G. Nausėda: valstybinės žemės politika turi tapti integralia šalies politikos dalimi

Tokios diskusijos poreikis kilo iš prezidento Gitano Nausėdos darbo dienų šalies regionuose, kuomet dauguma savivaldybių akcentavo, kad dabartinė valstybinės žemės administravimo sistema neatliepia savivaldos poreikių vykdyti jiems priskirtas funkcijas, sudaro sunkumų pritraukiant investicijas, sprendimų priėmimas yra ilgas, procedūros sudėtingos, institucijų funkcijos dubliuojasi, sakoma Prezidentūros pranešime.

Valstybinės žemės administravimo problemas nurodo ir Specialiųjų tyrimų tarnybos bei Valstybės kontrolės atlikti tyrimai, kuriuose pažymima, kad dabartinis teisinis reguliavimas ir taikoma praktika neskatina racionalaus valstybinės žemės naudojimo, o dėl nepakankamos valstybinės žemės kontrolės neužtikrinama, kad neteisėtai naudojama valstybinė žemė būtų panaudota siekiant maksimalios naudos visuomenei.

Nuotolinės diskusijos metu prezidento komandos nariai, aplinkos ministras Simonas Gentvilas, žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas, atstovai iš Nacionalinės žemės tarnybos, Lietuvos savivaldybių asociacijos, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Valstybės kontrolės bei kiti dalyviai ieškojo sprendimų, kurie užtikrintų reikalingus pokyčius šioje srityje.

Prezidento pozicija, kad valstybinės žemės politika turi tapti integralia šalies politikos dalimi ir atliepti kitų valstybės strateginių uždavinių, tokių kaip miškingumo didinimas, ekosistemų stabilumo užtikrinimas, biologinės įvairovės apsauga, įgyvendinimą. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas investicijų pritraukimui, skaitmenizacijai ir duomenų atvėrimui.

Taip pat būtini teisės aktų pakeitimai, užtikrinantys valstybinės žemės tvarkymo politikos efektyvumą ir skaidrumą. Valstybinės žemės naudojimas turi užtikrinti visuomenės interesą ir nešti valstybei ir visuomenei maksimalią naudą. Nei teisės aktai, nei jų taikymo praktika negali sudaryti išskirtinių sąlygų atskiroms grupėms.

Diskusijoje taip pat pabrėžta, kad būtų racionalu didinti savivaldos vaidmenį valstybinės žemės valdyme. Buvo aptarta idėja, kad valstybinė žemė urbanizuotose teritorijose turėtų būti perduota valdyti savivaldos institucijoms. Taip pat diskutuota dėl būtinybės peržiūrėti Nacionalinės žemės tarnybos funkcijas, atskiriant sprendimų priėmimo ir kontrolės funkcijas ir jas paskirstant tarp savivaldos ir centrinės valdžios institucijų.

Vykdant reformą taip pat reikėtų ieškoti sprendimų, užtikrinančių, kad sprendimai, reikalingi bendriems valstybės strateginiams projektams ir uždaviniams įgyvendinti, būtų priimami centralizuotai.