drabužių neturime – visas konteineris su jais buvo pavogtas. Siuvėjos šiuo metu dirba itin uoliai – visa laimė, kad siuvykla dabar yra pačiame teatre ir nereikia bėgti matuotis drabužių kur nors toliau. O mes repetuojame ir laukiame stebuklo.

– Ne kartą teko girdėti, kad scenos darbus gerokai apsunkina akustikos problemos. Vis dar jų turite?

– Taip, vis dar. Žinoma, lyginant su tuo, kaip buvo ką tik atidarius teatrą, situacija yra gerokai pasikeitusi – tuomet aš dar mokiausi mokykloje, tačiau atsimenu tuos metalinių vamzdžių nėrinius, kurie atrodė puošniai, bet sugėrė visą nuo scenos sklindantį garsą. Vėliau šonuose atsiradusios medinės dangos labai pagerino garso sklaidą, o kai kuriuose spektakliuose akustikos problemas tenka spręsti ir scenografams – kaip antai Jules Massenet "Manon", Giuseppe Verdi "Don Karle" ar Vincenzo Bellini operoje "Kapulečiai ir Montekiai", kai scenos giluma yra tiesiog uždaroma. Labai tikiuosi, jog LNOBT rekonstrukcijos metu akustika bus sutvarkyta iš esmės.

– Per 30 metų, kiek dirbate teatre, tikriausiai keitėsi ne vien sienos. Kaip kito LNOBT vidinė atmosfera?

– Atmosfera visuomet buvo susijusi su teatro galva. Kai teatrui vadovavo maestro Virgilijus Noreika, jautėsi tam tikras autoritarizmas – jis buvo gana griežtas žmogus, tačiau visi labai aiškiai žinojo jo prioritetus, kurių viršuje visuomet buvo solistai. Jis sprendė jų likimus. Ir galbūt ne visi buvo patenkinti, tačiau tokie buvo jo sprendimai ir mes juos gerbėme. Atėjus į teatrą Gintautui Kėvišui, tikėjomės naujų perspektyvų, tačiau laikui bėgant susidūrėme su arogancija ir nenoru spręsti esmines problemas. Labai džiaugiuosi naujuoju mūsų vadovu Jonu Sakalausku, kuris tarsi ir vadovaujasi maestro V.Noreikos vertybiniais principas. Žinau, kad jis palaimino savo mokinį šiam postui. Žinoma, tai buvo simbolinis gestas. Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad teatralai ir J.Sakalauskas visada randa bendrą kalbą – sulig jo atėjimu atmosfera teatre pasikeitė neatpažįstamai: žmonės bendrauja, dalijasi idėjomis – gyvenimas verda!

– J.Sakalauskui tapus LNOBT vadovu viešumon iškilo ir daug neigiamų meno aplinkos žmonių nuomonių. Kaip manote – kodėl?

– Jų visada buvo ir bus – tai neišvengiama. Šiuo atveju norėčiau pacituoti maestro Joną Aleksą: "Netrukdykit dirbti!"

– O ką manote apie naująjį meno vadovą Sesto Quatrini?

– Labai džiaugiuosi! Jis gerokai kilstelėjo profesionalumo kartelę: kolektyve atsirado daugiau azarto, temperamento, o kartu ir atsakomybės.

– Su didele meile kalbate apie LNOBT – akivaizdu, jog teatras jums – kur kas daugiau nei darbas. Ką veikiate, kai nebūnate jame – gal turite kokių pomėgių?

– O taip – kolekcionuoju aforizmus ir antpirščius. Galiu pateikti savo labai mėgstamų posakių pavyzdžių: "Pauzė – tai taip pat muzika" arba "Jeigu tenorai ir nesupranta, tai tikrai jaučia" – šios autorius yra Gintautas Žilys. Solistas Liudas Norvaišas kartą Astai Kriščiūnaitei pasakė: "Atrodai kaip prasidainavusi!" Na, ir šviežiausia sentencija mano kolekcijoje – kolegos Aleksandro Vizbaro reakcija į Giaccomo Pucccinio "Turandot" klavyrą: "Pianistų garnizono smogikas".

Taip pat turiu antpirščių kolekciją – pirmąjį atsivežiau iš Notingamo, kur rodėme Wolfgango Amadeus Mozarto "Don Žuaną". Kadangi esu baisi namisėda, daugelį jų iš koncertinių kelionių man parveža solistai.

