Prahos sėkmės receptas (reportažas)

Čekijos sostinėje Prahoje rudenį turistų skaičius neką mažesnis nei vasarą. Ypač rusų, lenkų, o dabar ir azijiečių pamėgtas miestas turi kuo nustebinti. Ne tik alumi, vynu ar tiltais. Čia iš karto galima pajausti vakarietiško gyvenimo pulsą, bet kartu atrasti ir daugybę ramybės oazių.

Stebina architektūriniais turtais

Vienas pirmųjų įspūdžių atvykus į Prahą – unikalumas ir prabanga. Miestas žavi didingais ir ištaigingais pastatais, septyniais vien miesto centre esančiais tiltais, kurių seniausiam – Karolio tiltui – net 650 metų. Tiesa, visame mieste iš viso yra net 18 tiltų. Maždaug prieš 650 metų užfiksuotas ir naujamiesčio kvartalo (Nové Město) atsiradimas. Prahos senamiesčio (Staré Město) istorija siekia kur kas ankstesnius laikus.

Iš visų Prahos mieste Vltavos upę kertančių tiltų įspūdingiausias ir labiausiai turistų lankomas – būtent Karolio tiltas, jungiantis senamiestį bei Mažąjį miestą (Malá Strana). Dieną, kai geras oras, žmonių masė tiesiog nešte neša per jį. Maža to, ant tilto išsirikiavę daugybė prekiautojų suvenyrais bei papuošalais.

Tiek turistams, tiek vietiniams čia puiki vieta ne tik pasivaikščioti bei pažvelgti į Vltavos upe plaukiančius keltus iš viršaus, bet ir įsiamžinti romantiškame fone. Maža to, Karlo tiltas nuo seno apipintas įvairiausiomis legendomis, kurias simbolizuoja gausybė skulptūrų. Jose įamžinti ir istoriniai šalies karaliai bei šventieji.

Skulptūromis, monumentais nusėtas visas miesto centras. Tačiau didžiausią įspūdį daro kylantys barokinės architektūros bažnyčių bokštai bei art nouveau stiliaus pastatai. Kaip teko pastebėti, būtent šiuo architektūros stiliumi čekai labai didžiuojasi, nes didžioji dalis naujamiesčio pastatų atspindi būdingus art nouveau bruožus: banguotas linijas, prabangą, būdingas spalvas, freskas ir t. t.

Vienas iš dalykų šiame mieste, turistams keliančių didžiausią susižavėjimą, yra senasis astronominis laikrodis, įtaisytas Prahos turgaus aikštėje. Tai yra ta vieta, kurioje vienu metu galima išvysti šimtus įvairiausių tautybių turistų, užvertusių galvas į viršų... Laikrodis išties daro įspūdį ne tik savo įmantrumu, bet ir žaismingumu. Jis rodo ne tik laiką, bet ir mėnulio padėtį, mėnesio dieną, o prieš mušant valandą galima išvysti mažą spektaklį: iš laikrodžio vidaus išnyra mažytės judančios personažų skulptūrėlės, sukeliančios turistams dar daugiau džiugesio ir sulaukiančios aplodismentų.

Apskritai Prahoje tiek dėmesio vertų objektų, kad ten vertėtų praleisti mažiausiai savaitę.

Pasivaikščiojimai po sodus

Ko jau ko, bet žalumos Čekijos sostinėje netrūksta. Vos įvažiavus į Prahą, norisi palyginti ją su mūsų žaliuoju miestu vadinamu Vilniumi.
Mažojo miesto, kuriame stovi ir didingoji pilis, kalnas, matyt, bus tinkamiausia vieta pasigrožėti ne tik ta gamta, bet ir kvapą gniaužiančia viso miesto panorama. Čia įrengta ne viena apžvalgos aikštelė, nuo kurios Praha su visomis savo grožybėmis – kaip ant delno.

Vienas didžiausių malonumų, kuriuos gali patirti estetikos ir gamtos išsiilgę turistai, nuo pilies kalno šlaito besileisdami atgal į miesto centrą, – Prahos pilies sodai. Kalno šlaite įkurtus sodus puošia ne tik skrupulingai įrengti laiptai, takeliai, bet ir viską supantys augalai. Tas kerintis Prahos vaizdas lydi ir vis leidžiantis žemyn – net nebežinai, iš kurio viršūnės kampo panorama atrodo gražiau. Beje, maloniai nuteikia tai, kad sode gėlės dar žydi ir rudenį.

Besileidžiant išties romantiškais pilies sodais pakeliui galima užsukti ir į, kaip legendos pasakoja, seniausią Bohemijos vynuogyną – Šv. Vaclovo. Renovuotas vynuogynas lankytojams duris atvėrė 2008-aisiais. Įdomiausia tai, kad vynmedžiai auga ir šalia sodų takelių, o vynuogę nusiskinti galima tiesiog ištiesus ranką.

Čia pat įsikūręs ir maisto bei vyno restoranų kompleksas, kuriame prisėdus tikriausiai netektų pasigailėti: čekiškas vynas ir Prahos panorama – žavus derinys.

