Kostas: žaidžiu su akmenukais – bet labai rimtai
Antrus metus „Kauno tiltuose“ laboratorijos inžinieriumi besidarbuojantis 23 m. Kostas kilęs iš Pociūnų, Radviliškio rajono. Kaip pats sako, keliai gimtajame krašte visai geri. Galbūt todėl ir susidomėjo transporto infrastruktūros statybos sritimi. Anot jo, keliai ir viskas, kas su jais susiję, jam pasirodė prasminga, nes tai mūsų visų patogios kasdienybės dalis. Beje, tapusi tokia įprasta ir rutininė, jog dažniausiai ją prisimename, kai tas komfortas kiek susvyruoja, pavyzdžiui, uždaroma atkarpa rekonstrukcijai ar staiga išdygsta laikinos apylankos ženklai. Kostas kelių inžinerija susidomėjo ne tik stebėdamas kasdienį susisiekimą, bet ir aktyviai ieškodamas informacijos – važinėjo į studijų muges, domėjosi galimybėmis ir po truputį brėžė savo būsimos profesinės karjeros kryptį. Studijoms pasirinkęs Kauną ir tuometinę Kauno technikos kolegiją, pašnekovas prisimena, kad labiausiai įsiminė pirmieji studijų metai, pasirinkus Kelių inžinerijos mokslus: „Atvažiavus iš rajono į didmiestį, natūralu, kad patenki į visai kitokį ritmą. Tačiau man viskas tiko ir patiko pačioje kolegijoje ir už jos ribų, paskaitas lankiau maksimaliai ir, matyt, dėl to neturėjau vargo su pažangumu. Man viskas buvo įdomu, be to, tuometinė studijų kuratorė Regina Motienė vis drąsino patiems atrasti, kuri kelių inžinerijos sritis traukia labiausiai“. Jis prisimena, kad aiškiausias supratimas, jog pakliuvo tiksliai ten, kur nori būti, atėjo pirmosios gamybinės praktikos išvykos metu. Aplankytame statybos objekte pirmakursiai susipažino su geodezininkų naudojamomis GPS lazdomis, kelio pagrindu, statinio betonavimo procesais. Tai tas momentas, kai teorija staiga tampa realybe. Ši gyva daugialypė patirtis paskatino vaikiną dar stropiau mokytis. Ir, beje, ilgai laukti nereikėjo – už išskirtinius akademinius rezultatus ir aktyvumą K. Dulka netruko gauti pirmąją AB „Kauno tiltai“ stipendiją, o po metų – ir antrąją.
„Nesakyčiau, kad man tiesiog sekėsi. Juk sėkmė – tai, kai įdirbis susitinka progą. Tad ir man pačiam, nuosekliai besimokiusiam, buvo malonus įvertinimas ne tik gauti finansinį paskatinimą, bet ir sulaukti skambučio, kviečiančio prisijungti prie įmonės komandos“, – pasakojo Kostas. Dabar pašnekovą galite sutikti laboratorijos Asfaltų skyriuje, kuriame atliekami tyrimai ir bandymai, užtikrinantys asfalto kokybę. Perprasti asfalto tyrimo specifiką jaunuoliui pagelbėjo bendraamžis kolega, supažindinęs jį su aktualiais darbui standartais, laboratorijoje naudojama įranga, prietaisais. „Turiu gerą ir supratingą laboratorijos vadovą, pirmosiomis darbo dienomis skyrusį man mentorių. Ir nors kebliausia pradžioje buvo perprasti procesus, dokumentaciją, šablonus, tačiau su geranoriškos aplinkos palaikymu viskas įmanoma“, – įsitikinęs jis. Pačiam Kostui labiausiai patinka asfalto ekstrahavimas. Šio proceso metu, naudojant specialų tirpiklį, iš asfalto mėginio išplaunama visa rišamoji medžiaga – bitumas. Po to lieka tik kietosios asfalto mišinio dalelės, o iš pastarųjų ir sužinoma, ar tiriamas asfaltas atitinka jam keliamus reikalavimus. Skamba sudėtingai, bet pats Kostas paaiškina paprastai: „Kaip blynų tešla – turi būti tinkamas ingredientų santykis. Taip ir asfalto mišinys turi tam tikrą didesnių ar mažesnių akmenukų skaičių, dulkių, smėlio ir pan. Mes „išplaunam“ bitumą ir žiūrim, kas lieka. Po to išsijoji ir matai likusias daleles, pagal jas ir sprendi, ar asfaltas atitinka reikiamą normą. Juk jei kažkas ne taip – kelias gali neatlaikyti“.
