P. Mikučionis: sėdėjimas yra didžiausias stuburo priešas

Kineziterapeuto Petro Mikučionio darbo apimtis tik didėja. „Nugaros ir kaklo skausmai jau tampa pandemija“, – konstatuoja „Gijos klinikų“ specialistas, padedantis išsivaduoti iš ūminių ir lėtinių skausmų, atsigauti po ortopedinių operacijų ir patirtų traumų.

– Įprastai žiemą daugiau darbo gydytojams traumatologams. Tačiau ir kineziterapeutams šis metų laikas – darbymetis?

– O, taip! Dažniausiai pas mus atveda nugaros skausmas, ištikęs kasant sniegą. Tarkim, reikia nukasti sniegą nuo garažo vartų. Žmogus, nuolat sėdintis prie kompiuterio, griebia į rankas kastuvą ir imasi darbo. Jei nesi fiziškai pasirengęs – štai tau ir problema! Pasitempi arba nugarą, arba klubo sąnarį, peties sąnarį, arba kirkšnį – ir tampi mūsų pacientu. Jei timptelėjai nedaug, per kelias dienas skausmas praeina, bet dažnai kenčiama kelias savaites, tik tada registruojamasi pas gydytoją. Kol ateina konsultacijos laikas – žiūrėk, jau pusantro mėnesio gyveni kęsdamas skausmą.

Raginu nekęsti skausmo ir kuo greičiau kreiptis pagalbos. Galima su šeimos gydytojo siuntimu iškart atvykti pas mus, kineziterapeutus, o mes jau aiškinsimės ir arba patys padėsime, arba ieškosime kitų specialistų pagalbos.

Dar viena žiemos problema – paslydimai, kurių padariniai – lūžiai. Tai jau ne mūsų, o ortopedų traumatologų darbas, tačiau po operacijų tokie pacientai ateina pas mus į reabilitaciją.

Deja, žiemą padaugėja traumų. Ypač pavojinga, kai šaligatvius padengia plikledis, po sniegu slepiasi ledas.

Pats ne kartą esu griuvęs, nors, atrodo, ir batai geri, ir griūti moku. Visą gyvenimą esu sportavęs, todėl žinau, kaip paslydus griūti, kad patirtum kuo mažesnę traumą. Reikia gūžtis į kamuoliuką, lenkti galvą į priekį, rankas glausti prie savęs. Jei griūsite ant ištiestų rankų, didžiausia rizika, kad nukentės riešai. Jei ant kelių – smūgio metu grės rimtos traumos.

Petras Mikučionis. Regimanto Zakšensko nuotr.

Patyrus traumą, visų pirma, reikėtų įvertinti, ar nėra lūžio, – tai padaryti padeda rentgenas. Ne visi griuvimai baigiasi lūžiais, kurie gali turėti ilgalaikių padarinių. Dažniausi – sumušimai. Sumušimo vietoje gali atsirasti mėlynė ar gumbas, patinti oda. Taip atsitinka dėl to, kad smūgis pažeidžia ne tik minkštuosius audinius, bet ir kraujagysles, tuomet prasideda poodinis kraujavimas ir susiformuoja kraujosruva. Jeigu sumušta galūnė, dažnai patempiamos ir sausgyslės ar raiščiai, raumenys.

– Palinkėdami išvengti žiemos traumų pereikime prie kitų problemų. Anot statistikos, 80 proc. žmonių bent kartą gyvenime patiria nugaros skausmą. Jei sutinkate su šiuo skaičiumi, kokia dažniausia šio skausmo priežastis?

– Sakykime, sutinku. Sunku rasti žmogų, kuriam niekada gyvenime neskaudėjo nugaros. Tie, kurie skausmą pajuto vieną kartą, tikėtina, pajus ir antrą.

Dažniausiai patiriamas nugaros skausmas – dėl raumenų asimetrijos ir disbalanso. Juos skatina fizinės veiklos ir judėjimo stoka, ilgalaikis sėdėjimas ir nuolatinė viena poza. Pavyzdžiui, kairė nugaros pusė labiau įsitempusi, nes mėgstame sėdėti persisukę ar užsikėlę koją ant kojos, rankinę nešiojame ant vieno peties, stovėdami svorį sukoncentruojame ant vienos kojos. Ilgainiui šie ir kiti sutrikimai ne tik paveikia laikyseną, bet ir gali būti rimtesnių negalavimų priežastis.

