Ligonių mylimas gydytojas Arūnas Vertelis per vasaros karščius neatostogauja, nors nuopelnų tam turi: vien sąnarių endoprotezavimo operacijų yra atlikęs apie 5 tūkst. Taigi, kas gali geriau patarti, kada gultis ant operacinio stalo?

– Esate Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Ortopedijos ir traumatologijos klinikos Ortopedijos traumatologijos skyriaus vadovas, organizuojantis kolegų darbą. Dėl to, manau, galite sau leisti atostogauti vasarą?

– Pas mus dirba daug jaunų žmonių. Jaunos šeimos augina vaikučius, todėl gali atostogauti tik vasarą, nes rudenį vaikai eis į mokyklą ar darželį. Mano sūnus užaugintas, todėl užleidžiu vasaros metą jaunimui – aš galiu atostogauti bet kada.

– Ir vasarą turite daug ligonių? Atrodo, per karščius sunkiau ne tik dirbti, bet ir sveikti?

– Darbo netrūksta, nes nei traumatizmas, nei sergamumas nemažėja. Man pačiam per darbo dieną tenka atlikti ne po vieną operaciją.

– Lietuvoje per metus atliekama apie septynis tūkstančius endoprotezavimo operacijų. Vien Kauno klinikose – 1200 –1300. Kodėl tiek daug? Atrodo, kad labai skubama protezuoti, neieškant kitų alternatyvų.

– Jų nėra, o stambiųjų – kelio ir klubo sąnarių protezavimas yra vienas sėkmingiausių ortopedijos istorijoje atrastų metodų, kuris leidžia ženkliai pagerinti žmogaus gyvenimo kokybę. Anksčiau nebuvo tokių galimybių atlikti šias operacijas. Netiesa, kad Lietuvoje atliekama labai daug tokių operacijų. Palyginti su išsivysčiusiomis šalimis, pavyzdžiui, Skandinavija, mes protezuojame 3-4 kartus mažiau. Skandinavai operuoja esant ankstyvesnei stadijai.

– Nejaugi nėra galimybių išsaugoti sąnarį?

– Yra. Traumų profilaktika, ligų gydymas mažina operacinio gydymo indikacijų. Deja, dar nėra medikamentų, kurie leistų išvengti degeneracinių sąnarių ligų, kai iškyla būtinybė juos keisti. Kai yra įmanoma, sąnarį stengiamės išsaugoti.

Mes vieninteliai šalyje atliekame klubo sąnario sąnarinio paviršiaus keitimo operacijas. Tai įmanoma tik tais atvejais, kai artrozė nustatoma pradinėje stadijoje. Mano filosofija tokia: kuo daugiau išsaugai natūralaus audinio, kuo daugiau jo išsaugai, tuo didesnės galimybės pacientui padėti ateityje, įvykus traumai,  infekcijai ar dėl mechaninio endoprotezo išklibimo pakartotinų operacijų metu.

– Jūsų išvardytos priežastys, be sąnarių susidėvėjimo, yra pagrindinės, kai jau reikia protezuoti?

– Taip, tokiais atvejais protezuoti būtina. Delsiant, vengiant operacijos, saujomis tenka gerti vaistus nuo skausmo, o tai kenkia virškinamajam traktui, kitų organų veiklai, ir neįmanoma normaliai gyventi. Kelio ar klubo artrozė nėra vien to sąnario problema: kenčia stuburas, kitos judamojo aparato dalys.

Amžius nėra pagrindinė indikacija protezuoti. Turime daug 30-ies, 25-erių metų pacientų, ir ne tik dėl patirtų traumų, bet ir dėl ligų – kraujotakos sutrikimų klubo sąnario kauluose, įgimtos  klubo sąnario patologijos. Onkologija – dar viena sritis, dėl kurios tenka šalinti kaulus bei sąnarius ir juos protezuoti.

– Endoprotezus perka Valstybinė ligonių kasa, o ligoniams tenka kęsti skausmą ir gerti vaistus nuo jo, nes tų protezų tenka ilgai laukti eilėje.

