Nepriklausomybės arba ES aukojimas

Netylantys debatai dėl papildomų galių suteikimo ES institucijoms pamažu veda prie akivaizdžios dilemos, kurią matome visi, – esame viename ekonominiame vienete, kurį ištikusi rimta krizė. Norint ją išspręsti reikia papildomų visoje ES taikomų priemonių, kurios reikštų bendrą biudžetą, mokesčių ir socialinę sistemą.

Valstybių klerkai nepratę lankstytis, todėl trimituoja apie nepriklausomybės praradimą ir judėjimą centralizuotos valdžios link. Žinoma, valstybių klerkams (ypač pagarsėjusių korupcija ir biurokratija) mažiausiai norisi efektyvaus vėzdo virš galvos ir apribojimų vogti iš šalies biudžeto. Todėl naudojama piliečių gąsdinimo strategija, neva tai nauja autoritarinė struktūra, nauja pasaulio struktūra, iliuminatai, ir kitos iki absurdo juokingos sąmokslo teorijos. Deja, viskas kur kas paprasčiau ir slapto plano mus visus užvaldyti nėra.

Yra daugybė susitarimų, lobizmo ir politinių žaidimų, tačiau tai natūralu. Europos integracija yra būtinas veiksnys sprendžiant krizę. Valstybių klerkai atstovauja ne savo tautos interesams, o savo pačių, todėl sakyti, kad šalys yra prieš tolesnę Europos integraciją, yra šiek tiek tiesmukiška. Žinoma, Vokietijos ir Nyderlandų gyventojai nenori lengva ranka dalytis savo sumokėtais mokesčiais su ispanais ir graikais, todėl prieš tai reikalauja iš šių šalių sutikti su žaidimo taisyklėmis ir perduoti dalį kontrolės. Net prancūzų kairieji neseniai piktinosi parlamente, kad iš jų reikalaujama per daug, bus prarasta nepriklausomybė, „kokią teisę turi Europos biurokratai diktuoti mūsų šalies biudžeto valdymą?“.

Tačiau visi nori turėti eurą ir dalyvauti vienoje mokėjimų sistemoje, draugiškai spręsti problemas. Vėlgi to nori klerkai, o ne žmonės.

JAV modelis rodo, kad autonominiai suverenūs vienetai gali gana efektyviai dirbti po vienu politiniu stogu. Argumentai dėl vienos JAV kalbos ir mentaliteto yra trumparegiški ir greičiausiai tėra pusiau sąmoningas nugirstų pseudoargumentų kartojimas prie butelio alaus, nes JAV sistema kūrėsi ilgai ir patyrė dar didesnių krizių, nei dabar matome ES.

Pradžioje JAV nebuvo vienos valiutos, Kalifornijos doleris turėjo kitokią vertę nei, tarkime, Teksaso doleris. Pietinių ir šiaurinių valstijų, rytinės ir vakarinės pakrančių gyventojų mentalitetas skiriasi kaip diena ir naktis. Ir nors JAV dabar ne ką mažesnė krizė, tačiau niekas nekalba apie Kalifornijos išmetimą iš JAV arba nevaldomą Floridos nedarbą.

Problemos yra bendros, o suverenumo pakanka visoms valstijoms. Kiekvienos iš jų gyventojai deleguoja savo atstovus į Kongresą, yra sukurti politikų kontrolės mechanizmai. Teismai taip pat nepriklausomi ir suverenūs kiekvienoje valstijoje, net teisės aktai priimami valstijų lygmeniu. Ir nors JAV bei ES skirtumų labai daug, integracijos procesas neišvengiamas ir politikų taikoma baimės politika yra mažų mažiausiai gėdinga, nes tai kenkia gyventojams – žmonėms, kurių gerovės klerkai turėtų siekti, o ne manipuliuoti, kad patenkintų savo interesus.