„Gegužės 8 dieną „The New York Times“ įdėjo labai gerą ir aiškiai parašytą straipsnį apie COVID-19 scenarijus. Neturiu jokio pagrindo su autoriais diskutuoti. Socialinė distancija, kokiais būdais ji pasireikštų (2 metrų atstumo reikalavimu, mokyklų uždarymu, nuotoliniu darbu), iki šiol yra vienintelis kelias sumažinti infekcijos plitimą pasaulyje. Ankstyva diagnostika yra labai svarbu, bet be socialinės distancijos apribojimo ji neveikia. Tai jau įrodė Pietų Korėja ir Vokietija. Ir galime kiek nori ginčytis dėl ankstyvos diagnostikos priemonių – PGR, antikūnai, kartu jie ar atskirai. Jie svarbūs labai, bet ne tai esmė. Esmė yra kaina, kurią gali ir/ar yra pasiruošusi mokėti šalis už savo dalies (!!!) piliečių sveikatą ir gyvybę. Pateikta informacija tą parodo labai aiškiai – leisime dvigubai daugiau pacientų sirgti COVID-19 – greičiau pasieksime „bandos imunitetą“, bet bus daugiau mirčių. Ir ne tik mirčių – tuose kasdieniuose konsiliumuose klausausi anesteziologų reanimatologų pasakojimų, kaip po intensyvios terapijos mėnesio dalis mūsų pacientų iš naujo mokosi judėti, o tai nėra lengva ir labai gerai, kad tokių pacientų nedaug. Daugiau yra tų, kuriems teks gyventi su COVID-19 sukeltu plaučių audinio pažeidimu pneumofibroze. Tiesa, daugumai tų žmonių yra virš 50 metų“, – rašo profesorius.

Esmė yra kaina, kurią gali ir/ar yra pasiruošusi mokėti šalis už savo dalies (!!!) piliečių sveikatą ir gyvybę.

„Šiandien Nerijus Mačiulis LRT interviu sakė, kad Lietuvos ekonomika smuks mažiau ir todėl, kad šalyje nedaug COVID-19 atvejų. Gal ir galėtų tų atvejų likti nedaug? Bet tuomet neliks ekonomikos. Nes kavinėms ir viešbučiams reikia klientų, pajūrio kurortams poilsiautojų, mokykloms mokinių, o darbdaviams ne nuotolinių, o realių darbuotojų. Aš nemanau, kad per tuos du mėnesius mes realiai suvokėme, kad daugelis susirinkimų, paskaitų gali būti „Teams“ ar „Zoom“ platformose, maistas į namus, o pasivaikščiojimai su šeima. Mes susitaikėme tik su laikinumu. O juk su tuo virusu murkdysimės ilgai, iki šiol nėra gero gydymo, vakcinos ir gal tikrai ne mums, medikams, reikia spręsti, kokią kainą gali ir privalo mokėti visuomenė? Gal politikams, o gal ekonomistams?, – rašo profesorius. – Ispanijos statistiką iš DW kanalo pridėjau šiaip, kad palygintume, ką galėjome turėti, jeigu būtume pavėlavę, tarkim, dvi savaites. Visi tie tūkstančiai laukiančių COVID-19 pacientų tuščių lovų „ant Lietuvos“ yra totalus kortų namelis, kuris būtų sugriuvęs, jeigu būtume pavėlavę. Ministrui šaulio uniformos ir tamsių akinių būtų nepakakę. Uniformų būtų daug daugiau, tik jų funkcija būtų ne piaras. Galiu lažintis. Galbūt garsūs psichologai pasakytų, kad per ilgai užsibuvau su COVID-19 specialistų grupe Santariškėse. Aš to neneigiu, nes visuose svarstymuose pirmiausia matau COVID-19 sergančius žmones, o ne stojančią ekonomiką, psichologinius visuomenės pokyčius, smurtą šeimose, žlugusio verslo ir bedarbystės sukeltas mirtis, todėl ir nenoriu spręsti, nenoriu nuolat eiti į viešumą ir ginčytis, nes tikrai esu šališkas. Tegu sprendžia kompetetingi, kurie geba racionaliai ir objektyviai pasverti, kiek mirčių kainuoja vienas BVP procentas.“

V. Kasiulevičius priminė, kad balandį mirčių Lietuvoje buvo mažiau negu kovą.

Naujausiais duomenimis, Lietuvoje per parą nustatyta 14 naujų viruso užsikrėtimo atvejų. Penki atvejai susiję su Vilniaus miesto klinikine ligonine. Infekcija taip pat patvirtinta Antavilių pensionato gyventojui, reabilitacijos centro „Pušyno kelias“ darbuotojui, bendrabučio Vilniaus Pergalės gatvėje gyventojui, Santaros klinikų COVID-19 skyriaus darbuotojui, Vilniaus 53-jo maršrutinio autobuso vairuotojui, į Klaipėdą iš Švedijos grįžusiam žmogui ir jaunam kauniečiui, kurio užsikrėtimo aplinkybės neaiškios. Apie likusius du atvejus duomenų nėra. Bendras užsikrėtusių asmenų skaičius viršijo pusantro tūkstančio, nuo COVID-19 ligos mirė 54 žmonės. Ligoninėse šiuo metu gydoma šimtas žmonių.