G. Skaistė: jei situacija energetikos rinkose stabilizuosis, mūsų infliacijos lygis sumažės dukart

Ministrė pažymi, kad dabartinis vartotojų kainų augimas, kuris sausį siekė 12,2 proc., pirmiausiai yra nulemtas tarptautinių veiksnių, kuriems Lietuva reikšmingos įtakos padaryti negali. Todėl, jos vertinimu, vienintelis kelias yra toliau didinti gyventojų pajamas, taip užtikrinant, kad jie galės atlaikyti dėl kainų augimo keliamą naštą.

„Bendrasis infliacijos lygis, augant gyventojų pajamoms, augant jų lūkesčiams, slopsta ne taip sparčiai, kaip galėtų, jeigu būtų imamasi griežtų priemonių. Tačiau man atrodo, kad nuosaikus kelias ir išėjimas iš šios krizės turbūt yra tvarus būdas, kad žmonių perkamoji galia nenukentėtų ir galų gale infliacija nusistovėtų tvariame lygyje“, – interviu naujienų agentūrai ELTA kalbėjo G. Skaistė.

Tuo metu vertindama Europos centrinio banko (ECB) pigių pinigų politikos kryptį, finansų ministrė pripažįsta, kad euro zonos monetarinės politikos sprendimų priėmėjams rasti vieningą, visoms šalims tinkamą sprendimą yra sudėtinga. Visgi ji akcentuoja, kad, nepaisant to, jog žemumose laikomos palūkanų normos Lietuvos ekonomikos augimo sąlygomis gali sukelti daugiau žalos nei naudos, tačiau buvimas bendroje pinigų sistemoje su kitomis Europos valstybėmis vis tiek yra privalumas.

„Man atrodo, kad vienareikšmiškai šitoje vietoje Lietuva ir skolintis galėjo palankiomis sąlygomis, ir turbūt gana greitai tos sumos ateidavo ir neturėjome jokių problemų pandemijos laikotarpiu. Man atrodo, kad bet kokiu atveju bandymas susitarti ir rasti monetarinę politiką, kuri tinka didžiajai daliai ES valstybių, vis tiek yra teisingas“, – tvirtino politikė.

Interviu Eltai metu G. Skaistė taip pat įvertino, kiek tikėtina rizika pereiti prie ilgalaikės struktūrinės infliacijos kyla tuomet, jeigu vis tik būtų įgyvendinti ir Vyriausybės pateiktas siūlymas mažinti pridėtinės vertės mokestį (PVM) šildymui bei kartu priimtos ir prezidento iniciatyvos dar sparčiau kelti neapmokestinamą pajamų dydį (NPD) bei pažeidžiamiausioms grupėms padalinti po 100 eurų vienkartines išmokas. Galiausiai, ministrė taip pat pasidalino įžvalgomis, kiek realu, kad, nuslūgus energetikos išteklių kainoms, kurios, jos vertinimu, yra pagrindinis infliacijos veiksnys, bendras vartotojų kainų augimas šalyje taip pat būtų pristabdytas.

– Tiek sausio, tiek gruodžio mėnesiais šalyje matome dviženklę infliaciją. Žinoma, su šia problema susiduriama ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu lygmeniu. Tačiau ar Finansų ministerija apskritai laiko dabartinį infliacijos lygį tam tikra problema ir kas, jūsų vertinimu, tapo pagrindiniais veiksniais, lėmusiais dabartinę kainų padėtį Lietuvoje?

– Natūralu, kad infliacijos lygis yra didelis ir keliantis nerimą. Žvelgiant į tarptautines tendencijas, tikrai ne tik Lietuvoje infliacijos lygis yra pakilęs, jis yra turbūt daugelyje valstybių. Pirmiausiai turbūt dėl krizės energijos sektoriuje. Matome ypač išaugusias dujų ir kitų energinių prekių kainas, kurios, nors ir neužima didelės dalies pačioje infliacijos dedamojoje, bet kadangi pokytis yra išaugęs ne procentais, o kartais, tai matome, kad poveikis bendram infliacijos lygiui žymus.

Du trečdaliai visos infliacijos yra susiję būtent su išoriniais veiksniais, kuriems Lietuvos Vyriausybė neturi galių daryti įtakos.