Jaunasis laboratorijos inžinierius neabejoja, kad jo ir kolegų atliekamas darbas yra svarbus ir prasmingas. Anot jo, bandymai ir kokybės kontrolė yra svarbūs, nes tai leidžia įvertinti medžiagų savybes, užtikrinti, kad keliai būtų ilgaamžiai bei saugūs. „Man svarbu, kad sprendimai būtų pagrįsti realiais duomenimis, o ne vien teorija. Čia darbuojuosi su realiais skaičiais, o pagal juos ir sprendžiu, kaip yra konkrečioje situacijoje“. O ar galėtų pokalbio herojus pats įvardyti savo darbinės laimės recepto dedamąsias? Pirmiausia – žmonės, teigia Kostas. Absoliutus palaikymas, talkinimas, dalijimasis žiniomis tiek iš vadovo, tiek iš kolegų pusės. Be to, tarp intensyvių ir atidumo reikalaujančių užduočių atsiranda laiko gyvenimiškiems pokalbiams, pajuokavimams kavos pertraukėlės metu. Taip pat džiugina pavykę bandymai iš pirmo karto, kai randamas greitas problemos sprendimas arba tiesiog darbai einasi be trikdžių.
Panašu, kad pašnekovas neketina sustoti. Jam, smalsiam ir darbščiam, artimoje ateity norėtųsi suprasti ir kitus laboratorijos plataus spektro užduočių užkulisius, galbūt įsigilinti ir į bitumų ar betono bandymus bei tyrimus. Kostas šiandienes pareigas labai vertina, ypač, kaip gerą startą ir kompetencijų bagažą: „Yra dar daug ko išmokti. O vėliau, jei kiltų noras eiti dirbti į objektą, jau išmanysi kokybę. Gamybinė aplinka leidžia asfaltą įvertinti dar kitaip.“ Be to, šiuo metu jis dar studijuoja hidrotechninės statybos inžineriją VDU Žemės ūkio akademijoje, netolimoje ateityje – ir magistro studijos.
„Nesu grynas kompiuterio žmogus, man reikia judesio ir veiksmo. Tačiau kelių inžinerija tuo ir žavi, kad kiekvienas gali sau rasti vietą po saule, net jei esame tokie skirtingi. Vieni sėkmingai skaičiuoja sąmatas ar projektuoja, kiti geriau save realizuoja būdami komandoje – dirbdami objektuose, statydami tiltus ar tiesdami kelius. Žinau, kad pavasarį daug abiturientų klaidžioja ateities pasirinkimuose, tad mano rekomendacija būtų nebijoti pasidomėti kelių inžinerija – galbūt būtent čia atrasite kryptį, kuri laikui bėgant taps ne tik darbu, bet ir prasminga kasdienybe“, – atsisveikino Kostas.
