R. Petuška, apžvelgdamas bravoro pakuočių pokyčių chronologiją, dalijasi, kad tarpukariu pagrindinė tara buvo stiklo, o išskirtinėmis progomis – keraminiai buteliai. Alus į barus dažniausiai tiektas medinėse statinėse, vėliau jas pakeitė metalinės „Pastarosios naudojamos iki šiol, o atsiradus PET, sumažėjo stiklinių pakuočių dalis. PET Lietuvoje atsirado vėliau nei kai kuriose kitose šalyse – apie 2000-ųjų pradžią, o 2008 m. įsidiegėme naują PET butelių pilstymo liniją“, – pasakojo R. Petruška.
1995–2000 m. PET buteliai ypač išpopuliarėjo gaiviųjų gėrimų segmente, o Lietuvoje ir Latvijoje vienkartinis plastikas buvo plačiai naudojamas ir alaus segmente, ir tai, anot R. Petuškos, yra gana unikali situacija, nes daugelis šalių iki šiol retai parduoda alų PET buteliuose.
„PET butelis neišlaiko kokybinių alaus savybių ilgą laiką, priešingai nei stiklo buteliai, bet PET pakuotės tarp mūsų vartotojų vis dar populiarios greičiausiai dėl patogumo ir mažesnės kainos. Gėrimų šiose pakuotėse pardavimai sudaro apie 35–40 proc. mūsų pardavimų. 2006–2008 m. atsirado ir skardinės, šiandien sudarančios daugiau nei 40 proc. pardavimų. Jos plačiai naudojamos tiek vidaus, tiek eksporto rinkose. Skardinės yra lengvos, tvarios – joms gaminti naudojama daugiau kaip 50 proc. perdirbtos žaliavos, paprastai perdirbamos, be to, jos išlaiko nepakitusias gėrimų kokybines savybes“, – teigė jis.
Pakuočių optimizavimas
Bravoras nuolat ieško būdų, kaip sumažinti žaliavų vartojimą, padidinti pakuočių patogumą ir efektyvumą. R. Petuška pasakoja, kad PET butelių atveju gramatūra (rodiklis, rodantis, kiek vienas kvadratinis metras medžiagos sveria gramais) po truputį buvo sumažinta daugiau nei 25 proc., užtikrinant produkto kokybę ir gerą vartotojo patirtį.
„Naujos pakuotės testuojamos gamyboje, sandėliuose ir transportavimo metu, renkami klientų atsiliepimai. Tokie optimizavimo sprendimai padeda sumažinti CO₂ emisiją ir padidinti tvarumą. Žingsnį dėl rPET naudojimo „Olvi Group“, kuriai priklauso bravoras, žengė dar anksčiau, nei tai tapo privaloma pagal ES direktyvas“, – sakė jis.
Lietuvoje veikianti depozito sistema, prie kurios sukūrimo prisidėjo ir bravoras, užtikrina apie 92 proc. surinkimo rodiklį, o pakuotės perdirbamos į naujus PET ruošinius, užtikrinant žiedinės ekonomikos ciklą. Anot D. Gedgaudienės, perdirbimas pats savaime nėra sudėtingas procesas, didžiausias iššūkis slypi pirmajame etape – pakuočių surinkime ir surūšiavime.
Iššūkiai tvarinant pakuotes
Ekspertai sutaria, kad tvari pakuotė vis dar reikalauja kompromisų. Pasak R. Petuškos, net ir mažinant PET butelių gramatūrą tenka atsižvelgti ne tik į pakuotės medžiagą ar perdirbamumą, bet ir į dizainą bei vartotojų lūkesčius. D. Gedgaudienė atkreipia dėmesį, kad viena dažniausių klaidų tvarinant pakuotes – visų pakuotės elementų neįvertinimas.
„Pagrindinei medžiagai skiriama daug dėmesio, bet pamirštama, kad yra ir etiketės, kamšteliai ar lipdukai. Jei visos šios detalės iš skirtingų medžiagų, perdirbti tampa sudėtinga, o tokia pakuotė dažnai keliauja deginti, bet ne perdirbti“, – aiškino ji.