Žvelgiant į Lietuvos infliaciją matome, kad du trečdaliai visų veiksnių, kurie daro poveikį mūsų infliacijos lygiui, yra ateinantys iš tarptautinių rinkų. Tai pirmiausiai energijos kainos ir taip pat žaliavinio maisto kainų pokyčiai, kurie yra nustatomi tarptautinėse rinkose ir čia didelio poveikio Lietuvos valdžia turbūt daryti negali. Tai, kas ateina iš vidinių veiksnių, yra apie trečdalį visos infliacijos, tai yra ir vartojimo lygis, stipri vidinė paklausa, ir augantis darbo užmokestis.

Bet šioje situacijoje nedidinti darbo užmokesčio, man atrodo, būtų trumparegiška, nes žmonėms amortizuoti išaugusias kainas bet kokiu atveju reikia, kadangi, kaip sakiau, didžioji dalis jų ateina iš tarptautinių infliacijos pokyčių.

– Tai, ką jūs kalbate būtent apie atlyginimų, gyventojų pajamų didinimą, yra, iš vienos pusės, pateikiama, kaip ir amortizuojantis veiksnys, bet, iš kitos pusės, ir jūs sakote, kad tai buvo vienas iš veiksnių, viena iš dedamųjų būtent infliacijai. Tai ar šios priemonės, jūsų vertinimu, kažkiek prisidėjo prie infliacijos augimo?

– Natūralu, kad darbo užmokesčio didinimas, tarkime, minimalaus mėnesinio darbo užmokesčio didinimas turi įtakos paslaugų kainoms, ir tai turbūt yra normalu, tačiau, kaip minėjau, vidiniai veiksniai, tokie, kaip darbo užmokesčio didinimas, sudaro mažąją dalį bendro infliacijos rodiklio, todėl nesiimti tų sprendinių būtų gerokai skausmingiau, nes tuomet būtų kentėjusi gyventojų perkamoji galia, ir man atrodo, tai būtų blogesnis pasirinkimas.

– Kalbant apie tai, kas įvardijama, kaip pagrindinė priežastis – būtent energetikos išteklių kainos. Vėlgi, tai galima įvardinti, kaip tam tikrų kitų procesų padarinį. Kas būtų tos giluminės priežastys, kurios lėmė energetikos išteklių kainų augimą, nulemiantį ir dabartinę infliaciją. Sakoma, kad pasiūla nebepasiveja paklausos, tačiau kas lemia tokį disbalansą?

– Turbūt pokyčiai yra įvykę abiejose pusėse. Tiek energijos pasiūlos, tiek paklausos. Kadangi, norint turėti energijos išteklių gaminti įvairioms prekėms, jų paklausa išaugo. Kovido pandemijos laikotarpiu tikrai daugelis Vyriausybių dėjo dideles pastangas ir lėšas tam, kad ekonomikos nesustotų, ir ekonomika buvo skatinama, todėl žmonės turi pinigų. Tai rodo ir išaugę indėliai bankuose, tiek įmonių, tiek žmonių. Žmonės perka produktus, prekes, ir įmonės nebespėja jų gaminti. Jie didina savo gamybos pajėgumus. Tam reikia energijos išteklių. Tai natūralu, kad paklausa auga.

Kartu pasiūla yra sumenkusi ir dėl tam tikrų geopolitinių įtampų, ir dėl sutrūkinėjusių tiekimo grandinių. Ir natūrali grandininė reakcija, kad energijos kainos tiesiog šauna į viršų.

– Tai iš dalies sutinkate, kad ir pinigų politika, pasiūlos pusės skatinimas tam tikra prasme prisidėjo prie dabartinio paklausos ir pasiūlos disbalanso?

– Natūralu, kad prisidėjo, tačiau visgi didesnę problemos dalį aš matyčiau pasiūlos tiekime. Pasiūla sumažėjo ir dėl kai kurių, netgi tyčinių, sprendimų. Tarkime, dujų.

– Čia turite omenyje, kad tam tikri Rytų valstybių veiksmai lėmė daugiau negu pinigų politikos veiksniai?

– Turbūt viskas yra susiję. Vienareikšmiškai pasakyti, kas čia labiausiai kaltas šitoje situacijoje, yra sunku. Tiesiog situacija tokia, kad dujų kainos yra išaugusios keturis kartus. Tai natūralu, kad ir infliacijai poveikis yra.

