Urologas: vyrai ir po 65-erių neturėtų savęs nurašyti

"Vyresnius vyrus, maždaug nuo 65 metų, reikėtų pabarti. Dėl urologinių problemų jie dar ateina, o dėl seksologinių – labai dažnai save nurašo. Tačiau išeitis yra", – sako gydytojas urologas Ramūnas Kerpauskas, konsultuojantis ir seksologijos klausimais.

– Kokiomis urologinėmis ligomis vyrai serga dažniausiai?

– Skirtingo amžiaus vyrai serga skirtingomis urologinėmis ligomis. Jauni dažniau serga lytiškai plintančiomis ligomis, prostatos uždegimais. Vyresnius dažniau ima varginti labai dažna liga, susijusi su prostatos padidėjimu, – gerybinė prostatos hiperplazija. Kalbant apie dar vyresnius, kuriems per 50 metų, tai jie patenka į prostatos vėžio rizikos zoną. Lengvesnės ligos gydomos ambulatoriškai, rimtesnės – stacionare. Dabar dėl tyrimų paprastai neguldome į stacionarą, nebent susiduriame su labai neaiškiais atvejais, kuriuos diagnozuoti užtrunka. Paprastai stacionare atsiduria tie, kuriems reikia skubios arba operacinės pagalbos.

– Ambulatoriškai urologines ligas dažnai gydo šeimos gydytojas?

– Urologinius pacientus, ypač vyrus, dažniausiai gydo urologai. Jie gydo prostatos uždegimus – prostatitus, hiperplaziją. Šeimos gydytojas šias ligas gali tik įtarti, jis skiria atlikti prostatos specifinio antigeno (PSA) tyrimą, padedantį nustatyti prostatos vėžį, o paskui vyrus siunčia pas urologus. Šeimos gydytojai dažniau gydo šlapimo pūslės uždegimus – cistitus.

– Gerybinė prostatos hiperplazija – kokia tai liga?

– Tai su amžiumi susijęs prostatos padidėjimas, kuris dažnai sukelia šlapinimosi sutrikimų. Jie būna dviejų rūšių: iritaciniai, arba dirginantys (būdingas dažnas skubotas šlapinimasis, naktinis šlapinimasis), ir obstrukciniai, susiję su prostatos padidėjimu ir sunkiu išsišlapinimu (būdinga silpna šlapimo srovė, nevisiško išsišlapinimo jausmas, stanginimasis šlapinantis). Ši liga yra gerybinė, nuo jos vyras nemirs. Tiesa, ji gali komplikuotis akmenlige, uždegimais, kraujavimu, šlapimo susilaikymu. Tada reikia ir operuoti, tačiau tai daugiau su gyvenimo kokybe susijusi liga. Tik tiek, kad ji labai vargina dėl to, jog reikia dažnai šlapintis, taip pat ir naktį. Ir tas dažnas lakstymas į tualetą vyrą gali nuvarginti. Jis neišsimiega, trinka jo kasdienė veikla, atsiranda kitų problemų – ir psichologinių, ir seksualinių.

Tai dažniausia vyrų urologinė liga. Ją reikėtų atskirti nuo prostatos vėžio. Ši liga yra klastinga: gerybinė prostatos hiperplazija sukelia tam tikrų sutrikimų, o sergant prostatos vėžiu, net ir vėlyvose stadijose, dažniausiai nejuntama jokių simptomų. Šis vėžys dažniausiai auga prostatos periferinėje dalyje ir netrukdo šlapintis. Dėl to ir buvo kuriama prostatos vėžio prevencijos programa, kuri rekomenduoja vyrams per 50 metų būtinai atlikti PSA tyrimą. Šį tyrimą, kaip minėjau, skiria šeimos gydytojas. Jei tyrimo rezultatai kelia bent menkiausią įtarimą, reikėtų pasikonsultuoti su urologu. Visiems Lietuvos 50 metų ir vyresniems vyrams pasiūloma dalyvauti šioje programoje. O jeigu vyro artimiausi šeimos nariai, pavyzdžiui, senelis, tėvas, dėdė, broliai, sirgo prostatos vėžiu, tą tyrimą reikėtų pasidaryti ne nuo 50-ies, o nuo 45 metų. Aš vis dėlto visiems vyrams rekomenduočiau šį tyrimą pasidaryti nuo 45 metų. Tai būtų startinė pozicija, pagal šį tyrimą urologas galėtų labai daug spręsti. Net jei tyrimas ir geras – būtų matyti, ar tas vėžys grasina, ar jo išsivystymas yra mažiau, ar daugiau tikėtinas.