Esant asimetrijai – vieniems raumenims įsitempiant, o kitiems atsipalaiduojant – keičiasi raumenų tonusas, kraujotaka. Atsiranda spazmų, kurie galiausiai sukelia skausmą.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Raumenų asimetriją, žinoma, galima pastebėti ir plika akimi, tačiau tiksliausiai skirtumus tarp raumenų parodo specialūs klinikiniai testai. Tik tiksliai diagnozavus raumenų asimetrijas, galima jas koreguoti.

Aš laikausi tokio klinikinio mąstymo: mobilumo pagerinimas, stabilumo pagerinimas ir jėgos sustiprinimas. Visi šie veiksmai turi eiti tokia eilės seka. Negali pradėti stiprinti raumenų, jei jie sustingę. Tuomet rizikuoji labiau pakenkti.

Taigi didžiausia stuburo skausmo priežastis – nevienodas raumenų balansas, paskui – nervų šaknelių uždegimai, kuriuos gali išprovokuoti peršalimas, perpūtimas, intensyvus fizinis krūvis, infekcija. Tarsi iš niekur stuburo skausmas ištinka dėl tam tikrų raumenų grupių silpnumo.

– Ar tai reiškia, kad tampame griuvenomis? Raumenynas nusilpęs, sprandas sustingęs, stuburas iškrypęs – toks dažniausias šių dienų žmogaus fizinis portretas?

Taigi didžiausia stuburo skausmo priežastis – nevienodas raumenų balansas, paskui – nervų šaknelių uždegimai, kuriuos gali išprovokuoti peršalimas, perpūtimas, intensyvus fizinis krūvis, infekcija.

– Ko kito tikėtis, jei sėdime po 10–12 valandų?! Ilgas sėdėjimas – didžiausias stuburo priešas. Nuo ilgo sėdėjimo atsiranda raumenų įtampa, ilgainiui – raumenų disbalansas, kuris lemia tarpslankstelinių diskų degeneraciją. Atsiradęs skausmas – tarsi organizmo pagalbos šauksmas, raudona lemputė, kad jam reikia pagalbos.

– Atrodytų, šia tema jau neįmanoma pasakyti daugiau, nei kalbama. Visi žino, kad sėdėjimas – priešas, tačiau nuo kėdžių ir sofų niekaip nepakyla... Kas galėtų priversti?

– Skausmas. Deja, mes mokomės ne iš svetimos patirties, bet iš savo klaidų. Kai skauda, visi greitai suranda kelią pas mus, kineziterapeutus. Vos pagerėja – dauguma pacientų dingsta. Pasijunta geriau ir nebaigia reabilitacijos. Grįžta po dvejų trejų metų – tokia pati trauma, tik kitur. Atrodė, kad viskas – sveikas! O raumenų jėga nesugrįžo – ir nauja trauma. 30 proc. mano pacientų – tokie. Todėl stengiuosi savo pacientus apmokyti reikiamus pratimus daryti ir namuose. Leidžiu  nusifilmuoti, kad savarankiškai atlikdami nedarytų klaidų.

– Tačiau viena yra atlikti pratimus prižiūrint kineziterapeutui, kita – pačiam savęs pagailint, kai per sunku, ar įsivaizduojant, kad darai pratimą taisyklingai, nors taip toli gražu nėra... Įmanoma dėl nemokšiškumo prisidaryti žalos?

– Ir dar kaip! Pas mus sugrįžta daugybė pacientų ar ateina naujų, kurie bandė savarankiškai daryti pratimus nugaros skausmui mažinti. Didžiausias pavojus, kai savigyda užsiimama prisižiūrėjus „YouTube“ pratimų. Rezultatas – padidėjęs skausmas, pagilėjęs uždegimas, pailgėjęs būtinojo gydymo ir reabilitacijos laikas.