– Reaguojant į infliaciją, ministerija siūlė būtent PVM lengvatą šildymui, kaip tam tikrą priemonę amortizuoti infliacijai, taip pat gyventojai skatinami įsirengti nutolusias saulės elektrines. Pasiūlėte amortizacijos priemones, tačiau ar turite planuose kokias nors priemones, kurios ne tik švelnintų infliacijos padarinius, tačiau padėtų spręsti būtent gilumines priežastis?

– Šitoje vietoje Lietuva per maža jėga daryti pokyčius pasaulinėse tiekimo grandinėse ir energijos kainose, kadangi jos yra nustatomos tarptautinėse rinkose ir, kaip minėjau, du trečdaliai visos infliacijos yra susiję būtent su išoriniais veiksniais, kuriems Lietuvos Vyriausybė neturi galių daryti įtakos.

Lieka tvarkytis su infliacijos padariniais, taip, kaip Vyriausybė tai ir sprendžia. Šiuo atveju mūsų siūlymas yra didinti gyventojų pajamas sparčiau, nei auga infliacija. Tuo metu tai, kas yra susiję su dalimi infliacijos, nes beveik pusę infliacijos dedamosios Lietuvoje sudaro energijos kainų šuolis, tai tam, kad būtų galima spręsti energijos kainų ir sąskaitų išaugimą žmonėms, buvo pasiūlytas ir pirmas energetikos paketas, kurį pateikė Energetikos ministerija praėjusiais metais. Tiek ir antras energetikos paketas, kurio viena iš pagrindinių dalių yra būtent pridėtinės vertės mokesčio mažinimas iki 0 centralizuotai tiekiamam šildymui.

– Tai energetikos priemonės yra tai, kas, jūsų vertinimu, būtų vienas iš tų ilgalaikių sprendinių dabartinėje situacijoje? Tai išspręstų pasiūlos ir paklausos disbalanso problemą?

– Čia turbūt yra ir trumpojo laikotarpio priemonės, ir ilgesnio laikotarpio priemonės. Trumpojo yra tai, kas pasiūlyta dabar Vyriausybės. Ir kartu labai svarbu stebėti, kas apskritai darosi energijos rinkose, nes nežinomųjų ir įtampų yra labai daug. Todėl šiandien pasakyti, kad energijos kainos vystysis taip, kaip nurodo prognozės, yra pernelyg drąsu. Todėl reikia labai atidžiai, kiekvieną dieną žiūrėti, kaip atrodo energetikos rinka, kokios yra tendencijos. Kaip galų gale Vilniuje sekasi statyti kogeneracinę jėgainę, kad būtų naudojamas biokuras.

Turbūt kitam šildymo sezonui matysime, kaip situacija bendrai atrodo. Neatmesčiau tikimybės, kad, jeigu bus kažkokių netikėtumų energijos sektoriuje, gali reikėti imtis priemonių ir kitam šildymo sezonui. Bet turbūt tai pamatysime tik tada, kai artės tas laikas. Neduok, Dieve, karas Ukrainoje turbūt ypač stipriai paveiktų visą energetikos sektorių.

Tuo metu, kalbant apie ilgojo laikotarpio priemones, atsinaujinanti energetika yra pagrindinė kryptis, nes tai svarbu ir energijos kainų stabilumui, ir kartu energetinei nepriklausomybei, kad mums niekas negalėtų diktuoti, kiek mes tos energijos turime ar neturime ir kad būtume nepaveikiami,nepaisant to, kad kažkas norėtų vamzdį užsukti.

– Vis tik nemaža dalis šalies ekonomistų nuogąstauja, kad jūsų ir Prezidentūros siūlomos priemonės (NPD didinimas ir 100 eurų išmokos) kompleksiškai kelia riziką pereiti prie ilgesnio laikotarpio struktūrinės infliacijos. Tai yra, kad vietoje trumpalaikės, kuri nulemta dabartinių laikinų energetikos išteklių kainų, joms netgi prislopus, infliacijos problema šalyje išliktų opi. Tai ar tokią riziką dėl struktūrinės infliacijos, pasitelkus priemones, kurias siūlo Vyriausybė ir Prezidentūra, jūs irgi matytumėte?