Gydytojas urologas Ramūnas Kerpauskas. Asmeninio arch. nuotr.

– Ar šis tyrimas sudėtingas?

– Ne – jam atlikti iš venos paimama kraujo. Jei šį tyrimą skiria šeimos gydytojas, jis yra kompensuojamas. Tačiau šis tyrimas nėra specifinis vėžiui nustatyti – jis specifinis ir prostatai ištirti. Tiesa, PSA rodiklis gali padidėti dėl įvairių priežasčių. Jis gali būti didesnis ir dėl prostatito, ir jei paimtas po lytinių santykių ar mynus dviratį. Šį tyrimą reikia atlikti, kai vytas nekarščiuoja, kai gerai jaučiasi. Visa tai šeimos gydytojai žino. Urologas, kai šeimos gydytojas atsiunčia pacientą pas jį ištirti, remiasi ne tik PSA tyrimu, – ir apčiuopa, ir echoskopinio tyrimo rodikliais. Reikia ir daugiau tyrimų, kad būtų galima pasakyti, ar prostata padidėjo dėl vėžio, ar dėl kitų problemų, kitų ligų.

– Gerybinė prostatos hiperplazija susijusi su prostatos vėžiu?

– Ne, ir sakyti, kad prostatos hiperplazija pereis į prostatos vėžį, būtų neteisinga.

– Prostatos ligomis, prostatos vėžiu serga vis jaunesni vyrai?

– Nepasakyčiau, kad jaunesni. Tiesiog vykdoma prostatos vėžio prevencijos programa leidžia anksčiau diagnozuoti šį vėžį, nustatyti jį ir jaunesnio amžiaus vyrams. Anksčiau nebūdavo net minčių 35 metų amžiaus vyrui daryti PSA tyrimą, o dabar jis kartais atliekamas, pasitaiko, kad ir prostatos vėžys nustatomas. Vis dėlto tai lazda su dviem galais. Anksti diagnozuojamas vėžys daug lengviau gydomas, bet PSA tyrimas neretai nustato ir kliniškai nereikšmingo vėžio atvejų, kurie nesukelia mirties. Anksčiau ir šios vėžio formos būdavo labai agresyviais būdais gydomos: prieš 15–20 metų manyta, kad, jei jau vėžys nustatytas, jį būtinai reikia gydyti, ir tas gydymas būtinai turi būti agresyvus: reikia arba daryti operaciją, arba laukia spindulinis gydymas. Vėliau pastebėta, kad yra ir neagresyvus prostatos vėžys. Dabar šio vėžio gydymo taktika keičiasi: jo neskubama gydyti agresyviai, jis daugiau stebimas.

Taigi, nemanau, kad prostatos vėžio atvejų dažnėja. Jo atvejų visada buvo panašiai, tiesiog mes dabar dėl naujų tyrimų, naujų technologijų dažniau šią ligą nustatome jaunesnio amžiaus vyrams.

Vis dėlto prostatos vėžys yra lėtinė liga. Apie šį vėžį sakoma: iš pradžių jis slenka kaip vėžlys, paskui – bėga kaip zuikis, o dar vėliau – skrenda kaip erelis. Vėžlio stadija trunka labai ilgai, kai liga nelabai agresyvi ir ją galima kontroliuoti. Bet kai ji įgauna pagreitį, kai formuojasi metastazės už prostatos ribų, tada ligą kontroliuoti ir gydyti yra žymiai sunkiau.