– Eilės šiuo metu pas mus nėra ilgos. Jas tirpdome intensyviai dirbdami. Valstybinė ligonių kasa įveikė buvusius viešųjų pirkimų organizavimo trukdžius ir pastaruosius mėnesius gauname daug protezų, turime daug pacientų ir galime dirbti didžiuliu  tempu.

– Ligonių kasa perka pačius pigiausius ir paprasčiausius endoprotezus?

– Valstybinės ligonių kasos ir ortopedų bendruomenės pastangomis sugebėjome savo rinką apsaugoti nuo trečiarūšių nepatikrintų, nesertifikuotų gaminių. Savo specialiuose reikalavimuose surašome sąlygas, ir visi pacientai, kuriems reikalingi sąnarių endoprotezai, gauna tikrai gerus sertifikuotus ir laiko išbandytus geriausių firmų, pasaulyje patenkančių į daugiausiai naudojamų penketuką, gaminius.

– Viena medikė prašė jūsų paklausti, kokių medikamentų, operacinių priemonių reikia nusipirkti, rengiantis endoprotezavimui?

– Ligoniams patiems reikėjo pirktis priemonių gal prieš dešimt metų. Dabar nei tvarsliavos, nei plėvelių, nei jokių kitų operacinių priedų neštis į ligoninę nereikia. Viską duoda gydymo įstaiga, įskaitant ir vienkartinius apklotus, to anksčiau nebuvo, ir aktyvaus drenažo sistemas, ir labai kokybiškus siūlus. Net elastinius bintus, reikalingus po operacijos, ligoninė perka.

– O turtingieji vis viena turi pretenzijų ir nori kuo naujausių endoprotezų bei kitų priemonių?

– Naudojame visa, kas atitinka Europos standartus. Turtingiems ir įnoringiems pacientams galime pasiūlyti mokamas geresnes palatas su personaliniu WC, prieiga prie interneto, kabeline TV.

Jei kalbėtume apie endoprotezus, tai naudojame tuos, kurie yra laiko patikrinti. Sąnarių protezavimo registruose jie užima pirmą–antrą vietą. Nėra reikalo jų keisti, juolab įvaldžius implantavimo metodiką.

Aš turėjau puikių mokytojų. Vienas jų – Elmer Rokebrant iš Duisburgo, žymus vokiečių ortopedas traumatologas. Jo klinikoje praleidau ne vieną mėnesį. Šis mokytojas man sakė: paskaityk ortopedijos žurnalus. Juose apstu reklamos naujų produktų, apie kuriuos rašoma: pagerintas balansas ir raiščių amplitudė. Tačiau po penkerių metų 90 proc. tų naujų produktų kažkur dingsta. Vadinasi, arba jie nenukonkuravo senųjų, arba sukėlė daug komplikacijų ir tai išstūmė juos iš rinkos. Jei šokinėsi nuo produkto prie produkto, gerų rezultatų neturėsi. Privalai iki smulkmenų žinoti apie tą protezą, kurį implantuoji, o tam reikia laiko ir patirties. Nėra Lietuvoje sistemos, kas organizuotų implantavimo mokymus. Tai vyksta tik ortopedų traumatologų draugijos ar gydytojų asmeninių ryšių, iniciatyvos dėka. Pasaulyje priimta, kad pirmosios 50 operacijų yra mokomosios. Vadinasi, 50 pacientų tenka padidėjusi rizika, kol chirurgas suras ir įvaldys implantacijos subtilumus.

Nesakau, kad nereikia tobulinti implantų, bet baziniai principai lieka tie patys, didžiosios kompanijos patikrintus gerus gaminius laiko rinkoje, nes jie duoda geriausių rezultatų. Mūsų ligoninė – universitetinė, todėl bandome išbandyti naujesnius gaminius, patikrinti, gal jie duos geresnių rezultatų, bet tokie endoprotezai sudaro ne daugiau kaip 15 proc.

– Būna, kad tenka tą patį ligonį operuoti du kartus dėl nesėkmės ar protezui susidėvėjus? Koks jų ilgaamžiškumas?

– Pakartotinių operacijų skaičius pas mus tikrai nedidelis, atitinka standartus. Nustatyta, kad 96 proc. pacientų endoprotezai tarnauja dešimt metų ir daugiau. Turėjau ir tokių pacientų, kuriems keičiau endoprotezą ir po penkiolikos, aštuoniolikos metų.