– Aš visgi dabartinę situaciją siečiau labai tiesiogiai su energijos kainų krize, nes, kaip sakiau, pusė šios infliacijos yra tiesiogiai susijusi su tarptautine energijos rinka. Jeigu situacija tarptautinėse rinkose stabilizuosis, tuomet ir mūsų infliacijos lygis bus perpus mažesnis, negu yra dabar. Tikėtina, kad vasario mėnesį, jeigu nebus esminių pokyčių energetikos sektoriuje, turėtų tiek infliacijos lygis pasiekti savo piką, tiek ir energijos kainų pikas tikėtinas būtent vasario mėnesio sąskaitoje. Po to, jeigu niekas nepasikeis, situacija turėtų šiek tiek stabilizuotis.

– Tuomet grįžtant prie to paties klausimo dėl struktūrinės infliacijos. Ką ekonomistai ir sako, kad dabartinės prognozės yra grįstos būtent energetikos išteklių kainomis. Tačiau priemonės, kurios iš esmės padidina ir pinigų masę, fiskalinės priemonės, kurios didina tuos pačius atlyginimus, jos nulems, kad bus pereinama prie ilgalaikės infliacijos, kuri nebus nulemta vien tik energetikos išteklių. Dedamųjų balansas pasikeis. Ar nemanote, kad šios priemonės visgi turės įtakos pereinant prie struktūrinės infliacijos?

– Aš manau, kad bendrasis infliacijos lygis, augant gyventojų pajamoms, augant jų lūkesčiams, slopsta ne taip sparčiai, kaip galėtų, jeigu būtų imamasi griežtų priemonių. Tačiau man atrodo, kad nuosaikus kelias ir išėjimas iš šios krizės turbūt yra tvarus būdas, kad žmonių perkamoji galia nenukentėtų ir galų gale infliacija nusistovėtų tvariame lygyje.

– Bet tuomet, ką irgi pabrėžia tie patys ekonomistai, spręsti ilgalaikės infliacijos problemą (jeigu nutiktų taip, kad atsiranda rizika, jog pereisime prie struktūrinės infliacijos) fiskalinės išeitys yra arba didinti biudžeto surinkimą per mokesčius, arba šiek tiek prislopinti išlaidavimo tempus. Nebūtinai mažinti dabartinių išlaidų, bet jų nebedidinti taip sparčiai. Tai ar jūs matytumėte poreikį judėti ta kryptimi, kad biudžeto išlaidos ateityje nebeaugtų sparčiai, kaip augo šiais metais?

– Man atrodo, kad šiuo metu dar yra per daug nežinomųjų, ypač dėl energetikos rinkų, kaip jos atrodys ateinančiu metu. Mes esame įsipareigoję parengti skolos suvaldymo strategiją kitų metų pradžioje. Tai ir planuojame padaryti. Ir ten tuomet matysis gairės, kaip mes planuojame grįžti prie fiskalinės drausmės, kuri nuo 2023 m. bet kokiu atveju turės pradėti galioti. Šiuo metu biudžeto deficitas vis dar yra nemažas. Tai tam, kad tvariai prie to sugrįžtume, bet kuriuo atveju reikės drausmės laikytis.

– Dar kalbant apie tą pačią problemą. Jūsų siūlomos priemonės, ta pati PVM lengvata, jos yra pateikiamos, kaip tai, kas amortizuoja infliaciją. Energetikos kainų problemai spręsti pasiūlėte priemones, kurios galbūt išspręstų tą paklausos ir pasiūlos disbalansą. Tačiau ar pati ministerija nenuogąstauja, kad, išsilaikant dabartinėms infliacijos tendencijoms, pačių žmonių pasitikėjimas valiuta, pasitikėjimas perkamąja galia ims mažėti ir tai galėtų irgi lemti perėjimą prie ilgalaikės infliacijos?

– Iš principo žmonių lūkesčiai prisideda prie infliacijos raidos, tai turbūt yra natūralu. Bet kartu stebime ir žmonių lūkesčius, kad jų pajamos augs tvariai. Lūkestis yra, kad jos augs tvariai, kaip augo per keletą pastarųjų metų. Matome, kad vartojimo lygis, kiek žmonės perka, kiek jie įsivaizduoja, kad jie gali išleisti, neslopsta. Tai reiškia, kad vartojimo lygis auga visapusiškai. Auga ir nuperkamų prekių kiekis, ir, aišku, išleidžiama suma. Bet tarkime, per praėjusius metus bendras vartojimo lygis, atmetus kainų pokytį, yra 4,1 proc. Tai vienas iš didžiausių augimų. Reiškia, kad žmonės visgi tikisi ne tik augančios infliacijos, bet ir augančio darbo užmokesčio.

