Japonai darbo valandų neskaičiuoja

Nors apie japonų polinkį į darboholizmą sklando legendos, ekonomikos krizė dar labiau apsunkino darbuotojų padėtį. Jaunoji japonų karta, nesijausdama finansiškai saugi, dirba dviejose ar net trijose darbovietėse.

Aukoja laisvalaikį

Nuo 9 val. iki 17 val. Hiroko Yokogawa dirba mažoje architektūros dizaino bendrovėje administratore, bet ir vėliau jos darbo diena nesibaigia. Ji keliauja namo, kur savo interneto dienoraštyje reklamuoja tam tikras prekes ir parduotuves, arba kaip gyvenimo būdo trenerė susitinka su klientu. Apie trečdalį 32 metų H.Yokogawos pajamų sudaro pinigai iš antraeilių darbų. Jiems moteris vidutiniškai skiria po tris valandas kiekvieną darbo dieną ir penkias valandas savaitgaliais.

"Nėra taip, kad aš nekęsčiau savo darbo. Noriu nuolatinių pajamų, kurios nepriklausytų nuo vienos įmonės veiklos, – teigė H.Yokogawa. – Iš pradžių pradėjau dirbti papildomus darbus, nes norėjau turėti daugiau pinigų madingiems apdarams, kavinėms ar tiesiog skirti santaupoms. Tačiau dabar stengiuosi dirbti tai, kas man bus naudinga ateityje."

Dešimtmečius Japonijoje gyvavo tradicija – pabaigti mokslus ir siekti karjeros vienoje įmonėje iki pat pasitraukimo į pensiją. Tačiau pastaruoju metu atlyginimai šalyje vidutiniškai sumažėjo apie 12 proc., todėl vis daugiau japonų, ypač jaunesni ir nesukūrę šeimų, ieško papildomo uždarbio, rašo JAV dienraštis "The New York Times".

Kai kurie, pasibaigus darbo valandoms pagrindinėje darbovietėje, nešioja lankstinukus ar dirba parduotuvėlėse. Kiti internete prekiauja užsienio valiutomis. Treti parduoda įvairiausius dalykus virtualioje erdvėje. Apklausos rodo, kad 17 proc. apklaustųjų prekyba internetu yra papildomas darbas.

Algos sumenko

Nors Japonijoje oficialios darbo valandos yra vienos ilgiausių pasaulyje, o nemokami viršvalandžiai – įprastas dalykas, tačiau daugiau nei pusė apklaustų japonų domisi galimybe padirbėti laisvalaikiu. 90 proc. jų kaip priežastį įvardijo norą turėti daugiau pajamų.

"Pagrindinė išaugusio susidomėjimo antraeiliais darbais priežastis yra ta, kad jauni žmonės, susidūrę su sunkiomis ekonominėmis sąlygomis, bando uždirbti daugiau pinigų, – sakė Toshihiro Nagahama, Tokijo "Dai-Ichi Life" tyrimų instituto vyriausiasis ekonomistas. – Uždarbiaudami papildomai žmonės nebe taip bijo netekti savo pagrindinio darbo."

Nedarbo lygis Japonijoje šių metų viduryje siekė 5,2 proc. Nors pagal tarptautinius standartus šis rodiklis yra palyginti žemas, Tekančios saulės šalyje jis artėja prie rekordinės ribos. Japonijos ekonomika, slegiama senstančios ir mažėjančios visuomenės naštos, defliacijos ir stiprios nacionalinės valiutos, išgyvena sąstingį.

Remiantis Nacionalinės mokesčių agentūros duomenimis, vidutinis metinis jaunų darbuotojų atlyginimas nukrito nuo 2,83 mln. jenų (86,3 tūkst. litų) 1997-aisiais iki 2,48 mln. jenų (75,6 tūkst. litų) 2008 m.

Trūko pinigų kelionėms

Neseniai Japonijos sveikatos, darbo ir socialinės apsaugos ministerija paskelbė statistiką, kad beveik 56 proc. darbą turinčių 15-34 metų žmonių būtinos papildomos pajamos pragyventi. Iš pagrindinės darbovietės gyventojų gaunamos pajamos sumenko ir dėl pasaulinio ekonomikos nuosmukio, nes daug įmonių, siekdamos sutaupyti, nebemoka už viršvalandžius.

"Netekę galimybės dirbti viršvalandžių, vis daugiau žmonių tiesiog nori kuo nors papildomai užsiimti", – sakė Kirito Nakano. Jis anksčiau kurį laiką dirbo antraeilius darbus, o vėliau šią patirtį panaudojo savo versle.