– Regis, jūsų hobiai irgi susiję su teatru. Ar turite tikro laisvalaikio – ne teatre?

– Turiu retokai. Paprastai tai būna vasarą, kai sezonas pasibaigęs. Bet išties – didžioji dalis mano gyvenimo sukasi teatre. Ir tuo esu labai patenkinta!

Detektyvas su laiminga pabaiga

Didžioji naujojo Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto (LNOBT) spektaklio "Turandot" kostiumų dalis sausio viduryje buvo pavogti pakeliui iš Madrido Karališkojo teatro į Vilnių. Visgi teatro siuvėjos daro viską, kad žiūrovai išvystų lygiai tokią pačią režisieriaus Roberto Wilsono operą, kokia 2018-ųjų pabaigoje grožėjosi Madrido žiūrovai.

"Žodžio "ne" mūsų darbe nebūna – jį seniai esame pamiršę. Visiems aišku, kad "Turandot" be kostiumų į sceną žengti negalės, o premjeros irgi atidėti nevalia", – be užuolankų reziumavo LNOBT gamybinių dirbtuvių siuvyklos skyriaus vadovė Ona Blažinskienė.

Kai po nelemtosios vagystės LNOBT užklausė Diuseldorfe veikiančios dirbtuvės "Das Gewand", siuvusios solistų kostiumus Madrido "Turandot" premjerai, ar ji neapsiimtų tokios pat apimties darbą pakartoti per vieną mėnesį, vokiečiai atsakė, kad tai neįmanoma. Tačiau mielai priėmė dalykinėms konsultacijoms savo siuvykloje dvi LNOBT atstoves – kostiumų asistentę Ugnę Tamuliūnaitę ir gamybinių dirbtuvių siuvyklos skyriaus vadovės pavaduotoją Vilmą Mackevičienę.

"Viešėdamos Diuseldorfe, gavome daug vertingos informacijos apie "Turandot" kostiumų konstrukciją, jų sluoksniavimą, naudotas medžiagas, apdailą, užsegimus. Parsivežėme kostiumų iškarpų kopijas", – įspūdžiais iš Diuseldorfo dalijosi U.Tamuliūnaitė.

Iš viso teks parengti daugiau kaip 60 pavogtų kostiumų "dublerius", be to, pritaikyti Vilnių pasiekusius kostiumus LNOBT atlikėjams. Siuvėjos teigia, jog tai irgi nelengvas darbas, mat daugumą rūbų tenka ilginti ir platinti: ispanų choristai aiškiai buvę smulkesnio sudėjimo už lietuvius.

Daug darbo pareikalavo standus impregnuotas džinsinis audinys – jis atspindi šviesą, tad nuo scenos atrodys kaip dirbtinė oda. Iš Italijos gabenta ypatingos faktūros oda – iki pat paskutinės akimirkos nebuvo aišku, ar ji tiks teatro siuvimo cecho siuvimo mašinoms. Įspūdingas daugiasluoksnis raudonasis Turandot kostiumas, o daugiausia – net 30 metrų audinio prireikė baltajam Imperatoriaus kostiumui.

Dalį darbų LNOBT gamybinės dirbtuvės patiki partneriams iš kitų šalies siuvyklų – Ispanijoje antrąkart siūta tik maža dalis pavogtų choristų kostiumų.

R.Wilsono režisuota Giacomo Puccini opera "Turandot" – tai bendras Madrido Karališkojo teatro, LNOBT, Toronto "Canadian Opera Company" ir Hiustono "Grand Opera" pastatymas. Spektaklio scenografija bei kostiumai nėra gaminami kiekvienam projekte dalyvaujančiam teatrui, o yra pervežami iš vienos šalies į kitą.

Kostiumus šiam pastatymui sukūrė dailininkas Jacques‘as Reynaud. Gimęs Milane, o vėliau persikėlęs studijuoti, gyventi ir dirbti į Niujorką, šis mados kūrėjas kartu su R.Wilsonu įvairiuose Europos teatruose yra parengęs jau ne vieną bendrą pastatymą, tarp jų – Claudio Monteverdi operą "Popėjos karūnavimas" Milano "La Scala" teatre (2016).