Dar viena klaida – šabloninis mąstymas, esą popierius ar kartonas tvariau už plastiką – tai ne visada tiesa, nes reikia įvertinti pakuotės proporcijas, svorį ir kitas savybes.
Bendrovės „Aurika“ atstovė L. Raulinavičienė priduria, kad tvarumo reikalavimai daro įtaką ne tik pakuotėms, bet ir etiketėms. „Trumpuoju laikotarpiu PPWR (angl. Packaging and Packaging Waste Regulation) išties gali sumažinti mažų ir kainos atžvilgiu jautrių verslų konkurencingumą, tačiau ilgainiui jis gali suvienodinti konkurencines sąlygas ir suteikti pranašumą išties inovatyviems, tvarią pakuotę kuriantiems verslams“, – teigė ji.
Ji pasakoja, kad spaustuvėse tvarumo reikalavimai lemia tam tikrus iššūkius: kaip spausdinti tamsias spalvas, kad pakuotė būtų atpažįstama automatizuotame rūšiavime, kaip išlaikyti spalvų ryškumą, nesumažinant perdirbamumo, kaip parinkti žaliavas ir technologijas, kad energija būtų naudojama optimaliai.
D. Gedgaudienės teigimu, didžiosios įmonės pačios inicijuoja pokyčius, investuoja į tvarumą ir ieško inovatyvių sprendimų, o smulkesnės įmonės dažniausiai reaguoja tik tuomet, kai tai tampa būtina pagal teisės aktus ar rinkos pokyčius.
Kas laukia ateityje?
D. Gedgaudienė teigia, kad, nors daug investuojama į visuomenės švietimą tvarumo klausimais, rūšiavimo įpročiai vis dar nėra pakankami, todėl svarbu ne tik šviesti, bet ir galbūt kurti patogesnes sąlygas vartotojams.
Europos Komisijos duomenimis, 2022 m. ES pakuočių perdirbimo rodiklis siekė 55 proc., o iki šių metų pabaigos numatyta pasiekti 65 proc. Tačiau, pasak L. Raulinavičienės, vienas didžiausių tvarumo galvosūkių išlieka lanksčios maistinės pakuotės, kurių perdirbama tik apie 6 proc. „Tad tam tikrose srityse srityse didysis lūžis laukia tiek tiekimo grandinės dalyvių, tiek vartotojų“, – sakė ji.
Suomijos bendrovė „Olvi Group“, kuriai priklauso ir „Volfas Engelman“, iki 2030 m. planuoja CO₂ pėdsaką sumažinti daugiau nei 40 proc. Didžiausias iššūkis – įgyvendinti sparčiai kintančius ES reikalavimus, kurie neretai padidina gamybos savikainą, o konkurencija už Europos ribų tampa sudėtingesnė, nes ne visi gamintojai laikosi tų pačių standartų.
„Vis daugiau dėmesio skiriama pakuočių inovacijoms – testuojami bioplastikai, celiuliozės pluošto medžiaga, ieškoma perdirbto plastiko sprendimų. Populiarėja skardinės, mažėja litrinių PET butelių paklausa, o elektroninės prekybos augimas verčia ieškoti saugesnių ir transportuoti patogesnių pakuočių. Dar vienas svarbus pokytis – skaitmenizacija. Ant pakuočių atsiras papildoma informacija apie tvarumo kelią, žaliavas ir jų kilmę. Esminis lūžis laukia 2030 m., kai ES įsigalios naujasis pakuočių ir pakuočių atliekų reglamentas, draudžiantis rinkai tiekti neperdirbamas pakuotes, tad gamintojai bus priversti ieškoti dar tvaresnių alternatyvų, o atliekų tvarkytojai – tobulinti surinkimo, rūšiavimo ir perdirbimo būdus bei didinti pajėgumus dėl augančių pakuočių kiekio ir įvairovės“, – ateities pakuočių tendencijomis dalijosi R. Petuška.
Naujausi komentarai