– Ar automobilių pirkėjai piktnaudžiauja savo teisėmis?
– Taip, tačiau yra dvi medalio pusės. Nenoriu pasakyti, kad kuri nors pusė yra labiau nesąžininga. Man, kaip advokatui, sunku tai vadinti nesąžiningumu, kol kas nors neįrodo kitaip, bet man kyla abejonių, ar tai tikrai yra teisių gynimas tokia forma, kokia jis pateikiamas Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai arba teismams.
– Pakalbėkime apie konkrečius atvejus, kai žmogus nusiperka automobilį, tarsi viskas gerai, tačiau lieka juo nepatenkintas ir pareiškia pretenzijas.
– Tokių atvejų yra labai įvairių. Pardavėjus turbūt skirstyčiau į tris ar keturias kategorijas, ir ginčus nagrinėjančios institucijos jiems kelia skirtingus reikalavimus pagal jų „rūpestingumo“ lygmenį.
Specializuoti pardavėjai, pavyzdžiui, atstovybės, kurios pardavinėja ne naujus, o dėvėtus automobilius, yra viena pardavėjų kategorija. Tačiau ir tais atvejais pirkėjai ne visada būna sąžiningi.
Kita kategorija – fiziniai arba juridiniai asmenys, kurie veikia kaip įmonė, bet automobilių pardavimu neužsiima. Jie tiesiog parduoda versle naudotą automobilį, kuris jau yra nuvažiavęs 200 tūkstančių kilometrų. Jie nesitiki, kad tas automobilis yra naujas, ir pagrįstai kelia lūkestį, jog pirkėjas taip pat neturėtų manyti, kad tai naujas automobilis.
Mūsų visuomenėje turėtų būti savaime suprantamas tam tikras protingumo kriterijus. Jeigu pardavėjas yra nesąžiningas, imamasi priemonių. Tačiau jei jis aiškiai pasako, kad automobilis nuvažiavęs kelis šimtus tūkstančių kilometrų, ar jis gali pirkėjui suteikti lūkestį, kad šis galės nuvažiuoti dar tiek pat?
– Įvairių situacijų nutinka ir su automobiliais, kurie nuvažiavę 500 tūkstančių kilometrų. Pirkėjas grįžta pas pardavėją su skundu, kad automobilis per daug „ryja“ variklio alyvos. Ar nusipirkus seną automobilį tikrai galima manyti, kad jam nieko nebus?
– Jeigu kalbame apie naudotus automobilius, kai kurių bylų rezultatai, mano supratimu, tikrai nuvilia. Manau, taip neturėtų būti.
Žmonėms, kurie neužsiima šiuo verslu ir parduoda savo asmeninį automobilį, akivaizdu, kad tai yra naudotas daiktas. Problemos dažnai iškeliamos ne iš karto, o jau pravažiavus su tuo automobiliu tam tikrą laiką.
Tada pirkėjas sako, kad tos problemos nebuvo pažymėtos sutartyje. Taip, bet ar sutartyje mes turime žymėti tokius dalykus, kurie visiems atrodo savaime aiškūs?
– Pardavėjams patariama sutartyje žymėti viską. Ar iš tiesų taip reikia daryti?
– Vienintelis būdas būtų apibrėžti viską. Bet kaip tai padaryti? Kol ginčo nėra, visi paprastai būna labai geranoriški.
Pavyzdžiui, sutuoktinis parduoda mirusio sutuoktinio automobilį. Įdeda skelbimą į vieną žinomą portalą ir iškart sulaukia skambučio. Žmogus nėra profesionalus pardavėjas. Pirkėjas iškart prašo sąskaitos. Viskas atrodo kaip medumi patepta, todėl tokiose situacijose visada patariu būti ypač atidiems ir atsargiems.
Tuo atveju pardavėjas buvo išklausinėtas ir iš karto buvo pervestas avansas, net nemačius automobilio. Pardavėjas ragino neskubėti, automobilį apžiūrėti. Tačiau pirkėjas automobilio apžiūrėti vyko tamsiu paros metu. Vėliau bylose tai visada naudojama prieš pardavėjus – esą dėl tamsos nebuvo pastebėtos problemos.
Pirkėjai kreipiasi į servisus, kuriuose dirba pažįstami, ten nustatomi automobilio trūkumai, kurių galbūt net nėra. Tuomet pardavėjas gauna laišką su raginimu kompensuoti iškilusias automobilio problemas.
Mes, kaip pirkėjai, norime rinkoje 15–18 tūkstančių eurų kainuojantį automobilį nusipirkti už 8–10 tūkstančių eurų, bet kokybės tikimės kaip už 18 tūkstančių eurų.
Jei nesate profesionalus pardavėjas, neskubėkite susižavėti greitais pinigais. Jei pirkėjas atvažiuoja tada, kai neveikia servisai, kai dėl tamsos, oro sąlygų ar kitų aplinkybių nieko gerai nesimato, ir dar atsiveža iš anksto paruoštą sutarties blanką, reikia suprasti: jeigu ten kažko nėra įrašyta, vėliau viskas gali atsisukti prieš pardavėją.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai