Pirkėjai buvo laukiami dar saulei nepatekėjus

Tarpukario ir šių dienos Lietuvos parduotuvės yra panašesnės nei galima pamanyti. Ilga darbo diena, kad būtų patogiau pirkėjui, gausus asortimentas, reklamos gausa, savotiški išpardavimai – šias subtilybes žinojo ir XX a. pradžios prekybininkai.

Tarpukario ir šių dienos Lietuvos parduotuvės yra panašesnės nei galima pamanyti. Ilga darbo diena, kad būtų patogiau pirkėjui, gausus asortimentas, reklamos gausa, savotiški išpardavimai – šias subtilybes žinojo ir XX a. pradžios prekybininkai.

Papildomas darbas

Tarpukariu prekyba buvo reglamentuojama valstybės įstatymais arba savivaldybių nutarimais. Pagal apyvartos dydį parduotuvės skirstytos į keturias kategorijas – rūšis. Pačios mažiausios parduotuvės buvo ketvirtos rūšies. Prekybos įmonių savininkai kasmet ar kas pusmetį privalėjo išsipirkti prekybos tam tikrais produktais patentus.

Lietuvos miesteliuose parduotuvės paprastai įsikurdavo centre, aplink turgaus aikštę. Jos būdavo atidarytos visą dieną. Kartais pirmieji pirkėjai pradėdavo belstis jau ketvirtą valandą ryto. Prekybininkai prekiaudavo iki vėlaus vakaro, tol, kol ateidavo žmonių. Šeštadieniais žydų parduotuvės nedirbdavo.

Parduotuvėms būdavo skiriama atskira patalpa – paprastai vienas namo kambarys. Jame stovėdavo prekystaliai, prie sienų buvo pritaisytos lentynos. Apie atėjusį lankytoją dažnai pranešdavo virš durų iš vidaus įtaisytas varpelis, nes paprastai prekybininkai tuščiai laiko neleisdavo, namuose kuo nors papildomai vertėsi.

Kol nebuvo įvesta elektra, parduotuves apšviesdavo pakabintos žibalinės lempos. Patalpas apšildydavo krosnimis, tačiau spaudžiant šaltukui pardavėjos pasišildydavo ir atsisėdusios ant kėdžių padėtų metalinių puodų su žarijomis.

Lentynos lūždavo nuo prekių

Prekes miestelių prekybininkai pirkdavo iš urmininkų, parsiveždavo iš Kauno, Klaipėdos ir kt. Tuo metu prekiauta tiek lietuviškomis, tiek ir užsienietiškomis, atvežtinėmis prekėmis, vadintomis kolonialinėmis.

Prekes stengdavosi išdėstyti taip, kad atrodytų, jog jų yra labai daug. Jas ne tik išdėliodavo lentynose, ant prekystalių, grindų, bet ir kabindavo palubėje, virš pirkėjų galvų. Prie prekystalių buvo pritvirtinama įvairiausių popierinių, metalinių reklaminių skydų, kuriuos atveždavo prekybos agentai. Smulkesnes prekes – saldainius, cukrų, druską – sverdavo lėkštinėmis svarstyklėmis, susukdavo į vyniojamą popierių. Dalį daiktų sudėdavo saugoti sandėliuose.

Prekių kainas surašydavo lapeliuose, jos nesikeisdavo. Prekybininkai turėjo verstis iš urmo sandėlių ir fabrikų suteikiamų nuolaidų. Tačiau žydams priklausiusiose parduotuvėse perkant buvo galima derėtis. Amžininkai atsimena, kad entuziastingai siūlydami savo prekes ir žadėdami nuleisti kelis centus, jie net išbėgdavo į gatvę.

Pasitaikydavo ir pigiųjų savaičių, kai ant parduotuvės durų prekybininkai prikabindavo juostą su tokiu užrašu. Tai reiškė, kad savaitę prekės bus parduodamos su nuolaida.

Pristigę pinigų žmonės pirkdavo ir į skolą – bargan. Tokius skolininkus užrašydavo į specialią knygą. Prekybininkai paprastai labai gerai skaičiavo mintinai, didesnei apskaitai naudojo ir medinius skaitytuvus.

Sovietams okupavus Lietuvą, visas tarpukario prekybos verslas žlugo. Parduotuvės buvo nacionalizuojamos, jų turtas perduodamas kooperatyvams. Daug prekybininkų ištrėmė į Sibirą, o tiems, kurie tokios lemties išvengė, teko keisti profesiją.

Muziejinė geležies parduotuvė

Kaip atrodė tarpukario geležies ir manufaktūros parduotuvės galima pamatyti Lietuvos liaudies buities muziejaus miestelyje.

Geležies parduotuvės ekspozicija buvo atidaryta 1991 m. Ji įrengta gyvenamojo prekybinio namo iš Šiaulėnų (Radviliškio rajonas) priestate. Tokioje parduotuvėje kalviai įsigydavo metalo, o kiti pirkėjai – įvairių pramonės gaminių. Parduotuvėje po langu padarytos durelės, pro kurias būdavo įridenamos statinės, įtraukiami įvairaus profilio geležies strypai. Pasienyje įrengtos medinės lentynos, atokiau jų – prekystalis. Kitoje sienoje yra durys, pro kurias patenkama į gyvenamąją patalpą. Tradiciškai šios durys būdavo su stiklais, kad prekybininkas iš kambario matytų įeinančiuosius į parduotuvę.