Lietuvoje mes daug metų vykdome prostatos vėžio prevencijos programą, dėl kurios visoje Europoje esame giriami. Ji atvedė vyrus pas urologus. Žinoma, vis dar pasitaiko atvejų, kai ši liga diagnozuojama tada, kai išplitusi, kai padėti ligoniui sudėtinga. Jei nustatome vėžį tik prostatoje, tokį pacientą tikimės visiškai išgydyti, o išplitusią ligą dažnai galime tik sustabdyti ar pristabdyti.

Apie šį vėžį sakoma: iš pradžių jis slenka kaip vėžlys, paskui – bėga kaip zuikis, o dar vėliau – skrenda kaip erelis.

– Kokius simptomus pajutę vyrai turėtų sunerimti?

– Vyrai turėtų sunerimti dėl atsiradusių šlapinimosi sutrikimų, tokių kaip dažnas, skubotas, sunkus, naktinis šlapinimasis, taip pat dėl atsiradusių skausmų pilvo apačioje, tarpvietėje ar sėklidėse, naujų darinių, išaugų ar neaiškios kilmės bėrimų lytinių organų srityje. Ypač reikėtų atkreipti dėmesį, jeigu staiga pasišlapinama su krauju. Juk yra ir inkstų vėžys, ir šlapimo pūslės vėžys, kurių pagrindinis simptomas būna beskausmis šlapinimasis su krauju. Tada reikėtų kuo skubiau kreiptis į gydytoją. Prostatos vėžys vadinamas lėtine liga, o šlapimo pūslės vėžys – žymiai agresyvesnė liga, kurią dažnai reikia greitai ir agresyviai gydyti. Ji gydoma dažniausiai operaciniu būdu, tačiau daug rečiau pasitaiko nei prostatos vėžys.

– Gana dažna vyrų liga – prostatitas.

– Į mane dėl šios ligos dažniau kreipiasi jaunesni, seksualiai aktyvūs vyrai. Ši liga dažnai yra susijusi su peršalimu. Prostatos uždegimai gali būti įvairūs. Tai ir ūmus bakterinis uždegimas, kai sergama labai sunkiai, karščiuojama, šia liga sergantis vyras dažnai atsiduria ligoninėje, dažnai skausmingai šlapinasi. Sergama ir lėtiniu bakteriniu uždegimu, ir lėtiniu nebakteriniu uždegimu, ir mažojo dubens skausmo sindromu. Jis labai sunkiai gydomas – atrodo, nieko nerandama, o skausmas išlieka. Tai lėtinė, varginanti liga, kartais sukelianti ir psichologinių problemų. Ji nemirtina, bet žmogui sukelia daug diskomforto.

– Sakoma, kad prostatitas kenkia vyrų vaisingumui. Ar tai tiesa?

– Kaip žinome, spermatozoidai gaminami sėklidėse ir jų kiekis dėl prostatito mažėja retai. Tačiau prostata yra ta terpė, kuria spermatozoidai juda, maitinasi, dėl to prostatitas gali sukelti vaisingumo problemų. Ypač jeigu jis lėtinis, ilgalaikis, jei prostatoje vystosi randai, užanka sėklos išmetamieji kanalėliai, tai galima sakyti, kad tokiu atveju prostatitas tampa vaisingumo sutrikimo priežastimi. Tačiau, jei prostatitas gydomas laiku, to pavyksta išvengti.

Dėl vaisingumo vyrą tirti lengva – tereikia atlikti spermogramą, o gydyti sunku, mat vyrų vaisingumo sutrikimo priežastys kartais būna neaiškios, neidentifikuojamos. Kalbant apie moteris – priešingai: jas tirti sunkiau, bet gydyti lengviau.

– Ar galima sakyti, kad tam tikro amžiaus vyrams vizitas pas urologą būtinas? Net jei vyras nejaučia jokių simptomų, vertėtų apsilankyti profilaktiškai?

– Manau, kad vyras nuo 45 metų jau turėtų turėti savo urologą, kuriuo pasitikėtų, su kuriuo galėtų būti atviras. Ir to pirmojo apsilankymo metu gydytojas pasakys, kada turėtų būti kitas vizitas: po metų, penkerių ar aštuonerių. Norint gauti iš PSDF kompensuojamą paslaugą, reikia šeimos gydytojo siuntimo, o einant gydytis privačiai siuntimų nereikia.