Tautvydas: kartais reikia nuklysti, kad rastum savo kelią
Tautvydą Kabišaitį artimiausiais mėnesiais galite sutikti Vilniaus rajone, kelyje tarpo Rūdiškių ir Ismonių. Čia jis drauge su komanda rūpinasi būsimo asfaltuoto kelio įrengimu. Po darbų skubinasi į universitetą, po paskaitų – visas dėmesys baigiamajam bakalauro darbui. Toks intensyvus laikotarpis Tautvydo negąsdina, motyvacija stengtis niekur nedingsta, o ligšiolinės pastangos bei darbštumas neseniai buvo įvertinti ir pareigų kilimu. Už tai, kur ir kuo šiandien yra, Tautvydas dėkingas aplinkybėms, kurios leido ne tik paklaidžioti, bet ir išsigryninti. Po mokyklos baigimo mažeikiškis išvažiavo studijuoti į Klaipėdą, į Jūreivystės mokyklą. Atrodė logiška, bet viduje kirbėjo mintis – ne čia. „Pasiėmiau akademines atostogas ir išėjau dirbti į statybas. Galvojau, bent suprasiu, ko noriu“. Klaipėdos krašte Tautvydas dirbo betonuotoju, suvirintoju. Fizinis darbas, ankstyvi rytai, paprasta, bet labai tikra kasdienybė. Ir, keista ar ne, tačiau tai patiko. Ne romantika, ne teorija, o konkretumas: šiandien pylėm betoną, rytoj jau matai rezultatą. Per tuos metus viskas susidėliojo; jis suprato, kad nori likti statybose, bet ne tik su kastuvu rankose – nori suprasti procesą giliau. „Pagalvojau, kad bus mažiau stojančiųjų, mažesnė konkurencija, bet galimybių daug. Ir, jei ką, galėsiu kryptį pasukti“. Juolab, statybų sektoriuje dirbanti mama palaikė šį jo apsisprendimą, antrindama, jog įgijęs inžinerinį išsilavinimą tikrai neprapuls, nes rinkoje ypač ryškus inžinierių stygius. „Kai tik pradėjau studijuoti „Vilnius Tech“, supratau, kad vertėjo išlaukti savo šanso. Paskaitų būta visokių, tačiau sąžiningai jas lankydamas, mokiausi maksimaliai. Man buvo įdomu, daug skaičiau papildomai, ilgainiui išsikristalizavau, kad didžiausios mano simpatijos skrieja ne projektavimui, bet gamybinei daliai. Būtent apie rangą daug sužinojau doc. dr. Viktoro Vorobjovo paskaitose“, – prisiminė T. Kabišaitis. Toks užsidegimas neliko nepastebėtas ir jau būdamas antrakursis džiaugėsi pelnyta AB „Kauno tiltai“ stipendija. Ji pravertė grąžinant skolą už nepanaudotą jūreivystės studijų krepšelį. Tą pačią vasarą Tautvydas įmonėje įsidarbino kelio darbininku. Šiuo laikotarpiu studentas įgijo ne tik praktinių įgūdžių, žinių pritaikymo, bet ir „šešėliavimo“ šalia patyrusių darbų vadovų, „pasimatavimo“, ar pats galėtum būti kelių inžinierius. „Gal todėl pamilau kelius dar labiau, kad gavau nuostabius kolegas, kurie kantriai mokė, aiškino, palaikė mano studijas ir linkėjo prisijungti. Dar ir dabar galiu drąsiai konsultuotis bakalaurinio darbo temai reikalingais klausimais. Pelnyti pasitikėjimą – didelis įvertinimas, gan greit gavau projektų vadovo asistento pareigas. O įsibėgėjusį šį pavasarį pasitinku kaip darbų vadovas“, – kukliai prisipažino AB „Kauno tiltai“ darbuotojas.
Nuo ankstaus ryto objekte darbais besirūpinantis Tautvydas sako, jog čia neišsiversi be gerų planavimo, organizavimo bei savidisciplinos įgūdžių. Jo rytas prasideda tada, kai dauguma dar sapnuoja: „Man lengva, esu vyturys. Bet jei kas mėgsta pamiegoti – statybos ne ta vieta“ – nusijuokė. Jo darbas nėra vienas konkretus dalykas. Greičiau – šimtas mažų dalykų vienu metu. Reikia suplanuoti, ką šiandien darys žmonės, užtikrinti, kad technika dirbtų, nevėluotų medžiagų pristatymas. Tiesa, yra ir neišvengiama dokumentacinė pusė, kai reikia pildyti statybos darbų žurnalą, statybos užbaigimo dokumentus ir pan. Anot pašnekovo, technologinė darbų pertrauka, trunkanti nuo gruodžio iki kovo, labiau skirta atlikti būtent „popierines“ užduotis, planuoti, ieškoti sprendinių. Kitu metų laiku vyksta aktyvūs rangos darbai.
