Penktadienio pavakarę, kai Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė liejo prakaitą per treniruotę rengdamasi Londono olimpinėms žaidynėms ir draugiškoms rungtynėms su Rusijos rinktine, vidurio puolėjas Robertas Javtokas, būdamas savo namuose Vilniuje, prisipažino nerandąs vietos, nežinąs, kur dėtis.

Medikai buvo negailestingi

Rinktinės kapitonas R.Javtokas iš komandos buvo priverstas pasitraukti, iki Londono olimpiados pradžios likus vos dešimčiai dienų. Po to, kai Venesueloje vykusiame atrankos į Londono olimpiadą turnyre kentęs sunkiai ištveriamą kojos skausmą grįžo į Lietuvą.

Praėjusią savaitę R.Javtokui Kauno klinikose buvo diagnozuotas vienos kojos pėdos stresinis lūžis. Dėl šios diagnozės medikai buvusiam ilgamečiam rinktinės kapitonui, labai daug prisidėjusiam prie rinktinės iškovoto kelialapio į šių metų olimpines žaidynes, buvo negailestingi: R.Javtokas turi gydytis, žaisti negali.

Stresinis, bet ne nuo streso

– Robertai, kaip suprasti medicininį terminą stresinis lūžis? Sakoma, kad daugybę ligų sukelia pastaruoju metu visuomenę kankinantis stresas, kurio tikrai patiria krepšininkai, bet neteko girdėti, kad nuo streso lūžtų kaulai? – pabandžius pralinksminti už rinktinės borto likusį jos vedlį, Robertas nusikvatojo.

– Nežinau, ką tiksliai reiškia šis terminas. Gal kaulas visai ir nenulūžęs, tik nuo didelio fizinio krūvio, kaip aiškino gydytojai, kažkas nuskilęs.

– Kaip tai nustatė?

– Koją labai labai skaudėjo, nebegalėjau pabėgti. Ieškojo skausmo priežasties – peršvietė rentgenu, ištyrė magnetiniu rezonansu ir tada pastebėjo tą stresinį lūžį.

– Bet kojos nesugipsavo?

– Ne, tik įtvarą uždėjo, bet jį nakčiai galima nusiimti ir miegoti normaliai. Padarė tokį šiuolaikišką, su juo galiu kišti koją į batą ir eiti.

– Vadinasi, vaikščioti galite?

– Galiu, bet tas įtvaras trukdo, nes neleidžia kojai lankstytis. Primynus toks skauduliukas perbėga. Su tuo įtvaru teks būti tris savaites. Po to reikės eiti pas daktarus, pažiūrės, peršvies.

– Tuomet – reabilitacija?

– Ir dabar darau procedūras namuose. Magnetus uždedu, elektrostimuliatorių, kaitalioju ledų ir karšto vandens voneles.

– Pats sau gydytojas? Sugebate?

– Ko čia nemokėti? Vieną aparatą pats turėjau, vieną davė rinktinė, vieną atveža iš "Žalgirio" klubo. Taip ir pasidarė klinika namuose. Geriau gydytis su šeima televizorių žiūrint, nei reikėtų važinėti į Kauną.

Jautėsi nebenaudingas komandai

– Gydytojai vaikščioti leido, bet draudimas žaisti nuliūdino?

– Taip. Labai. Kai ruošiesi, turi tikslą, staiga atsiradę neplanuoti pokyčiai labai nemalonūs.

– Tai buvo psichologinis smūgis?

– Esu šiek tiek optimistiškas žmogus, į viską žiūriu pozityviai. Galvoju, kas bloga, visada išeina į gera.

– Priverstinis poilsis vis dėlto yra poilsis, kurio turite labai mažai?

– Kadangi nebuvau suplanavęs tų laisvų dienų, tai ir nieko neveikiu. Nežinau, ką daryti, kur dėtis.

– Venesueloje skausmo prisikentėjote, dabar gal reikia išmokti pasimėgauti ramybe?

– Ten dar nežinojome, kas man yra. Skausmas labai trukdė žaisti, nes reikėjo galvoti, kaip išvengti nusileidimo ant tos kojos. Kai taip atsitinka, nei pats gali gerai žaisti ir jaustis visavertis, nei naudos komandai gali duoti, tik tiek, kad ten egzistuoji.

– Ir vaistai nebeveikė?

– Man aiškino, kad vaistai užšaldo sausgysles, audinius, bet kaulo paveikti negali, užtai ir nepadėjo.

Skausmą malšina mintimis

– Gydytojai sako, kad jūs labai ištvermingas, pakantus skausmui.

– Aš stengiuosi neparodyti, kad man blogai, nenoriu niekam užkrauti savo bėdų ir atrodo, kad man tai pavyksta. Paprasčiausiai mintis nukreipi kitur, ir pačiam lengviau.

– Užsigrūdinote, prisiminus autoavariją motociklu?

– Visi tie dalykai greitai ateina ir greitai išeina, pamiršti. Taip nebuvo, kad tą avariją atsiminčiau kaip didžiausią katastrofą, net išsigandęs nebuvau. Buvo toks gyvenimo periodas, ir tiek.

– Motociklo nebeturite?

– Ne. Gal ateity, baigęs krepšininko karjerą, vėl įsigysiu savo malonumui, nes retkarčiais kyla noras ant jo vėl atsisėsti. Aš galvoju, kad po geros pamokos motociklininkas kitaip važiuoja.

Į Londoną nebesiveržia

– O į Londoną skrisite?

– Kol kas nežinau, neplanuoju. Taip neseniai viskas įvyko, kol kas net neįsivaizduoju, ką veiksiu per olimpiadą.

– Apmaudu, apie ją pagalvojus?