Kas tinka visiems – netinka niekam. Visų pirma turi būti atliekamas klinikinis paciento būklės tyrimas, padedantis nustatyti jo fizinę būklę. Tada sudaroma individuali gydymo programa, atkreipiant dėmesį, kur koks sąnarys sustingęs, kur – per laisvas, kur raumenys stiprūs, o kur – silpnesni ir t. t.

Didžiausia klaida – kai žmogus užsiima saviveikla, nebent yra buvęs profesionalus sportininkas ir žino, kokie pratimai jam tinka. Tačiau jei nuolat sėdintis, fizinio krūvio nepatyręs žmogus staiga pats savarankiškai pradės daryti nugaros pratimus... Gal vienas iš 100 pataikys, bet 99-iems bus bėda.

Regimanto Zakšensko nuotr.

– Sakėte, kad, paūmėjus skausmui, greitai atrandamas kelias pas medikus. Tačiau nemažai žmonių pasirenka kentėti. Kada tai tampa rizikinga?

– Yra daug nugaros skausmo rūšių. Nugara sudaryta iš daugybės skirtingų elementų, audinių ir beveik kiekvienas jų gali sukelti skausmą sportuojant, atliekant nenatūralius judesius, dėl netaisyklingos laikysenos ir daugybės kitų priežasčių. Dažniausiai nugaros skausmas  atsiranda sužeidus stuburą prilaikančius raumenis, stuburo nervus ar tarpslankstelinius diskus. Pažeisti gali būti ir raiščiai, sausgyslės, kaulai. Kartais sunku suprasti, kuris elementas yra pažeistas, kadangi skausmas gali išplisti ir į aplink esančius audinius.

Pagal trukmę nugaros skausmas gali būti lėtinis ir ūminis. Ūminis skausmas atsiranda staiga, įprastai praeina per keletą dienų, tačiau gali būti juntamas ir keletą savaičių. Jei nugaros skausmas tęsiasi kelis mėnesius ir ilgiau – jis tapo lėtinis. Šis skausmas atsiranda dėl sudėtingesnių problemų – artrito, išvaržos, užspausto nervo, diskų degeneracijos ar kt.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Jei kamuoja lėtinis skausmas, reikia kreiptis pagalbos. Jei skausmas ūminis, bet nemažėja ilgiau nei savaitę, kreipkitės į kineziterapeutą. Jei skausmas lokalus, jaučiamas tik tam tikro judesio metu – galima palaukti kokias penkias dienas ir stebėti, ar jis mažėja. Jei mažėja, gerai, išsiversite ir be specialisto pagalbos. Tačiau jei skausmas iš nugaros plinta į sėdmenis, koją – gali būti trys–penki jo priežasties variantai. Čia jau būtina specialisto pagalba atpažįstant skausmą ir jį gydant.

Padėti gali neurologai, neurochirurgai, skausmo klinikos. Kineziterapeutas – šios didžiulės komandos dalis. Ateina pacientas, atlieki tam tikrus testus ir žinai, ar tai tavo pacientas. Jei ne – siunti pas kolegas. Tai labai svarbu: nesistengti pačiam gydyti visų ir nekišti nagų ten, kur negalima.

– Ar kineziterapija – inovatyvi sritis? Kokių modernių pokyčių yra įvykę per jūsų darbo praktiką?

– Kineziterapija – viena pagrindinių reabilitacijos priemonių. Per pastaruosius dešimt metų reabilitacija pasikeitė kardinaliai. Šiandien lengvai ir greitai galime gauti reikalingos informacijos. Prieš penkiolika metų ant rankų pirštų galėjai suskaičiuoti specialistus, kurie būtų kompetentingi padėti. Pasikeitė ir gydymo metodikos: mažiau chirurginės intervencijos, daugiau reabilitacijos. Anksčiau po kryžminių raiščių operacijų stengdavomės kuo greičiau reabilituoti (esu ne vienam sportininkui per keturis mėnesius padėjęs), dabar stengiamės baigti reabilitaciją septintą aštuntą mėnesį. Viena iš svarbiausių naujovių – testavimas. Reabilitacija dabar grįsta testais.

