Didžiausioje privačioje lietuviškų pinigų kolekcijoje – ir „žąsies kortelė“

Domininko Kaubrio lietuviškų pinigų kolekcijoje esanti „žąsies kortelė“ – tarpukario Lietuvoje išduotas vertybinis popierius, liudijantis apie valstybės tarnautojo atliktą prievolę, – itin retas ir labai įdomus reiškinys, sako profesorius, numizmatikos tyrinėtojas Stanislovas Sajauskas. „Įvykdžius šią prievolę, visos „žąsies kortelės“ buvo sunaikintos, todėl jų praktiškai neišliko“, – tvirtina jis.

Profesoriaus teigimu, minėta kolekcija yra pati didžiausia privati lietuviškų monetų kolekcija, D. Kaubrio pradėta rinkti šiam būnant 16 metų. Šiandien kolekcininkui – beveik 100 metų. „Jis surinko tikrai įspūdingą kolekciją. Ir reiktų pabrėžti, kad jo tikslas nėra iš kolekcionavimo pasipelnyti. Tai yra grynai idealistinis tikslas surinkti dalinai pilnesnę lietuviškų monetų kolekciją, siekiant ją užpildyti“, – apie unikalų reiškinį pasakoja S. Sajauskas.

– Pone Sajauskai, gal pradėkime nuo to, kad Lietuvoje yra viena vertingiausių pasaulyje kolekcijų. Jos savininkas, jau garbaus amžiaus – 99 metų – D. Kaubrys. Kartu su juo Jūs esate išleidę knygą. Kas tai per kolekcija?

– Turiu pasakyti, kad D. Kaubrio kolekcija yra trečioji pasaulyje po Nacionalinio Čiurlionio muziejaus kolekcijos Kaune ir Krokuvos nacionalinio muziejaus kolekcijos lietuviškosios dalies, nes jis gausiai rinko ir Lenkijos monetas, surinko didelę kolekciją. Ji yra didžiausia lietuviškų monetų privati kolekcija, privačiose rankose. Tiesa, toje kolekcijoje yra dar ir popieriniai pinigai, ne tik monetos.

– Ar galima sakyti, kad šios kolekcijos savininkas – tikras kolekcininkas idealistas, paskyręs tam visą savo gyvenimą, žinant, kad D. Kaubriui, be kelių mėnesių, yra šimtas metų?

– Tikrai taip. Jis kolekcionuoja nuo 16 metų. Jis surinko tikrai įspūdingą kolekciją. Ir reiktų pabrėžti, kad jo tikslas nėra iš kolekcionavimo pasipelnyti. Tai yra grynai idealistinis tikslas surinkti dalinai pilnesnę lietuviškų monetų kolekciją, siekiant ją užpildyti, visas spragas pagal katalogą (ar bent didesnę dalį) ir padidinti, kaip aš vadinu, jos mokslinę vertę. Kolekcija tarnauja daugiau mokslininkams, muziejininkams, bet galbūt mažiau kolekcininkams, nes tokią pilną ir pagal tokį principą [...] mažai kas kolekcionuoja.

– Šioje kolekcijoje galima sutikti ir tokių retų eksponatų, kaip, pavyzdžiui, „vienos žąsies kortelė“. Kas tai?

– Jei kalbėtume apie monetas, ten jų yra labai daug, galbūt įdomesnių nei „žąsies kortelė“. Norėčiau paminėti, pavyzdžiui, Jogailos monetą, dinarą, kurį jis įsigijo visai neseniai, gal prieš penkerius metus. Jis leido atskleisti diskutuotinų heraldinių valstybinių simbolių, tokių, kaip ietigalis su kryžiumi ir slibinas, panaudojimo prasmę Lietuvos numizmatikoje.

„Žąsies kortelę“, tai yra specifinis vertybinis popierius, kuris liudija apie valstybės tarnautojo atliktą prievolę ir yra valstybės išduotas jam tarpukario laikotarpiu Lietuvos Respublikoje. Tokia prievolė buvo įvesta po to, kai Lietuvos teisingumas nuteisė Klaipėdos nacius, siekusius Klaipėdos priėjimo prie nacių valdomos Vokietijos. Tada Vokietija, sakykime, įžeista ar keršydama, atsisakė pirkti Lietuvoje užsakytas užauginti ūkininkams žąsis. Kilo problema, ūkininkai, neturėdami kur realizuoti užaugintų žąsų, kreipėsi į vyriausybę, ir ši nutarė jiems pagelbėti – įvedė visiems tarnautojams privalomą prievolę nupirkti vieną ar kelias žąsis, priklausomai nuo tarnautojo kategorijos. Įvykdžius šią prievolę, visos „žąsies kortelės“ buvo sunaikintos, todėl jų praktiškai neišliko. Tai itin retas ir, iš kitos pusės, labai įdomus reiškinys.

– Ar galima šią kolekciją kur nors pamatyti?

– Ji yra saugojama jau paveldėtojų, sūnaus ir anūko, Druskininkuose, privačioje patalpoje, viešbutyje. Blogiausia, kad ji yra sunkiau prieinama, nes tai nėra viešas muziejus. Jos savininkai sako, kad, jei mes padarysime jį viešą, negalėsime dirbti savo tiesioginio darbo. Bet ji yra paruošta, išeksponuota kaip labai aukšto lygio ekspozicija. Kai kilo klausimas, kaip galėtų susipažinti ne tik specialistai (kuriuos mielai priima, bankininkai lankėsi), bet ir plačioji visuomenė, kilo mintis išleisti šios kolekcijos pilną leidinį, aprašymą, kuris būtų tiražuotas, atspausdintas. Tokį leidinį mes išleidome, esu jo autorius. Vadinasi jis „Domininko Kaubrio lietuviškų pinigų kolekcija“, išleistas 2010 m. Jis ypač įdomus tuo, kad ten yra visa informacija: ne tik monetų viena pusė, kaip parodyta ekspozicijoje, bet nufotografuotos abi pusės. Visos monetos 100 proc. aprašytos. Ir ne tik jos – taip pat ir popieriniai pinigai. Tai yra įdomūs reiškiniai, apie kuriuos kalbėjome.

– Gal mes per paprastai suprantame, kad numizmatika yra tiesiog pinigų, monetų rinkimas, kolekcionavimas? Gal per siauras toks numizmatikos suvokimas?

– Be abejo. Iš tiesų numizmatika – tai ne tik kolekcionavimas, bet istorijos mokslo šaka, mokslas, tolygus archeologijai, heraldikai, archeologijai, epigrafijai. Tai pagalbinė istorijos mokslo šaka. Mano interesas numizmatikoje yra būtent mokslinis. Kartu su ponu D. Kaubriu esame išleidę dvitomį „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės numizmatika“, katalogą, kuris, tarp kitko, buvo įvertintas Lietuvos banko Vlado Jurgučio premiją. Jis sudaro minėtą pilną kolekcijos rinkinį. Tas rinkinys skirtas mokslininkų, muziejininkų poreikiams, bet ne tiek verslui.

– Ar kolekcinė numizmatika yra pelningas verslas?

– Man sunku spręsti apie pelną, nes aš pats su pinigais numizmatikoje nesusijęs, tai tik mano mokslinis interesas. Bet užsienyje tai yra labai intensyvi verslo sritis, vyksta labai daug aukcionų, ypač Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kiek mažiau – Lenkijoje. Tai yra sudėtingas verslas, kuris reikalauja labai daug žinių, jame gali „nudegti“ ir pralaimėti. Iš kitos pusės, renkant ypač retas monetas, gal ir galima praturtėti.