– Tai jūsų mintis, jeigu teisingai suprantu, yra, kad būtent pasitikėjimo perkamąja galia nenuslopins, išlaikys tas „tvarus pajamų augimas“?

– Kiek teko konsultuotis, visai neseniai pas mus lankėsi ir Tarptautinio valiutos fondo misija. Jų nuomone, visgi Lietuvos ekonomikos augimas išliks spartus ir didele dalimi būtent dėl vidaus vartojimo, dėl stiprios vidinės paklausos.

– Tuomet kalbant apie ilgalaikius sprendimus, kurie šiek tiek pristabdytų pačią infliacijos priežastį, tačiau vietoje to pasirenkami tiesiog infliacijos padarinius švelninantys sprendimai. Ar nėra taip, kad renkatės sprendimus, kurie yra mažiau skausmingi, bet nesprendžia pačios infliacijos iš šaknų, o problemos atidedamos ilgesniam laikotarpiui?

– Kadangi du trečdaliai infliacijos ateina iš užsienio, o ne iš vidaus, tokiu atveju suvaldyti infliaciją vien vidinėmis priemonėmis yra neįmanoma. Todėl šiuo atveju turbūt reikia rinktis tarp dviejų priemonių. Viena, švelninti padarinius tos infliacijos, kurią turime. Kitos priemonės, kuri turbūt bandytų suvaldyti bent jau tą dalį, kuri ateina iš vidaus sprendinių, bet, kaip minėjau, poveikis tokiu atveju būtų mažesnis ir atsilieptų žmonių perkamajai galiai labai stipriai. Tai, man atrodo, šiuo atveju Vyriausybės pasirinktas sprendimas, kad visgi didžioji dalis infliacijos poveikio ateina iš anapus sienos, yra didinti gyventojų pajamas sparčiau, nei auga infliacija.

– Šio interviu metu pabrėžėte, kad Lietuva yra per maža, jog viena lemtų būtent energetikos išteklių kainas. Tačiau Europos centrinis bankas toliau laiko palūkanų normas žemumose (tiesa, retorika dabar šiek tiek pasikeitusi). Jūs esate sakiusi, kad palūkanų normų pokyčiai paveiktų pirmiausiai pietines valstybes. Tačiau ar nėra taip, kad tos pietinės valstybės, kaip Italija, Ispanija, jau ilgą laiką naudojasi tais monetarinės politikos privalumais. Neretai ekspertai atkreipia dėmesį, kad Lietuvos ekonomiką žemos palūkanų normos veikia neigiamai. Ar nereikėtų visgi pradėti kalbėti Europos lygmeniu apie palūkanų normų didinimą ir galbūt iš Lietuvos pusės didinti spaudimą?

– Mes daug diskutuojame su Europos Sąjungos finansų ministrais, kaip reikėtų elgtis šitoje situacijoje ir koks kelias būtų teisingiausias. Vieno recepto turbūt nėra, nes mes esame labai skirtingose situacijose. Pietinės valstybės, kurios ypač nukentėjo nuo kovido, ten BVP kritimas yra ir dviženkliais procentiniais dydžiais per 2020 m., kai pas mus kritimo beveik nebuvo. Tai turbūt pasiūlyti visiems vienodą receptą yra sudėtinga ir Europos centriniam bankui.

Tačiau visgi, ECB nuomone, pagrindinis infliacijos pokytis ateina iš sutrūkinėjusių tiekimo grandinių ir išaugusių energijos kainų. Jų teigimu, visgi kitoks palūkanų normų matymas neišspręstų šitos problemos, kurią šiandien turi Europa.

– Bet grįžtant prie pirminių priežasčių, ką įvardijote, kad dalis veiksnių buvo nulemti Rusijos, kurios elgesio Europos centrinis bankas tikriausiai niekaip neformuoja, bet kita dalis yra tai, kad paklausa būtent dėl skatinamosios politikos išaugusi. Pasiūla jos nepasivijo. Atsižvelgiant į tai, kad visos pinigų politikos priemonių efektas pasijaučia šiek tiek vėliau, ar iš Finansų ministerijos pusės nėra nuogąstaujama, kad, ECB nesiimant veiksmų dabar, tos problemos ilgesniu laikotarpiu gilės?