– Kaip vyksta testavimas?

– Tarkim, ateina pacientas į kryžminių raiščių reabilitaciją, po operacijos praėję keturi mėnesiai. Atlieki jam kelis testus. Vienas – kryžminio raiščio subrendimo testas. Tam tikras aparatas judina koją ir nustato, ar kryžminis raištis jau pakankamai stabilus. Kitas testas – jėgos. Pacientas sėdi kėdėje, o dinamometras pamatuoja šlaunų jėgos skirtumą. Jei skirtumas tarp kelio sąnario tiesiančių ir lenkiančių raumenų didesnis kaip 10 proc., bėgti dar negalima.

Arba dar viena didžiulė šių dienų problema – kaklo skausmai. Priežasčių daugybė – ir neurologiniai pakitimai, ir raumenų įtampa, ir stuburo raiščių įtampa, sukelianti spazmų.  Tokiais atvejais atliekami klinikiniai testai, o jei diagnozei patvirtinti jų negana, siunčiame pacientą atlikti magnetinio rezonanso tomografijos (MRT).

– Kai žmogų paleidžia ilgai kamavęs skausmas, jis tai prilygina stebuklui. Jūs tai vadinate kitaip – laiku suteikta profesionalia pagalba ir paties paciento pastangomis sveikti.

– Situacija situacijai nelygu. Gal pacientui ir prilygsta stebuklui, kai jis ateina surakintu kaklu, negalėdamas pažvelgti nei į kairę, nei į dešinę, o čia trakšt – manualinė terapija, ir išeina be skausmo. Tačiau vėlgi – būtinas išankstinis testavimas, nes padaręs manualinę terapiją tam, kam negalima, gali išvis žmogų paguldyti ant patalo.

Arba ateina moteris mėnuo po operacijos, o chirurgas nepasakęs, kad reikia judinti, kilnoti koją. Ateina su ramentais, dirba iki ašarų, o paskui išeina be ramentų ir lengvai kilnodama koją. Tokiais atvejais rezultatas pasiekiamas per prakaitą ir netgi ašaras. Šiaip jau puikus tas mūsų darbas – gali pamatyti rezultatą.

– Dar grįžkime prie žiemos, tiksliau, atostogų reikalų. Nors lietuviai – lygumų žmonės, pastaruoju metu itin pamėgo kalnų sportą. Turbūt nemaža jų dalis – taip pat jūsų pacientai?

– Slidinėjimas mums padovanoja nemažai pacientų. Ypač – dėl kelio kryžminio raiščio plyšimo. Dažniausiai – priekinio, bet būna ir užpakalinio. Griuvo, slidė neatsisegė, koja kryptelėjo – ir trakšt! Atliekame MRT ir matome – nėra kryžminio raiščio. Laukia operacija ir šešių–aštuonių mėnesių reabilitacija. Dažniausiai tokios traumos nutinka paskutinę slidinėjimo dieną, kai galvojama: ai, dar truputį paslidinėsiu, nors raumenynas jau išsekęs, tada nestabilus judesys – ir trauma.

– Kokio fizinio pasirengimo būtinai reikėtų prieš aktyvias žiemos atostogas?

– Slidinėjimas – naudinga veikla, vienu metu dirba daug raumenų grupių, tačiau reikia įsitikinti, ar kūnas tam pakankamai pasiruošęs. Galima nueiti pas sporto trenerį, galima – pas kineziterapeutą, vėlgi – atlikti testą. Mes pamatuojame jėgas, individualiai sudėliojame pratimų programą. Nepasirengus didesniam fiziniam krūviui traumos dažnai būna neišvengiamos. Jei visus metus nepakildamas sėdėjai prie kompiuterio ir išvažiavai savaitę intensyviai slidinėti, tikėtina, kad baigsis prastai.

Regimanto Zakšensko nuotr.

– Koks, jūsų nuomone, tinkamiausias sportas tam, kaip sakote, nuo kompiuterio pakilusiam žmogui?

– Tinkamiausias sportas yra taisyklinga mankšta. Ne profesionalus sportas (bėgimas jau yra sportas), o mankšta. Atlikus testus, kurias raumenų grupes reikia stiprinti, geriausia atlikti pratimus, kurie tau naudingiausi.