– Žiauriai apmaudu. Ir baltas pavydas apima...

– Jus pakeitusiam Antanui Kavaliauskui?

– Ne. Jam – jokio pavydo. Pavydžiu visai rinktinei. Jie išvažiuoja, o aš pasilieku. Važiuodavome kartu, o dabar taip išėjo. Anksčiau ar vėliau tai atsitinka. Atsimenu, kai Dariui Songailai buvo lygiai taip pat prieš pat olimpiadą. Ne man pirmam taip atsitiko, ne paskutiniam.

– Tokia jau jūsų profesija – aukojate save, deginate.

– Tai darai iš didelio malonumo, noro. Tai gyvenimo dalis, kitaip jo neįsivaizduoju. Taip augau, tai man patinka, todėl nemanau, kad kažką aukoju. Paprasčiausiai to nesvarstau.

– Ir apie sveikatą negalvojate? Būtent ją turėjau omenyje, klausdama apie aukojimąsi.

– Kol kas sveikata gera, išskyrus tą koją. Ir peršalimo ligos manęs nepuola, nepasižymiu slogavimu, nors užsikrėsti nuo vieno sergančiojo, atėjusio į drabužinę, galima labai greitai.

– Vitaminus geriate?

– Rinktinėje, klubuose visur jų duoda.

Šeima – didžiausia vertybė

– Ar ir vaikai, dukra ir sūnus, paveldėję gerą tėčio sveikatą?

– Suserga, kaip ir visi vaikai. Į darželį eina, virusų pasigauna, bet pasveiksta, ir vėl viskas gerai.

– Ne auklei, o darželiui patikite vaikus?

– Turime močiutes, kai labai reikia, jos padeda. Aš darželyje augau, žmona taip pat, todėl galvojame, kad ir vaikus taip reikia auginti. Laisvalaikį kiek įmanoma leidžiu su šeima. Jo nedaug, o šeima, vaikai reikalauja jo ir pačiam smagu grįžti į šeimą.

– Kartu žvejojate, ilsitės sodyboje? Ir dabar važiuosite į ją?

– Kol kas galva tuščia, nieko negalvoju. Susėsime su žmona ir nutarsime, ką veikti. Nelabai gerai iššvaistyti laisvas dienas. Būtų gerai atsisėsti sodyboje ir sėdėti, bet žmona nori kur nors išvažiuoti, tai stengiamės kasmet kažkur nuvykti, vaikams parodyti.

– Šeima – didžiulė vertybė?

– Manau, kad didžiausia.

– Žmona išgyvena dėl jūsų sveikatos?

– Labai. Manau, dar labiau nei aš. Ji apskritai labiau viską ima į galvą.

– Būtų skridusi į olimpiadą?

– Taip. Bilietų dar neturėjo, kadangi nežinojome, ar pateksime į ją. Kai paaiškėjo, kad patekome, pareiškė norą skristi ir jau būtume ieškoję bilietų...

– Ir vaikai būtų skridę?

– Ne. Vilmai vienai su dviem vaikais gal būtų per sunku. Juolab olimpiadoje.

– Ji prisiekusi sirgalė?

– Taip, nepraleidžia nė vienų rungtynių. Net naktį.

– Sportuoja?

– Žaidžia tenisą. Buvo gimnastė, sportavo visą gyvenimą, o dabar palaiko sportinę formą.

– Rugsėjį pradėsite treniruotis?

– Tikiuosi. Kitaip negali būti.

Vytenis Trumpickas, Lietuvos krepšinio rinktinės gydytojas, Kauno klinikų gydytojas reabilitologas

– Stresinis lūžis dažniausiai įvyksta dėl nuovargio, perkrovos kaulams, kai kojoms tenka didelis fizinis krūvis, dažnai patiriamos mikrotraumos. Dažniausiai stresinis lūžis įvyksta naktį miegant, kai atsipalaiduoja raumenys. Diagnozė nustatoma rentgenu, tikslinama kompiuterinės tomografijos, magnetinio rezonanso metodais. Jais matosi lūžio linija.

R.Javtokui ji susiformavusi vienoje pėdoje, o antra yra sveika. Tokiu atveju labai pavojinga toliau sportuoti, nes labai padidėja kaulo lūžio tikimybė. Tai įvykus taikomas sudėtingas chirurginis gydymas, ilgai trunka pooperacinė reabilitacija. Nutraukus fizinį krūvį ir aktyvinant kraujotaką stresinis lūžis sustabdomas.

Šios traumos būdingos vidurio puolėjams. Jie yra didelio ūgio ir svorio, nuolat šokinėja, nusileidžia ant pėdų, todėl jos kenčia.

Robertui pagamintas individualus labai tikslus įtvaras. Jis stabilizuoja koją, kad pėda nejudėtų. Kraujotaka aktyvinama magneto terapija, kontrastinėmis vonelėmis, elektrostimuliacija. Robertas puikiai moka atlikti šias procedūras. Vėliau bus taikomi kiti reabilitacijos metodai, didinant krūvį pėdai. Bus skirti specifiniai pratimai ir žiūrima, kaip pėda reaguoja.

Įspėti tokių lūžių neįmanoma. Profilaktiškai pėdos netikrinamos dėl per tyrimus gaunamos spinduliuotės. Vienintelis stresinio lūžio simptomas – skausmas. Kantresnio žmogaus už Robertą neteko matyti. Net ir kęsdamas skausmą jis sportuoja, sutelkęs visą ištvermę, bet jei jau pasako, kad skauda, vadinasi, skausmas tikrai nepakeliamas. Tikėtina, kad Robertas visu krūviu galės sportuoti po dviejų mėnesių, jei viskas klostysis gerai.