Tai nėra nauja problema. Kolektyvinių derybų metu nuolat keliami biudžetiniame sektoriuje dirbančių darbuotojų darbo užmokesčio ir darbo sąlygų gerinimo klausimai, tačiau galimybės pasiekti reikšmingesnių rezultatų dažnai priklauso nuo valstybės biudžeto finansinių galimybių.
Susitarimai pasirašomi, tačiau ne visiems darbuotojams užtikrinamos vienodos galimybės jais pasinaudoti
2026 m. lapkričio 10 d. Sveikatos apsaugos ministerija ir devynios profesinių sąjungų organizacijos pasirašė Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos (LNSS) šakos kolektyvinės sutarties pakeitimus. Nuo 2027 m. sausio 1 d. numatoma didinti gydytojų, slaugytojų, akušerių ir kitų sveikatos priežiūros specialistų pareiginės algos pastoviosios dalies minimalius dydžius.
Vis dėlto derybose nepavyko susitarti dėl papildomų darbo užmokesčio koeficientų profesinių sąjungų nariams, dirbantiems biudžetinėse sveikatos priežiūros įstaigose. Tam nebuvo gautas papildomas Finansų ministerijos finansavimas.
Ši situacija dar kartą parodė, kad darbuotojų galimybės pasiekti geresnes darbo apmokėjimo sąlygas priklauso ne tik nuo derybų, bet ir nuo valstybės sprendimų dėl finansavimo. Kai lėšos nenumatomos, galimybės susitarti dėl reikšmingesnių pokyčių iš esmės apribojamos.
Problema keliama metų metus, tačiau jos sprendimas ir toliau atidedamas
Šis klausimas ne kartą keltas ankstesniais metais, taip pat šiais metais vykusių kolektyvinių derybų metu ir rengiant 2027 metų valstybės biudžetą.
2026 m. spalio 23 d. profesinės sąjungos kreipėsi į Vyriausybę, Seimo Sveikatos reikalų komitetą ir Seimo Biudžeto ir finansų komitetą, informuodamos apie nepakankamą finansavimą LNSS biudžetinėms įstaigoms ir tai, kad rengiant 2027 metų valstybės biudžetą nebuvo tinkamai įvertintas lėšų poreikis LNSS šakos kolektyvinės sutarties įsipareigojimams įgyvendinti. Kreipimesi prašyta ieškoti finansavimo sprendimų ir užtikrinti reikiamų lėšų numatymą 2027–2029 metų biudžete.
Visuomenės sveikatos specialistų padėtis – dar vienas neišspręsto finansavimo pavyzdys
Finansavimo trūkumas aktualus ne tik biudžetinės sveikatos priežiūros įstaigose dirbantiems darbuotojams. 2026 m. lapkričio 4 d. Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdyje taip pat buvo svarstomas savivaldybių visuomenės sveikatos funkcijų finansavimas.
2027 metams šioms funkcijoms vykdyti reikėtų apie 54 mln. eurų, tačiau valstybės biudžeto projekte buvo numatyta 31,464 mln. eurų. Komitete pasiūlyta papildomai skirti 9,339 mln. eurų tikslinę dotaciją. Posėdyje LSAPSF pirmininkė Jolita Pukelienė atkreipė dėmesį ir į visuomenės sveikatos specialistų darbo užmokesčio bei darbuotojų trūkumo problemas. Tai rodo, kad nepakankamo finansavimo pasekmes jaučia įvairiose sveikatos sektoriaus srityse dirbantys darbuotojai, o jų darbo sąlygų gerinimas negali būti sprendžiamas atskirai nuo realaus finansavimo poreikio.
LSAPSF pirmininkė Jolita Pukelienė pabrėžė, kad nepakankamas finansavimas turi tiesioginių pasekmių darbuotojams – apsunkina specialistų pritraukimą, jų išlaikymą ir galimybes užtikrinti kokybiškas paslaugas.
„Profesinės sąjungos tikėjosi didesnio atlyginimų augimo, todėl pasiektas susitarimas negali būti vertinamas kaip išsprendęs visas darbuotojų problemas. Ypač sudėtinga situacija išlieka biudžetiniame sektoriuje. Visuomenės sveikatos specialistams keliami aukšti kvalifikaciniai reikalavimai, tenka vykdyti vis daugiau funkcijų, tačiau siūlomas darbo užmokestis nėra patrauklus ir neužtikrina galimybės pritraukti bei išlaikyti specialistus. Kai darbuotojų trūksta, jų funkcijas turi perimti likę kolegos, todėl problema tik gilėja. Negalime tikėtis kokybiškų sveikatos paslaugų, jeigu specialistų darbas nėra tinkamai vertinamas ir apmokamas. Darbuotojams reikia ne dar vieno pažado, kad atlyginimai ateityje didės, o konkrečių sprendimų ir jiems įgyvendinti numatyto finansavimo“, – teigė LSAPSF pirmininkė Jolita Pukelienė.
Darbuotojai turi teisę tikėtis realių derybų rezultatų
Respublikinės jungtinės profesinės sąjungos teisininkė ir Lietuvos sveikatos apsaugos profesinių sąjungų federacijos pirmininkės pavaduotoja Vesta Sharabayka atkreipė dėmesį, kad ši problema negali būti vertinama tik kaip atskirų derybų nesėkmė.
„Biudžetiniame sektoriuje dirbantys darbuotojai metų metus atsiduria panašioje situacijoje. Profesinės sąjungos derasi, teikia pasiūlymus ir argumentus, siekia geresnių darbo sąlygų ir didesnio darbo užmokesčio, tačiau galimybės pasiekti reikšmingesnių pokyčių nuolat atsiremia į valstybės skiriamas lėšas. Kai kiekvieną kartą išgirstame, kad nėra finansavimo, kyla pagrįstas klausimas – kiek iš tikrųjų galime pasiekti tokiomis kolektyvinėmis derybomis?
Kolektyvinės derybos neturėtų apsiriboti vien tuo, kiek valstybė šiuo metu gali skirti papildomų lėšų. Darbuotojų poreikiai negali būti vertinami tik pagal tai, kiek pinigų liko biudžete. Jeigu norime gerinti darbo sąlygas, išlaikyti specialistus ir užtikrinti kokybiškas paslaugas, tam reikalingas finansavimas turi būti planuojamas iš anksto.
Darbuotojai neturėtų nuolat įrodinėti, kad jų darbas vertas tinkamo atlygio. Profesinių sąjungų teisė derėtis turi reikšti realią galimybę pasiekti pokyčių, o ne vien galimybę išgirsti, kad tam nėra pinigų“, – teigė Vesta Sharabayka.
Naujausi komentarai