28-erių K.Nakano iš pradžių buvo pasirinkęs tradicinį karjeros kelią – 2004 m. baigė koledžą ir įsidarbino didelėje įmonėje interneto technologijų specialistu. Įsitikinęs, kad uždarbio nepakanka kelionėms į užsienį, jis ėmė eksperimentuoti – perplanavo savo laiką, įsitraukė į verslo partnerių rinkodaros programas ir už kitoms bendrovėms atsiųstus klientus gaudavo papildomą atlygį.

Po trejų metų K.Nakano iš šio papildomo darbo uždirbdavo daugiau pajamų nei garantavo oficialios pareigos. Taigi jų atsisakė ir įsteigė rinkodaros bendrovę. Rugpjūtį jis išleido antrą knygą, kurioje aprašė, kaip pasibaigus darbo valandoms biure kas mėnesį uždirbti 100 tūkst. jenų.

"Japonijos ekonomika ne tik išgyvena sąstingį, bet vis dar traukiasi, – sakė K.Nakano. – Kai žmonės tiki, kad ateitis bus geresnė už dabartį, jie yra patenkinti. Tačiau jeigu ateitis neteikia jokios vilties, jie tampa nelaimingi. Šį nepasitenkinimą jie ir mėgina pamiršti pasinerdami į papildomus darbus."

Jaunesni prisitaikė greičiau

Japonijoje įprasta darbo trukmės sistema ėmė griūti sprogus ekonomikos burbului 1991-aisiais. Nemažai darbuotojų, kaip H.Yokogawa, prisitaikė prie naujosios realybės keliamų sąlygų ir dirba keliose įmonėse. Vis dėlto ji pripažįsta, kad šie pokyčiai buvo gana skausmingi jos kartos atstovams.

"Tokiems žmonėms kaip aš, sulaukusiems 30-ies, sunkiausia, – sakė ji. – Dabartiniai 20-mečiai užaugo pripratę prie smunkančios ekonomikos sąlygų, o mes augome tikėdami, kad jeigu įsidarbinsime didelėje įmonėje ir sunkiai dirbsime, to pakaks visam gyvenimui."

Japonijos finansų ministras Yoshihiko Noda praėjusį mėnesį pareiškė, kad atėjo laikas imtis veiksmų, kurie leistų "jauniems žmonėms svajoti ir gauti darbą".

Kad tai įvyktų, šalis turi padėti skatinti verslumą, kurio, regis, pastaruoju metu Japonijai ypač trūksta. O tiems, kurie priversti imtis papildomų darbų ir patys sau sukuria darbo vietas, nušvistų vilties spindulėlis.

"Naujai kuriamo verslo rodikliai Japonijoje yra gana žemi. Tačiau jeigu įtrauktume žmones, kurie imasi šalutinių darbų, skaičiai atrodo daug geriau", – sakė Shinsuke Ogino, verslo analitikas ir rašytojas, išleidęs knygą apie papildomus darbus ir karjeros siekimą keliose darbovietėse.

"Tie žmonės, kurie ieško papildomo uždarbio, nėra patenkinti savo pagrindiniu darbu ir alga. Tačiau, be jokios abejonės, geras dalykas, kad žmonių, turinčių verslumo dvasią, daugėja", – įsitikinęs S.Ogino.

Derina su malonumais

Vis dėlto atsidavimas darbui turi savo kainą, ypač įvertinus prarastą laisvalaikį.

"Darbas laisvalaikiu tik dėl pinigų sekina, – pripažino H.Yokogawa. – Bet jeigu dirbi mėgstamą darbą, stresas virsta energijos šaltiniu."

Ji sugebėjo suderinti papildomą darbą su laisvalaikiu vaikščiodama po parduotuves ir sekdama mados tendencijas, kad pasisemtų įkvėpimo dienoraščiui internete rašyti.

"Tokio tipo žmonėms papildomas darbas yra kaip pramoga, suteikianti galimybę susipažinti su naujais žmonėmis, – sakė S.Ogino. – Manau, kad dauguma jų iš papildomo darbo gautus pinigus ir ryšius panaudoja tiesiog gerai praleisti laiką."

H.Yokogawa tikisi, kad jos patirtis keičiant darbovietes pravers kitiems žmonėms ieškant darbo ar siekiant pritaikyti jiems asmeniškai tinkančius gyvenimo būdo modelius. Už konsultacijas iš asmenų, su kuriais susipažįsta per draugus ar savo interneto dienoraštį, ji ima 3 tūkst. jenų. Nuo kitų metų moteris planuoja dar daugiau laiko skirti konsultacijoms ir tikisi, kad ši veikla atvers naujas karjeros galimybes.

Tačiau tai nereiškia, kad sėkmės atveju ji atsisakys pagrindinio darbo dieną. "Aš norėčiau likti savo pagrindiniame darbe, maža to, pageidaučiau turėti kelis skirtingus darbus vienu metu", – sakė H.Yokogawa.