– Kiek endoprotezavimo operacijų esate atlikęs?

– Labai daug. Neskaičiuoju. Protezuoju septyniolika metų, per metus padarau apie 250–300 operacijų.

– Esate vienam žmogui pakeitęs abu kelio ir klubo sąnarius?

– Taip, ir ne vienam, o daugybei žmonių. Būna, kad ir peties sąnarį reikia protezuoti. Dar vienas mano mokytojų, šviesios atminties gydytojas Romualdas Astromskas sakydavo: išoperuoji sąnarį – įsigiji giminę. Jei pacientas patenkintas tavo darbu, visada sugrįš pasikonsultuoti, pasitarti. Būna, kad renkasi ir kitą gydytoją.

– Jūsų pacientai visada sugrįžta pas jus.

– Nežinau. Skaudžiausia, kai padarai sudėtingą operaciją, implantuoji valstybės nupirktą 40–50 tūkst. litų kainuojantį endoprotezą, pakeiti visą šlaunikaulį su klubo ir kelio sąnariais, o žmogus elgiasi lengvabūdiškai, nesilaiko nustatyto režimo. Tai nuveda prie komplikacijų. Atvažiuoja visas sulūžęs, ir net sunku suprasti, kad galima taip neatsakingai elgtis. Klausi, kaip čia įvyko, ir paaiškėja, kad visai nesisaugojo, ėjo be ramentų, dėl to griuvo. Apskritai protezavimo operacijos reikalauja geros komunikacijos tarp paciento, chirurgo, reabilitologo. Tai duoda gerų rezultatų.

– Dabar labai anksti išleidžiate savo pacientus iš ligoninės, labai greitai siunčiate juos reabilitacijai.

– Yra greitesnė paciento sveikimo programa – pagal ją rekomenduojama kelti ant kojų pacientą tuoj po operacijos, tą pačią dieną. Tai pagerina kraujotaką, sumažėja tromboembolinių komplikacijų – vienos didžiausių pooperacinių grėsmių, rizika. Ne visiems tinka ta programa, bet jaunesniems, stipresniems – kodėl gi ne.

– Esate turėjęs pacientų, kurie mirė dėl tromboembolijos?

– Tai buvo seniai. Prevencijai labai pasitarnavo antikoaguliantų naudojimas ir tai, kad pasidarėme drąsesni – anksti keliame pacientus iš lovos, leidžiame minti operuotą koją. Kraują galūnių kraujagyslėse varinėja ne tik širdis, bet ir raumenys. Naudojame visas priemones prieš tromboemboliją – kojines, ankstyvą vaikščiojimą, tai gerina kraujotaką.

– Vadinasi, jei skauda sąnarius, nereikia bijoti jų protezuoti?

– Skausmas jokiu būdu nėra absoliuti indikacija protezuoti. Mes turime maksimalias ištyrimo galimybes. Kai protezuoti nereikia, galima padėti kitais chirurginiais metodais.

Pas mus plačiausiai taikomos įvairios apimties artroskopinės operacijos sektoriuje, kuriam vadovauja profesorius Rimtautas Gudas. Atliekama daugybės raiščių, kremzlės paviršiaus atstatymo operacijų, chondrocitų transplantacija. Populiarėja artroskopinės klubo sąnario operacijos.

Ne kiekvienas skausmingas sąnarys yra protezavimo objektas. Tai tik viena iš galimybių išsivaduoti iš sąnario skausmo. Mūsų Klinika rengiasi persikelti į naują baigiamą įrengti Skubios pagalbos ir traumų korpusą, taigi visa traumatologijos ir ortopedijos srities pagalba ligoniams Kauno klinikose dar labiau pagerės. Turėsime galimybę koncentruoti visas pajėgas, teikti pagalbą dar operatyviau, nes vienoje vietoje bus operacinių blokas, reanimacija, pooperacinės palatos, dienos chirurgija.

– Smagu dirbti, kai ir pas mus tokios sąlygos?

– Smagu, kai gali padėti žmogui.