– Šiandien populiaru vaikščioti. O jei dar su šiaurietiškomis lazdomis! Tik štai dėl rekomenduojamo žingsnių skaičiaus niekaip nesutariama...

– Taip, vaikščiojimas – nekalčiausia žmogui naudinga veikla. Mes esame gimę vaikščioti. Dėl šiaurietiškų lazdų nebūčiau toks entuziastas. Vėlgi – vaikščiojimas su lazdomis jau yra sportas, o netaisyklingai sportuojant galima prisidaryti bėdos. Dėl žingsnių rekomendacijos nepasakysiu kažko pranašiško. Kiekvienam – savaip. Turi įsivertinti raumenis, sąnarius, širdies kraujagysles, amžių – daug tų raudonų vėliavėlių. Prieš imdamasis bet kurios fizinės veiklos turi žinoti savo fizines galimybes.

– Suaugusieji vienaip ar kitaip suskato judėti, tačiau ką daryti su vaikais? Neabejotinai pastebite jų nejudumo padarinių?

– Ir pastebiu, ir labai dėl to skaudu. Mes žaisdavome futbolą stadione, šiandienos vaikai žaidžia futbolą kompiuteriu. Ne vieniems tėvams jau esu rekomendavęs nuvesti savo vaiką pas endokrinologą. Didžiausia bėda – net ne antsvoris. Žiūri ir matai: stovi priešais tave paauglys su krūtine. Čia kalba ne apie lytiškumą, o apie dėl prasto maisto ir nejudraus gyvenimo būdo sutrikusią hormonų pusiausvyrą. Prieš penkiolika metų taip nebuvo. Vaikai daugiau laiko leisdavo lauke, daugiau sportavo.

– Ką naudingiausia mes, suaugusieji, galime padaryti dėl jų sveikatos?

– Įpratinti judėti. Jei vaikas pradės judėti darželyje, mokykloje nereikės varu varyti. Jis pats norės lankyti ir kūno kultūros pamokas, ir sporto būrelius. Sportas būtinas! Bent du kartus per savaitę būtina intensyvesnė fizinė veikla. Kai atsiranda tokia rutina, ir kūnui sveikiau, ir traumų mažiau, nes ir koordinacija pagerėja, ir psichologinių problemų mažiau.

– Koks jūsų paties santykis su sportu? Jūsų vaikų?

– Mano rutina – du kartus per savaitę sportas po darbo. Darau pratimus, kad visos raumenų grupės gautų tonusą. Tarkim, antradienį – viršutinei kūno daliai, ketvirtadienį – apatinei kūno daliai. Dar mėgstu pažaisti tinklinį, rankinį, kurį žaidžiau mokykloje. Šiek tiek visko esu pabandęs, taigi sportas mano gyvenime išliko. Mano darbas mane taip pat priverčia pasportuoti – aš čia nuolat judu. Vaikai nuo mažens pratinami prie sporto. Ketverių Elzė lanko baleto pamokas ir baseiną, šešerių Jonas – futbolo treniruotes ir baseiną.

Regimanto Zakšensko nuotr.

– Prieš Naujuosius dažnai kažkam įsipareigojame. Koks, jūsų patarimu, būtų gero savo sveikatai linkinčio žmogaus pasižadėjimas? Ką reikėtų keisti?

– Reikia nekeisti to, ko negali pakeisti, ir keisti tai, ką gali. Ir atskirti viena nuo kito. Iš tikrųjų reikia pradėti nuo mažų dalykų. Jei esi pacientas, jau šiandien kreipkis į specialistą, nelaukdamas nei sausio pirmos, nei kokios kitos dienos. Jei esi mėgėjas vaikščiotojas, reikėtų pridėti vieną ar du mažus dalykus: pavyzdžiui, nueiti pas masažuotoją bent kartą per mėnesį, kad raumenys atsipalaiduotų, ir, pasitarus su specialistu, padaryti tempimo pratimų. Nereikia išsikelti neįveikiamų užduočių.