„Mano darbe viskas greitai keičiasi. Turi nedelsiant reaguoti, perplanuoti. Procesai negali sustoti. Man pačiam tas nuolatinis judėjimas – vienu metu ir sunkiausia, ir labiausiai „vežanti“ dalis“, – sakė prasmingu savo darbą laikantis Tautvydas. Matyti, kaip iš esmės pasikeičia ne tik aplinka ar įrengiamas kelias, leidžia pasijusti reikalingam. „Tą ypač jaučiu dirbdamas ne mieste. Rajono žmonės kalbesni, džiaugsmingesni ir dėkingesni dėl tų pokyčių, sukuriančių jiems patogumą ir gerinančių gyvenimo kokybę. Miestiečių kantrybė, deja, menkesnė“, – įžvalgomis dalijosi jis. Beje, Tautvydas paaiškina garsų stereotipą: „Vienas kasa, trys rūko? Didžiąją dalį darbų atlieka mechanizmai. Kol jie dirba, žmonės laukia – todėl ir atrodo, kad niekas nevyksta. Darbininkai labiau atlieka priežiūros darbus, užtikrina saugų eismą aplink objektą, sutvarko ženklus. Kelias juk prasideda nuo pagrindų, iš apačios; šiame etape pluša daug skirtingų tarnybų, todėl mes turime sulaukti, kada mums paruoš frontą. Lengva pasakyti, sunku padaryti. Užkulisiuose – labai daug procesų“, – reziumavo T. Kabišaitis.
Nors šis pavasaris ir sprogsta veiklomis bei užimtumu, Tautvydas nepraranda optimizmo ir tikisi po sėkmingai baigtų studijų ne tik grįžti prie mėgstamo krepšinio, bet toliau dirbti „Kauno tiltuose“. Planuose – su įgyta patirtimi tapti atestuotu statybos specialistu bei kartu su komanda įgyvendinti daugybę transporto infrastruktūros projektų. „Mūsų darbe „kopijuok-atkartok“ čia nerasi nė su žiburiu, net jei tai vėl kelias ar magistralės atkarpa. Į viską žiūrime naujomis akimis, pritaikytais konkrečiais sprendiniais. Vien dėl to šansų nuoboduliui praktiškai nėra“, – atsisveikindamas patikino Tautvydas.
„Kostas yra vienas iš tų žmonių, kurie ateina ne tik dirbti, bet ir suprasti – jam nuoširdžiai rūpi, ką ir kodėl daro. Per trumpą laiką jis stipriai paaugo kaip specialistas, o kolektyve vertinamas už atsakingumą, smalsumą ir paprastą, žmogišką bendravimą. Tokie jauni žmonės leidžia ramiau žiūrėti į ateitį – žinome, kad keliai bus patikimose rankose“, – teigė AB „Kauno tiltai“ laboratorijos vadovas Saulius Etneris.
„Tautvydą pastebėjau dar pirmame kurse, kai pristatinėjau Kelių, geležinkelių ir miestų inžinerijos studijų programą. Vėliau jis aktyviai lankė mano dėstomus dalykus – kelių statybos medžiagų, technologijos ir organizavimo, priežiūros – nuolat domėjosi, kėlė klausimus ir siekė giliau suprasti inžinerinius sprendimus. Tautvydas iš tų studentų, kurie ne tik perpranta teoriją, bet ir siekia suprasti jos taikymą praktikoje, todėl jo atveju ryšys tarp studijų ir realaus darbo tapo labai tiesioginis“, – sakė „Vilnius Tech“ dėstytojas doc. dr. Viktoras Vorobjovas.
Naujausi komentarai