– Ar tiesa, kad kai kuriuos vyrus į jūsų kabinetą moterys atveda už rankos?

– Vyrai jau nebe tokie, kokie buvo anksčiau. Vyresni, kuriems dabar 60–70 metų, vis dar ateina su žmonomis, tačiau jauni – kitokie: apsiskaitę, žinantys, ko nori. Jie daug anksčiau ieško problemos sprendimo būdų, ypač seksologijos srityje.

Vyresnius vyrus, maždaug nuo 65 metų, dar reikėtų pabarti. Dėl urologinių problemų jie dar ateina, o dėl seksologinių – labai dažnai save nurašo. Sako, kad tikriausiai čia jau seksualinio gyvenimo pabaiga, ir net neieško pagalbos. Tačiau išeitis yra – jų seksualinę funkciją tikrai galima pagerinti, tik reikia kreiptis į gydytoją.

– Į jus vyrai kreipiasi ir dėl seksologinių problemų.

– Skirtingo amžiaus vyrai kreipiasi dėl skirtingų problemų. Jaunus  dažniau kankina priešlaikinė ejakuliacija, vadinamasis dažnas baigimas, psichologiniai erekcijos sutrikimai, o vyresnio amžiaus vyrams būdingi vadinamieji organiniai erekcijos sutrikimai. Jie susiję su kraujotakos sutrikimais, testosterono kiekio sumažėjimu, urologinėmis problemomis.

– Pakomentuokite teiginį: moteris vyrą gali ir susargdinti, ir pagydyti. Čia kalbama ir apie seksologines, ir urologines ligas?

– Taip. Kalbant apie urologines ligas, dažnai moteris skatina vyrą kreiptis į medikus, gydytis. Juk ir moteris neišsimiega, jei vyras keturis penkis kartus per naktį keliasi šlapintis. Būna, kad ji pirma pastebi, jog kažkas ne taip – vyras ilgai tualete užtrunka ir pan. Tai tas paskatinantis veiksnys kreiptis pas urologą, jei kalbame apie vyresnį vyrą. Čia moterų vaidmuo svarbus. O kalbant apie seksologines problemas, tai jaunos merginos, gal nežinodamos, kartais pasielgia labai neatsargiai. Taip atrodo, kad vyrai nejautrūs, bet iš tiesų jie labai jautrūs ir bet kokie atsiliepimai apie vyro seksualinę funkciją, anatominius dydžius, ne vietoje ir ne laiku pasakytas sakinys arba palyginimas su kitu vyru gali labai smarkiai sujaukti vyro psichologinę būseną. Tada gali išsivystyti psichologiniai erekcijos sutrikimai, kuriuos kartais nelengva pagydyti. Ypač jei vyro seksualinis debiutas būna nevykęs, jei iš jo pasišaipoma, vyras jaučiasi nevisavertis. Vyrą, kalbant šios srities klausimais, labai lengva įžeisti. Neretai moterys tai žino ir, tarkim, šeimos konflikto metu rėžia vyrui: tu, impotente, niekada manęs nepatenkinai! Nors vyras viduje gal jaus, kad moteris meluoja, bet tie žodžiai jam įstrigs. Po tokio sakinio gali prireikti urologo ar seksologo konsultacijos.

– Taigi, moterys turėtų susilaikyti nuo vyrus galinčių įžeisti komentarų?

– Taip, ypač tokiu atveju, jei tas vyras moteriai brangus, jei ruošiamasi su juo kartu gyventi. Liežuvis – visų mūsų priešas. Jei šeimoje, tarp partnerių kyla konfliktų, juos spręsti reikėtų pas psichologą, o ne lovoje.

Atskira tema yra tai, kad vyrai daug sunkiau nei moterys išgyvena neištikimybę. Moterys paprastai yra linkusios atleisti, o vyrai dažniausiai neatleidžia. Ir moterims dėl to netrinka lytinė funkcija, o vyrams trinka, ir smarkiai. Ir neužtenka kitą rytą moters sakomų pagyrimų, koks jis šaunuolis, – vyras nepamirš, kas buvo pasakyta prieš tai.