Geležies parduotuvėje prie galinės pastato sienos paprastai buvo laikoma juostinė įvairių profilių geležis – štobos. Populiariausia – taip vadinama šininė, naudojama ratams aptraukti, akėtvirbalinė – akėčių virbams gaminti, noraginė geležis. Būdavo kvadratinio skerspjūvio plokščios juostos, taip pat pusapvalės, daugiausia naudotos vežimų, lineikų (lengvų gražių vežimų su lingėmis), fajetonų, žemės ūkio mašinų ir inventoriaus gamybai. Spragilinė geležis naudota gaminant arklines spragilines kuliamąsias mašinas.

Ekspozicijoje rodomas vežimaičio lingių apkaustų komplektas. Svarbiausios jo dalys – lingės (risorai). Tokius komplektus pardavinėjo ūkininkams. Įdomu, kad jis niekada nebuvo panaudotas: nupirktas geležies parduotuvėje tarpukariu taip ir pateko į muziejų.

Muziejuje eksponuojamas didžiulis ir labai įvairus tarpukario geležies parduotuvės Lietuvos bei užsienio gamintojų prekių asortimentas: linų sėjamoji, dobilų kūlimo mašinos, įvairių tipų spynos, mėsmalės, mašinėlės duonai raikyti, kavamalės, lygintuvai, varpeliai, žvanguliai, ketiniai ir emaliuoti indai, amatininkų darbo įrankiai, įvairūs svėrimo prietaisai.

Stambiausias eksponatas – plūgas "Nugalėtojas", pagamintas apie 1900 m. Augusto Ventzki fabrike, Graundenzo mieste (Vakarų Prūsija). Rodomi ir chemijos prekių pavyzdžiai: valymo, šveitimo priemonės, dažai. Ant prekystalio išdėlioti reklaminiai lapeliai, prekių katalogas, užrašų knygutė.

"Gražinos" ekspozicija

2013 m. gyvenamojo prekybinio namo iš Kauno pirmame aukšte buvo įrengta manufaktūros parduotuvė "Gražina". Tarpukario manufaktūros parduotuvėse prekiaudavo ne tik audiniais. Pirkėjai jose galėdavo įsigyti visą aprangą, pradedant skrybėle ir baigiant batais. Ypač paklausūs buvo audiniai mokinių, šaulių uniformoms, dvasininkų sutanoms siūti.

Kita labai populiari prekė – kaliošai. Geri prekybininkai stengėsi reaguoti į pirkėjų poreikius, todėl siūlydavo kanceliarinių prekių, įvairių religinės paskirties reikmenų. Kai kuriose manufaktūros parduotuvėse prekiavo ir žibalu, trąšomis, užsakinėjo karstus.

Manufaktūros parduotuvėje pristatomas muziejuje saugomas miestelio prekių rinkinys. Čia rodomas platus prekių asortimentas nuo įvairių smulkmenų – segtukų, sagų, šukų ir t.t. iki jau pasiūtų drabužių, avalynės, net pačiūžų.

Lankytojai gali susipažinti su didžiule spalvinga audinių, kurių dauguma įvežtiniai (su išlikusiomis metalinėmis tarpukario muitinės plombomis), kolekcija. Medžiagų rietimai pasukti šonu (kaip tarpukariu) ir išdėstyti per visą sieną įrengtose lentynose. Eksponuojamos ir kopėtėlės, kuriomis palipdavo pardavėjas, norėdamas pasiekti aukštai padėtas prekes.

Keli eksponatai yra ypač įdomūs. Tai dvi ant prekystalio stovinčios stačiakampio plano vitrinos prekėms sudėti iš tarpukariu Kėdainiuose, Gedimino g. 58-ame name veikusios manufaktūros parduotuvės. Pirmosios vitrinos išilginė vertikali plokštuma – aukštesnė, kita – žemesnė. Viršus ir visi šonai įstiklinti. Čia sudėti siuvimo ir siuvinėjimo reikmenys, įvairių tarpukario Lietuvos įmonių prekių etiketės, reklaminiai lapeliai.

Antroji vitrina keturbriaunės lygiašonės piramidės formos. Viršus ir apačia yra iš lentų, o briaunos – iš tašelių. Vitrinoje įtaisytos dvi stiklinės lentynėlės. Joje eksponuojami siuvinėjimo siūlai ir nėriniai, sudėti dažyti mediniai žaisliukai, kuriais irgi neretai prekiaudavo manufaktūros parduotuvėse.

Pastato lange įrengtoje parduotuvės vitrinoje eksponuojami vyriški ir moteriški drabužiai, apavas, aksesuarai. 2015 m. manufaktūros parduotuvės "Gražina" ekspozicija papildyta naujais eksponatais.



NAUJAUSI KOMENTARAI

....

.... portretas
o žydai buvo parduotuvių savininkai?
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių