„Academie de Vilna“ – primiršta ir iki galo neįvertinta Vilniaus piešimo mokykla

Beveik 50 metų veikusioje mokykloje kūrybinį kelią pradėjo tokie tapytojai kaip Chaimas Soutine'as, Borisas Šacas, Pinchas Kremenis, Juozas Zikaras ar Vytautas Kairiūkštis. Parodoje eksponuojama per tris šimtus darbų.

„Academie de Vilna“ – toks Vilniaus piešimo mokyklos pavadinimas minimas Paryžiaus mokyklos dailininkų litvakų Ch. Sutino, Kremenio, Kikoino biografijose. Nuo 1866-ųjų beveik pusšimtį metų veikusioje Vilniaus piešimo mokykloje mokėsi 4 tūkst. mokinių. Šios parodos kuratorei Jolantai Širkaitei per ilgus tyrinėjimo metus pavyko surasti 700 kūrėjų, o parodoje eksponuojami 69 dailininkų – mokyklos dėstytojų ir buvusių jos mokinių – kūriniai – per 350 tapybos, skulptūros ir grafikos darbų iš žymiausių Lietuvos, Baltarusijos, Izraelio muziejų rinkinių, korporatyvių ir privačių kolekcijų.

„Kodėl paroda vadinasi „Academie de Vilna“, nes prisistatydami „Ecole de Paris“, Soutine'as, Kikoinas, Kremenis sakydavo, kad jie mokėsi Vilniaus akademijoje ir užsienio skaitytojui kyla – kas per Vilniaus dailės akademija? Ir Lietuvos žiūrovui neaišku, nes lyg tokios niekas nežinojo, bet tai buvo Vilniaus piešimo mokykla, kuri turėjo potencijos išvirsti į tikrą akademiją“, – pasakojo parodos kuratorė dr. Jolanta Širkaitė.

Pasak parodos kuratorės, ši mokykla gerokai primiršta ir iki galo neįvertinta. 1866-ųjų pabaigoje įkurta ne pačiomis linksmiausiomis aplinkybėmis, tai laikas, kai po 1864 m. uždarinėjamos Vilniaus bažnyčios, vienuolynai, bibliotekos, visos kolekcijos pakuojamos ir išvežamos į Maskvą, Peterburgą, uždarytose bažnyčiose nuimami meno kūriniai, jos perdaromos į stačiatikių cerkves, o jose būtini ikonostasai. Tuomet carinės Rusijos valdininkai ėmė ieškoti dailininkų, kurie galėtų tapyti ikonas, nes vietos dailininkai tokių jų netapė.

„Taigi, buvo nuspręsta įkurti piešimo mokyklą, kad Vilniuje, vietos dailininkai pramoktų  tapyti tas ikonas, bet tikslas buvo dar didesnis, čia pacituosiu vieną ideologą. Žiurkevičius teigė, kad ir vietinis menas turėtų išsilieti į rusiškąsias formas. Tuo tikslu mokykla buvo sukurta, tačiau Trutnevo pastangomis, kuris kreipė dėmesį į profesinius dalykus, o ne į politinius, šie tikslai nebuvo įgyvendinami ir ikonų tapymo nebuvo programoje, ir iš šiandien, žvelgdami atgal į ką išvirto, mano tikslas parodoje, kokia plati aprėptis buvo toje mokykloje. Studijavo ne tik vilniečiai, įvairiausių socialinių sluoksnių atstovai“, – kalbėjo dr. J. Širkaitė.

Vieni dailininkai, baigę aukštuosius dailės mokslus, įsiliejo į Lietuvos dailės gyvenimą, kiti susiejo savo likimą su Rusija, Baltarusija ar Lenkija, dar kiti praturtino Paryžiaus, Vokietijos ar Izraelio dailės gyvenimą. Pavyzdžiui, pasakoja J. Širkaitė, Borisas Šacas – Varniuose gimęs tapytojas ir skulptorius, 1906 m. Jeruzalėje įkūrė Bezalel meno mokyklą ir iki šiol yra vadinamas Jeruzalės meno tėvu.

Parodai išleistas ir išsamus katalogas – albumas, kuriame visa Vilniaus piešimo mokyklos istorija bei parodoje eksponuojami darbai.  

Paroda Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki lapkričio pabaigos.