„50 metų perkopęs darbingas žmogus dažnam darbdaviui jau per senas, o svajonių darbuotoju laikomas 25-40 metų žmogus“, – šį vakarą, 20 val., LNK laidoje „Bučiuoju. Rūta“ sakys vadinamųjų „headhunterių“ arba kitaip – personalo atrankos agentūros, vadovas Saulius Vanagas.

Jam antrins iniciatyvos „BrandU“ įkūrėja, komunikacijos ekspertė Snieguolė Matonienė, kuri, perkopusi 50 metų ribą, savo kailiu patyrė diskriminaciją dėl amžiaus. „Kartą pastebėjau, kad aplink mane darbuose, biuruose, susitikimuose nebeliko mano bendraamžių, nesupratau, kur jie dingo. Aplink buvo tik jaunesni. Man su jais bendrauti ir dirbti nebuvo sunku, bet atrodė, kad jiems su manimi, vyresne, sunku. O kai pačiai teko ieškotis papildomo darbo, nesulaukiau nė vieno atsakymo į išsiųstus CV“, – stebėsis Snieguolė.

Nors diskriminacija dėl amžiaus Lietuvoje oficialiai draudžiama, Snieguolė Matonienė tikina, kad ji vyksta užkulisiuose: „Niekas nesako, kad tu per senas darbui, bet tiesiog siunti krūvas CV ir tau neskambina, nors esu kvalifikuotas. Arba pasako dabar madingą terminą, kad esi „overqualified“ arba lietuviškai – pernelyg kvalifikuotas, lyg tai būtų minusas.“

Du diplomus turinti ir tris verslus sukūrusi, 40 metų ribą perkopusi Aistė Andrijauskaitė neseniai taip pat sugalvojo ieškotis darbo. Tiesa, iš 100 išsiųstų CV ji tegavo tris atsakymus. „O kartą mano giminaitė užsiminė, kad jos darbovietėje ieško specialisto pagal mano turimą kvalifikaciją, bet kai pasisiūliau dirbti, pasakė, kad esu per sena ir ieškoma iki 25 metų darbuotojo“, – sakys moteris.

Kai po motinystės atostogų bandžiau darbintis, pirmas potencialių darbdavių klausimas būdavo, ką darysiu, kai mano vaikas susirgs.

Dar viena laidos dalyvė, buvusi burnos higienistė Rima Rimaitė-Ivanauskienė labai mėgo savo darbą. Tačiau tikina, kad, perkopusi 30-metį ir susilaukusi vaiko, darbdaviams tapo nepatogi ir nereikalinga. „Sunku konkuruoti su jaunimu, kuris neturi šeimos, nes kai po motinystės atostogų bandžiau darbintis, pirmas potencialių darbdavių klausimas būdavo, ką darysiu, kai mano vaikas susirgs“, – nusivylimo neslėps moteris. Ilgai neradusi darbo ji įkūrė savo įmonę, teikiančią privačių namų valymo paslaugas ir mielai samdo mamas, turinčias vaikų: „Jos kur kas atsakingesnės nei jaunimas, mat jie tik pavalo, pabrauko ir tiek, rezultatas nesvarbu.“

Žinomas televizijos ir radijo laidų vedėjas Timūras Augucevičius prieš pusantrų metų buvo atleistas iš darbo radijuje: „Man iki šiol skauda, nes tai buvo tokio lygio išdavystė. Tikėjausi paaukštinimo, o mane pasikvietė ir atleido. Išmušė pagrindą iš po kojų.“ Jis pasakojo, kad tuomet radijuje liko dirbti trys jaunesni kolegos. „Aš nebuvau pigus, o jie, matyt, susitarė dirbti už mažesnius pinigus, todėl juos paliko. Jaunimas darbdaviams patogus, nes juos galima stumdyti, o vyresni turi savivertę, jų nepastumdysi“, – sakys Timūras, netekęs darbo, išgyvenęs depresiją.

Saulius Vanagas tikina, kad kai kurios įmonės specifiškai nori darbinti žmones iki 40-ies, mat reikalingas geras „vaibas“. „Yra tokios gero „vaibelio“ įmonės, dažniausiai tai IT, finansų įmonės. Jos prisivilioja jaunimą įvairiais privalumais, kaip nemokama kava, vaisiai, galimybė atsivesti šuniuką į darbą, pažaisti stalo futbolą, sudalyvauti pyragų dienoje, o vyresnių tuo nepapirksi ir vargu ar jie pritaps, kai jaunimėlis po darbo dar ir keliaus į barą. Bus ne „vaibas“, – ironizuos Saulius. Jis papasakos ir tragikomišką istoriją, kaip vienas darbuotojas metė darbą, mat nebegalėjo atsivesti šuniuko į darbovietę.

Šalyje, kurioje diskriminacija dėl amžiaus negalima, tačiau kaip tai atrodo realybėje? Kodėl darbdaviai, nors ir skundžiasi jaunimo tingumu, vis tiek vengia samdyti vyresnius? Ir ar tikrai turėsime dirbti iki 72 metų?

Timūras net neįtarė, kad bus atleistas

Darbdaviai nenori vyresnių darbuotojų