– Egzistuoja įsitikinimas, kad urologas – tik vyrų gydytojas.

– Mes, be abejo, gydome ir moteris. Dažniausiai gydome komplikuotus moterų šlapimo takų uždegimus, komplikuotą inkstų akmenligę. Operuojame ir šlapimo pūslės vėžį, ir inkstų vėžį, kuriais serga ir moterys. Didžiulė problema, kartais nepakankamai ir sunkiai sprendžiama, – moterų šlapimo nelaikymas. Tai labai dažna liga. Šlapimo nelaikymas atsiranda dėl dviejų priežasčių: vienas – dėl dirglios šlapimo pūslės, kitas – dėl įtampos, krūvio, kai kosint, čiaudint, stojantis, keliantis ar sportuojant nuteka šlapimas. Šias problemas sprendžiame operacijomis, tačiau dėl šlapimo nelaikymo moterys taip pat nepakankamai kreipiasi – jas dažnai sprendžia įsidėdamos įklotą.

– Moterų šlapimo nelaikymas gydomas tik operuojant?

– Tai priklauso nuo to, koks tas šlapimo nelaikymas. Dirgli šlapimo pūslė – kai moterys šlapintis eina dažnai, kai atsiranda skubotumas, kai į tualetą reikia bėgti. Tai šlapinimasis daugiau kaip aštuonis kartus per dieną ir daugiau kaip du kartus per naktį. Tai gydoma medikamentiniu būdu. Tiesa, yra ir naujoviškas metodas, kai į šlapimo pūslę leidžiamas botulino toksinas. Tačiau jei šlapimas nelaikomas dėl krūvio, vaistų tam gydyti nėra. Pradinėje stadijoje tai gydoma Kėgelio pratimais, stiprinant mažojo dubens raumenis. O pažengusi liga gydoma operaciniu būdu, operacija kartais atliekama dienos stacionare. Operuojama dažniausiai laparoskopiniu būdu. Atviros operacijos dabar atliekamos retai, nebent jos derinamos su ginekologinėmis.

– Kiek procentų jūsų pacientų sudaro moterys?

– Kalbant apie ambulatorinę urologiją, per mano praktiką moterys sudaro apie 10 proc. pacientų. O ligoninės urologijos skyriuje būna ir taip, kad moterys sudaro ir trečdalį, ir pusę pacientų. Tačiau aš dirbu ir seksologijos srityje – padedu spręsti seksologines problemas. Būna, kad vyrai atveda moteris: dėl lytinio šaltumo ir kitų priežasčių. Ateina ir pačios moterys – dėl libido. Taigi, šioje srityje taip pat tenka konsultuoti ir jas.

– Lietuvoje seksologijos srityje dažnai dirba psichologai, psichoterapeutai. Kai kas gali sakyti: ką tas urologas nusimano apie seksologiją, juk tai – psichologija...

– Seksualinė sritis – nuo smegenų iki lytinių organų, net mūsų oda yra seksologinis organas. Įprasta manyti, kad seksologija yra tik vyrų erekcijos sutrikimai ir priešlaikinės ejakuliacijos problemos. Tačiau tai žymiai platesnė sritis – yra ir moterų seksologija, kuria mažai kas užsiima. Kalbant apie vyrus, ligos, sukeliančios seksualinių problemų, daugiausia – urologo kompetencija. Kai kurias šios srities moterų ligas gydo ginekologai, yra ir dermatologų, ir psichologų, psichoterapeutų, kurie tuo užsiima. Juk yra psichologinių ir organinių seksualinių sutrikimų. Organiniai – dėl kraujotakos sutrikimų, urologinių, endokrinologinių ligų. Yra tuo šiek tiek užsiimančių endokrinologų, andrologų. Kad taptum seksologu, reikia mokytis baigus universitetą, – Lietuvoje seksologijos rezidentūros nėra. Šios srities žinių galima įgyti lankant kursus, kurie dažniausiai rengiami užsienyje, skaitant mokslinę literatūrą. Apskritai, seksologija yra daugiadisciplinis dalykas, tam reikia holistinio požiūrio.