Beje, čia pastatyta ir klasicizmo stiliaus pavėsinė, kuri laikoma antru pagal populiarumą klasicistiniu pastatu Prahoje.

Kitas itin vertas dėmesio parkas – Wallensteino rūmų sodas. Dar imperijos karo vado Albrechto von Wallensteino, kuris laimėjo Trisdešimties metų karą, pastatyti rūmai (juose dabar įsikūręs Čekijos Senatas) turi gana originalų sodą. Jis išskirtinis savo fauna: praeivių minioje bėgiojančiais povais, ryškiaspalviais karpiais baseine ar didžiulėmis aptvare tūnančiomis pelėdomis. Įdomios sodo detalės – gausybė personažų iš legendų skulptūrų. O keisčiausias dalykas čia – dekoratyvinė stalagmitų siena, savyje taip pat slepianti daugybę mažų išlipdytų skulptūrėlių.

Virtuvė – ne tokia žavinga

Ko gero, originaliausias ir bene mėgstamiausias čekų patiekalas yra kiauliena su tradiciniais virtinukais ir raugintas kopūstais. Tiesa, tai, kuo čekai didžiuojasi labiausiai, lietuvių skrandžių per daug nežavi. Teko ne iš vieno išgirsti, kad tradiciniai čekų virtinukai, švelniai tariant, "nelabai"... Guliašas, kuris taip pat yra vienas nacionalinių patiekalų, – tikrai geresnis pasirinkimas. Kuo nors itin originaliu čekų virtuvė nepasižymi.

Kitas klausimas – alus. Nacionalinis tautos pasididžiavimas. Čekai, remiantis statistika, išgeria daugiausia alaus pasaulyje. Aišku, alumi skųstis būtų nepadoru – jo yra skanaus ir daug rūšių. Tik stebina kiek kitas su tuo susijęs faktas.

Kitaip nei, pavyzdžiui, Belgijoje, restorano valgiaraštyje čia nerasite pasirinkimo iš 40 skirtingų rūšių alaus. Kiekvienoje maitinimo įstaigoje pasirinksite nebent iš trijų ar keturių rūšių, tarp jų dažniausiai įvardytas ir nealkoholinis alus. Ypač centre arba senamiestyje įsikūrusiuose restoranėliuose ar kavinukėse vyrauja tų pačių rūšių alaus pasiūla. Tik nuošalesnėse vietose ar specializuotose aludėse galima aptikti labiau specifinių rūšių.

Turistų magnetai

Be alaus, neretai turistų lauktuvėmis tampa ir kiti Čekijoje populiarūs alkoholiniai gėrimai. Būtų nuodėmė nepaminėti tradicinės slyvų degtinės "Slivovice" ar stipraus, saldaus žolelių skonio likerio "Becherovka". Būtent šiuos du stipriuosius gėrimus čekai įvardija kaip nacionalinius.
Dar vienas turistus traukiantis suvenyras, o gal net ir turistinė pramoga, – absentas. Nors patys vietiniai ginasi, jog tai nėra jų nacionalinis gėrimas, išpopuliarėti kaip vienas šalies simbolių jis jau spėjo – turistams dėl to pramoga tik didesnė.

Štai, pavyzdžiui, absento ir jo produktų krautuvėlė-baras. Čia lankosi tiek vietiniai, tiek atvykėliai, nes, tenka pripažinti, koncepcija įdomi. Čia galima ne tik išgerti paties absento, ruošiamo keliais būdais, bet ir paragauti absento kokteilių, alaus, ledų ir kitokių "gardumynų". Daugumoje Europos miestų to paragauti tikrai nepavyks.

Paliekant alkoholinius gėrimus ramybėje, galima sugrįžti prie tradicinių senamiesčio krautuvėlių, suvenyrų prekyviečių, kurios turistus kaip medus traukia. Jų tikrai daugybė, tačiau abejotina, kad suvenyrų prekiautojai jaustų labai didelę konkurenciją.

Sunku susilaikyti neįsigijus tradicinių stiklinių karoliukų vėrinio ar apyrankės. Jos spindi kone kas antroje senamiesčio gatvelių vitrinoje. Ne tik tarp turisčių, bet ir tarp vietinių moterų itin populiarios firminės alaus kosmetikos ir kitokių alaus priemonių krautuvėlės. Ko gero, viena geriausių lauktuvių namo.

Į turistus orientuoti ir dauguma senamiestyje įsikūrusių restoranėlių. Nuo tradicinių čekiško kaimo stiliaus karčemų iki rafinuotų itališkos picos restoranėlių, kepsnių namų ar vyninių su solidžiais vietos vyno meniu. Miesto svečiams malonu, kad kainos čia tikrai nesikandžioja. Aišku, senamiesčio restoranėlyje gali tekti pakloti kiek daugiau pinigų, tačiau bokalo alaus ar taurės vyno kainos prilygsta vilnietiškoms. Nepatingėjus galima rasti ir bariukų, kuriuose bokalas alaus atsieis dar pigiau – tik 30 kronų (apie 4 litus).

Žurnalistei kelionę surengė "Air Lituanica"