– Manau, kad ECB turi įvertinti visas dedamąsias ir tai pasvėręs priimti sprendimus. Tačiau visgi atkreipsiu dėmesį, kad nuo 2023 m. įsijungia fiskalinės drausmės taisyklės visoms Europos Sąjungos valstybėms. Tai reiškia, kad bet kokiu atveju fiskalinė politika turės keistis, ir ji tikrai nebegalės būti tokia dosni, kokia buvo per šiuos kelerius metus.

– Ekonomistai mėgsta akcentuoti, kad fiskalinė politika ir monetarinė politika turi žengti koja kojon ir veikti kaip bendras mechanizmas. Apibendrinus tai, ką dabar daro Lietuva būtent su fiskalinėmis priemonėmis, ir atsižvelgiant į tai, ką daro su monetarinėmis priemonėmis ECB, ar manote, kad ta politika subalansuota? Ar neperspaudžia Lietuva, irgi vykdydama skatinamąją politiką, kai jau vien ECB yra pakankamai dosnus pinigais?

– Čia turbūt yra pasirinkimo klausimas. Bet, kaip minėjau, šiuo atveju man atrodo, kad kitos priemonės būtų žalingesnės Lietuvos žmonėms, todėl pasirinktas kelias yra amortizuoti infliaciją per pajamų didinimą, tiek pensijų, tiek užmokesčio, tam, kad žmonių perkamoji galia nenukentėtų, atkreipiant dėmesį, kad negalime mes to infliacijos lygio dėl energijos kainų paveikti vienašališkais sprendimais.

– Įvertinus ir pasikeitusią ECB retoriką, visgi, ar Lietuva nepasigenda didesnio tempo arba greitesnės reakcijos į infliacijos tendencijas. Ar tai nėra problema, kad ECB reaguoja per lėtai, o Lietuva, neturėdama savo monetarinės politikos įrankių, negali tokių krizių akivaizdoje reaguoti savarankiškai, ir tada tenka rinktis tarp gyventojų pajamų didinimo ir rizikų pereiti į struktūrinę infliaciją, kadangi patys savarankiškai negalime padidinti tų pačių palūkanų normų. Ar tai nėra tam tikra problema įvertinus dabartinį kontekstą?

– Visuomet galima įžvelgti problemų, tačiau man atrodo, kad pliusų dėl to, jog esame euro zonoje ir turime bendrą monetarinę politiką, yra tiek kartų daugiau, kad net neverta apie euro pliusus diskutuoti. Nes man atrodo, kad, jeigu neturėtume bendros valiutos, prisiminus 2009 m. patirtis, kaip tuomet buvo tvarkomasi su krizėmis, man atrodo, dabar priimti sprendimai vis tiek veda Europą teisingesniu ir greitesnio atsigavimo keliu, negu būtų buvę kitu atveju. Man atrodo, kad vienareikšmiškai šitoje vietoje Lietuva ir skolintis galėjo palankiomis sąlygomis, ir turbūt gana greitai tos sumos ateidavo ir neturėjome jokių problemų pandemijos laikotarpiu. Bet kokiu atveju bandymas susitarti ir rasti monetarinę politiką, kuri tinka didžiajai daliai ES valstybių, jis vis tiek yra teisingas.

– Apibendrinus, ar galima tikėtis, kad, energetikos išteklių kainoms nuslopus, infliacijos problema Lietuvoje irgi turėtų išsispręsti? Ar dėl dėl tų priemonių, kurias jūs Vyriausybėje siūlote, bei dėl nepriimamų Europos centrinio banko sprendimų keliamų rizikų Lietuvoje nebus pereita į ilgesnio laikotarpio struktūrinę infliaciją?

– Tų rizikų visada yra ir įvertinti, kiek jos yra savaime išsipildančios, šiandien yra sudėtinga. Manau, kad dalis sprendimų dėl darbo užmokesčio didinimo, dėl pensijų didinimo, jie, natūralu, turės poveikį daliai infliacijos dedamųjų, bet pasakyti konkrečiai, kaip viskas atrodys, yra ankstyva. Ypač dėl to, kad neaišku, kas bus energetikos sektoriuje. Dėl to manau, kad reikėtų stebėti aplinką, ir manau, kad kitų sprendimų taip pat galima imtis, jeigu matysime, kad situacija keičiasi.